REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2017 m. Gruodžio 8 d. 15:53

Kybartų parapiją stiprino drąsūs kunigai

Vilkaviškis

Katechetė Vilija Stasaitienė mato prasmę dalytis žiniomis apie Kybartų parapijos istoriją ir savąja patirtimi. Nuotr. iš asmeninio albumo

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt


22830

„Kybartų parapijos fenomenas sovietinėje santvarkoje“ – taip vadinasi katechetės Vilijos Stasaitienės pranešimas, parengtas respublikinei mokslinei konferencijai „Pašaukimas būti kunigu stipresnis už sovietines tikėjimo užtvaras“. Sovietmečiu aktyviai veikusios parapijos fenomenu kybartietė įvardija aplinkybę, kad Kybartuose (Vilkaviškio r.) nuolat tarnavo sistemai nepatogių dvasininkų, „sirgusių“ už jaunimą.

Autentiška patirtis

Konferencija rengta siekiant per palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio kankinystės prizmę pažvelgti į kitų sovietinės sistemos gniuždytų kunigų ir vyskupų išganymo vilties skelbimo drąsą, ištikimybę pašaukimui. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokytoja jautė poreikį pasidalyti faktais ir išgyvenimais.

Savosios parapijos istoriją katechetė apžvelgia remdamasi mamos, savo pačios patirtimi, pasklaidžiusi senus šeimos albumus. Vilijos vaikystė ir paauglystė prabėgo sovietmečiu, tad daug kas pačios išgyventa, jos patirtis – autentiška. Vertingų patarimų ir pavartyti fotografijas mokytojai Vilijai davė kybartiečiams pažįstama sesuo Bernadeta Mališkaitė (SJE).

„Šiemet 45-eri metai Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai, o šis leidinys labai susijęs su Kybartais. Tad sukaktis buvo viena iš paskatų gilintis į parapijos istoriją. Dar labai norėjau pasidalyti tuo, ką pati žinau. Šiemet į amžinybę išlydėjome ne vieną Kybartams nusipelniusį žmogų, tad siekiau pagerbti ir juos, visuomenei primindama apie jų veiklą, – argumentus gręžtis į praeitį dėstė V. Stasaitienė. – Apmaudu ir skaudu, kad negrįžtamai pavėlavome pasikalbėti su senaisiais kybartiečiais, kurie galėtų papasakoti apie Kybartų bažnyčios istoriją nuo II pasaulinio karo pabaigos.“


Rūpėjo jaunimas, choristai

Vilijos tėvai Rušinskai į Kybartų parapiją atsikėlė maždaug 1955 m., gūdžiu sovietmečiu. Anot mamos, tada nieko išskirtinio parapijoje nevyko.

„Anksčiausia data, kai šį tą užčiuopiau, buvo 1970-ieji. Tada kunigas Vaclovas Stakėnas, dabar – mūsų parapijos altarista, atvyko į Kybartų bažnyčią tik priėmęs šventimus. Parapijoje jis vikaravo vos tris mėnesius. Tačiau šitas jaunas kunigas buvo tas, kuriam pirmajam pradėjo rūpėti, kad į bažnyčią ateitų vaikai. Kun. V. Stakėnas kelią į jaunas širdis surado labai greitai. Jo pakalbinti, atėjo 4, 5, vėliau gal 8 šv. Mišių patarnautojai. Mano brolis buvo vienas iš jų, – ką girdėjusi iš mamos, perpasakojo V. Stasaitienė. – Motinos sūnums pasiuvo kamžas. 1970-aisiais tai buvo išskirtinis įvykis.“

1971 m. Kybartų parapijoje vikarauti pradėjęs kun. Gvidonas Dovydaitis pirmasis suorganizavo bažnytinę procesiją, kurioje dalyvavo ir berniukai, ir mergaitės.

„Viena mama, dirbusi universalinėje parduotuvėje, gavo baltos medžiagos. Mergaitėms buvo pasiūtos suknelės. 1971 m. Kybartų parapijos tituliniuose Devintinių (Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo) atlaiduose jau ėjo procesija. Atsidėkodamos parapijietės vikarui išaudė stulą, papuoštą tautinių juostų motyvais. Tokia stula tuomet buvo, sakytum, avangardas, – kalbėjo V. Stasaitienė. – Kun. G. Dovydaičiui rūpėjo ir bažnyčios choristai. Vikaro iniciatyva dabartinėje Č. Darvino gatvėje pas vargonininką Šv. Cecilijos dienos proga buvo surengtas vadinamasis blynų balius.“

Priminsime, jog šv. Cecilija laikoma vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėja, o jos diena minima lapkričio 22-ąją. Pasak V. Stasaitienės, nuo 1971 m. iki dabar Kybartuose nenutrūkusi su šia diena suaugusi vadinamoji blynų baliaus tradicija.

Kun. G. Dovydaitis kybartiečių atmintyje išlikęs ir kaip vaikų katechizavimo pradininkas. „Suaugusieji choristai repetuodavo, o vikaras su vaikais ruošdavo komunikantus, sykiu mokydamas, kaip tikintys paaugliai mokykloje galėtų apsiginti nuo patyčių dėl religijos išpažinimo“, – sakė V. Stasaitienė, kun. G. Dovydaičio krikšto dukra.


Vaikams buvo ką veikti

Tikybos mokytoja Vilija, bažnyčios choro ilgametės giedotojos Marijos dukra, smagiai prisimena savo pirmąją patirtį bažnyčioje. „Mamos maldaknygėje būdavo labai daug paveiksliukų. O pro vargonų ažūrą taip patogu iškišti ranką ir tą paveiksliuką paleisti! Ir kaip gerai nuo vargonų jie krinta žemyn!.. – juokiasi kybartietė, šią išdaigą krėtusi su savo sese dvyne Vida. – Ir tada, vaikas būdamas, bažnyčioje gerai jautiesi, tiesiog natūraliai suaugi su aplinka, tavęs nereikia atsivesti per prievartą.“

1975 m. rudenį Kybartuose klebonauti pradėjo kun. Sigitas Tamkevičius, dabartinis Kauno arkivyskupas emeritas. Į parapiją, kurioje jau buvo tam tikras vikarų V. Stakėno, G. Dovydaičio įdirbis, naujasis klebonas atvyko su vienuolėmis.

Jos vadovavo suaugusiųjų bažnytiniam chorui, vedė katechezės pamokas vaikams.

„Kybartiečiai savo mieste pirmą kartą galėjo patys gyvai bendrauti su vienuolėmis! Su mumis jos žaisdavo lėlėmis, buvo suburtas vaikų choras. Apie 1980 m. suskaičiuoju 20 ar 30 patarnautojų berniukų, vaikinų, gal dvigubai daugiau adoruotojų mergaičių, procesijoje barstydavusių gėles, ir merginų, kurios prie vėliavų nešdavo kaspinus“, – pasakojo V. Stasaitienė. Pasak jos, bažnyčios veikloje dalyvavo apie šimtas vaikų ir jiems nuolat buvo ką veikti.

„Sekmadienį vienose Mišiose giedodavau, kitose adoruodavau, paskui dar padėdavau išplauti bažnyčią. Visa tai artino prie bažnyčios, formavo jausmą, kad bažnyčia, parapija yra ir mano, – kalbėjo Vilija. – Kai kun. S. Tamkevičių suėmė, vaidinimai, iki tol rengti klebonijoje, persikėlė į koplyčią bažnyčioje. Vaidinome „Pelenę“, „Eglę – žalčių karalienę“, „Grybų karą“ – nieko politizuoto, tačiau visa veikla pritaikyta vaikams, kad jie gerai jaustųsi.“


Kunigai – su žmonėmis

Klebonas kun. S. Tamkevičius labai rūpinosi, kad į advento, gavėnios rekolekcijas atvyktų kunigai, kurie tuo metu buvo dvasininkų elitas. Pasak V. Stasaitienės, Kybartuose dažnai buvo matomas, savu laikomas ir su jaunimu bendraudavo monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Nereikėjo jokios ypatingos progos, kad jis atvyktų į parapiją. Po vieno jo vizito į Kybartus atvažiavo du užsieniečiai krepšininkai, tuomet žaidę Vilniaus „Statybos“ komandoje. Šiai viešnagei įtakos galėjo turėti ir tai, kad Kybartuose buvo parapijos krepšinio komanda „Viltis“.

V. Stasaitienė teigė, jog kas tik vyko Kybartų parapijoje, jaunimas visada dalyvavo tuose procesuose, vaikai suaugusiųjų nebuvo stumiami į šoną nuo bažnytinių reikalų.

Kai susikūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, Kybartuose ši žinia nebuvo tik sausas faktas, kad kažkas kažkur įsisteigė, vyksta. Visus kunigus, kurie priklausė komitetui, žmonės matydavo per rekolekcijas ar šiaip kokį sekmadienį.

Kybartietė V. Stasaitienė prisimena, jog kun. S. Tamkevičius stengėsi, kad šviesūs dalykai būtų kuo arčiau parapijiečių. Jis siekė, jog bažnyčioje vyktų kuo daugiau švenčių, primicijų. Kybartų bažnyčioje vyko kun. Jono Kaunecko, dabartinio Panevėžio vyskupo emerito, primicijos. Seimo nario Petro Gražulio brolių kunigų Antano ir Juozo primicijos taip pat buvusios Kybartuose.

Klebono pakviestas į Kybartus dirbti zakristijonu atvyko Virgilijus Jaugelis. Nepriimtas į oficialiai veikusią seminariją, jis mokėsi pogrindinėje. „Kai vyko kun. V. Jaugelio laidotuvės, jose dalyvavo per šimtas kunigų – ko gero, vienu metu daugiau jų Kybartuose niekada nėra buvę, – prisiminė V. Stasaitienė. – O pirmas kunigas, kilęs iš Kybartų, yra Antanas Mickevičius.“


Daug „nepatogaus“ jaunimo

Paminėti vertas kybartietis Romas Žemaitis. Jis turbūt buvo vienintelis abiturientas, dėl politinių dalykų neprileistas prie egzaminų. Oficiali priežastis buvo įvardyta kitaip: R. Žemaičiui laikyti abitūros egzaminų neleista dėl dalyvavimo muštynėse. Tiesa, liudininkai kalbėjo, kad Romas buvo tas, kuris gynė mušamą vaiką, o ne tas, kuris išprovokavo konfliktą. Vėliau R. Žemaitis dėl tvirtų savo pažiūrų skaudžiai nukentėjo dar kartą.

Nuo klebono kun. S. Tamkevičiaus laikų Kybartuose buvo tradicija lapkričio 1-ąją, po vakarinių pamaldų, procesija eiti į kapines melstis už mirusiuosius. Kai 1983 m. parapijos kleboną kun. S. Tamkevičių suėmė, šitą tradiciją palaikė vikaras kun. Jonas Kastytis Matulionis. Procesijoje susiklostė konfliktinė situacija tarp vietinės valdžios atstovo ir kunigo. R. Žemaitis, stengdamasis apginti kunigą, valdžios vyrą pastūmė į šoną. Šitas veiksmas buvo prilygintas chuliganizmui viešoje vietoje, procesija įvardyta kaip nesankcionuota, parapijietis ir dvasininkas nuteisti kalėti.

Praktikuojančių katalikų Rušinskų dukros nebuvo nei spaliukės, nei pionierės, nei komjaunuolės. Kaip sako Vilija, mokykloje ji buvo labai „nepatogus“ vaikas, o Kybartuose tokių būta daug. „Sakyčiau, kad tikinčių vaikų klausimas Kybartų mokyklose buvo aštrus, o tokių mokinių padėtis – sudėtinga. Šiandien neatsistebiu, kokie vis dėlto kantrūs buvo mano tėvai!“ – svarstė religingoje šeimoje užaugusi Vilija.

Pasak parapijietės, fenomenalu tai, jog Kybartų parapija buvo bendruomenė, visais būdais vyko jos kūrimas, stiprinimas. „Viskas, kas vyksta parapijoje, priklauso nuo klebono. Šventajame Rašte parašyta, kad geras Ganytojas už avis guldo savo gyvybę, Ganytojas pažįsta savąsias, ir avys pažįsta jį, – sakė V. Stasaitienė. – Aš džiaugiuosi ir esu dėkinga Dievui, kad pati turėjau tokią patirtį.“



REDAKCIJA REKOMENDUOJA