Angle down Atgal

Lietuvės gyvenimą lydi paranormalūs įvykiai: nujaučia kitų mirtį, pykčiu iššaukė gaisrą

Kartais racionalaus proto pagalba, neįmanoma paaiškinti įvykių, kurie mus supa. Taip atsitiko ir Emai, kuri dalinasi savo gyvenimo istorija.

Iš karto noriu visus patikinti – esu psichiškai sveika, adekvati ir į pasaulį rimtomis akimis žiūrinti moteris. Be to, esu skeptikė. Netikiu nei ateiviais, nei ekstrasensais, nei paranormaliais reiškiniais. Nors sąžiningiau būtų pasakyti – iki šiol netikėjau.

Blogis grįžta bumerangu

Nes dabar kaip ir abejoju dėl savo tokio kategoriškumo. O abejones kilo po to, kai pati susidūriau su nepaaiškinamais reiškiniais. Pirmiausia, mano dėmesį patraukė keisti sutapimai. Aš pastebėjau, kad žmonės, bandantys mane kaip nors apgauti, nuskriausti ar kitaip įžeisti, lieka patys nubausti. Kaip sakoma, jiems jų blogis grįžta bumerangu.

Matyt, supykusi, aš nejučiom pasiunčiu jiems atgal nesėkmių, nelaimingų atsitikimų ir gaisrų laviną. Kaip supratau, kad turiu tokį gabumą? Atsitiktinai.

Pavojingas pyktis iššaukė gaisrą

Kartą darbe kilo konfliktas. Buvau nesąžiningai apkaltinta. Atsimenu, kaip stipriai tuo metu susijaudinau. Atrodė, kad sprogsiu nuo neapykantoms tiems, kurie išdrįso man taip pakenkti. Ir ką jūs manote? Visi trys konflikto dalyviai per trumpą laikotarpį turėjo gaisrą.

Kai tai nutiko pirmam žmogui, aš nieko blogo nepagalvojau. Bet kai antram ir trečiam – susimąsčiau. Matyt, tai ne šiaip sau atsitiktinumas. Pradėjau atgaminti praeities įvykius ir nustebau. Visi kada nors mane skriaudę žmonės išties turėjo nemalonių pasekmių.

Na, čia jeigu ir yra kažkokia galia, ji man gyventi tikrai netrukdo. Atvirkščiai – padeda. Kaip sakoma, kenčia visi, kas linki kitam blogo.

Šokiruojanti nepažįstamosios mirtis

Tačiau tai ne vienintelis nepaaiškinamas dalykas, vykstantis su manimi. Yra dar vienas. Keliantis daugiau nerimo. Reikalas tame, kad aš moku matyti artėjančią žmogaus mirtį.

Suprantu, kad skamba keistai, bet tai tiesa, ir ši savybė atsirado nuo patirto šoko. Mano mama sunkiai nepagydomai sirgo. Man dažnai ligoninėje tekdavo naktį prie jos budėti. Kartą besėdint prie mamos lovos išgirdau šalia gulinčios močiutės prašymą. Ji prašė paduoti stiklinę vandens. Aš pasiėmiau stiklinę ir priėjau prie jos. Netikėtai močiutė kažkaip keistai krūptelėjo, sudejavo, garsiai įkvėpė ir mirė.

Kaip aš tada išsigandau! Kurį laiką net negalėjau pajudėti iš vietos. Mane lyg suparalyžiavo! Nebuvau iki šiol mačiusi, kaip miršta žmogus. Nemaniau, kad tai vyksta taip greitai!

Prakeiksmas

Po šios sukrėtusios mirties mane sekė ir kitos. Deja, viena baisesnė už kitą. Turėjau keistą prakeiksmą – būti netinkamu laiku netinkamoje vietoje. Pagaliau mirčių virtinę užbaigė lėtas, ilgas ir žiaurus mamos išėjimas.

Tada aš patyriau tikrą siaubą. Štai nuo kada kažkas manyje negrįžtamai pasikeitė.

Ir jis, šis pasikeitimas, dabar mane labai gąsdina. Jis trukdo gyventi laimingą visavertį gyvenimą. Nes, patikėkite, tikrai nelengva atsipalaiduoti, kai žinai, kad bet kokiu momentu gali nuspėti mirtį.

Nuspėjo garsios moters mirtį

Kaip suprantu, kas turi mirti? Paprastai. Bendraujant su žmogumi arba jį matant, netikėtai užvaldo begalinis gailestis ir nerimas. Man suspaudžia širdį ir į galvą šauna mintis – šio žmogaus laukia mirtis. Ir tuojau pat atsiranda kita mintis – kai būsi ten, danguje, perduok mano mamai linkėjimus.

Kai tas jausmas kyla senesniam ligotam žmogui, aš neišsigąstu. Bet kai atsiranda jaunesniam – visuomet išsigąstu. Neseniai naršiau po Facebook. Varčiau garsių Lietuvos veikėjų puslapius. Žiūrėjau nuotraukas ir skaičiau jų komentarus. Ir – o velnias! Ir vėl pajutau tą prakeiktą jausmą! Išsigandus išjungiau kompiuterį ir ilgai negalėjau nusiraminti. Kitą dieną iš naujo prisijungiau prie tos jaunos moters puslapio. Ir vėl tas gailestis!

Suprantu, kad iš šalies gali pasirodyti, kad man važiuoja stogas. Ir aš net džiaugčiausi, kad tai būtų tiesa. Meldžiau Dievą, kad tik tegul ši talentinga ir gabi moteris išgyvena! Vienu metu net norėjau jai parašyti ir paprašyti, kad pasisaugotų. Bet kaip ji sureaguos į tokį prašymą? Ar patikės? Be to, kokią aš turiu teisę taip gąsdinti?!

Net nežinojau, kaip šiuo atveju teisingai pasielgti. Aš gi negalėjau jos išgelbėti. Aš tik galiu nuspėti. Man liko tik viena viltis – tikėtis, kad šį kartą suklydau ir ji stebuklingu būdu išvengs tos mirties! Deja, aš buvau teisi. Jos žūtis sukrėtė visą Lietuvą.

Viešpatie, ir už ką tu mane taip nubaudei? Kam apdovanojai tokiu netikusiu sugebėjimu, kuris atnešė man tiek daug išgyvenimų ir kančių?!

Straipsnio autorė: Ema, projekto „Emos Gyvenimas“ vadovė

Plačiau skaitykite: www.anomalija.lt/.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite