Angle down Atgal

Kū­ry­bi­nis ra­šy­mas pa­de­da pa­si­jus­ti iš­girs­tam

Yra toks anek­do­tas. Psi­chiat­ras pa­cien­tui re­ko­men­duo­ja pa­ra­šy­ti laiš­ką žmo­gui, ku­rio šis mir­ti­nai ne­ken­čia, ir ta­da jį su­de­gin­ti. „Ge­rai. O ką da­ry­ti su laiš­ku?“ – pa­klau­sia pa­cien­tas. Juo­kai juo­kais, ta­čiau ra­šy­mas su­dė­tin­gais gy­ve­ni­mo mo­men­tais iš­ties ga­li bū­ti gel­bė­jan­ti veik­la, tik rei­kia ži­no­ti kai ką svar­baus. Apie tai ir kal­ba­mės su de­biu­tuo­jan­čia ra­šy­to­ja Mig­le Gal­vo­nai­te, or­ga­ni­zuo­jan­čia te­ra­pi­nio ra­šy­mo dirb­tu­ves.

Miglė Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas, dirbo keliose redakcijose, tačiau vis pajusdavo, kad nerealizuoja savęs taip, kaip giliai širdyje trokšta. Tuomet ji metė žurnalistiką, įstojo į ISM tarptautinės rinkodaros ir vadybos magistrantūrą, o vieną dieną ėmė ir įgyvendino savo svajonę – parašė ir leidykloms išsiuntė pirmąją parašytą knygą „Santaka“.

Dar iki karantino metus rengėte rašymo dirbtuves. Kuo rašymas toks ypatingas žmogaus dvasinei būsenai?

– Nuo seniausių laikų filosofai, psichoanalitikai ir net mokslininkai kalba apie didelę rašymo naudą žmogaus būsenai. Patys žmonės galvoja, kad rašyti gali toli gražu ne kiekvienas, kad tam reikia talento, bet aš manau, kad jie bijo pradėti, nes kažkada buvo sukritikuoti. Rašymui, kaip terapijai, nereikia jokių specifinių žinių, užtenka būti atviram sau. Popieriaus lapas tavęs nenuteis, o jei paatvirausi – neatstums. Svarbiausia – taps aiškiau, kas gyvenime vyksta. Juk mūsų galvose dažnai mintys dūzgia lyg bičių avilys, sproginėja nuo jausmų, įkyrių minčių. O pradėjus rašyti, streso lygis ir neužtikrintumas mažėja, paleidžiamos sunkios emocijos, naudojant tam tikrus metodus, galima rasti realių veiksmų planų, ką daryti, kad aplankytų ramybė.

Miglė Galvonaitė: „Norint pajusti įkvėpimą, reikia save priversti rašyti – katarsis aplanko pradėjus. Bet nereikia bijoti ir blogų jausmų, nesėkmės. “ (Elvyros Skomskytės nuotr.)
Miglė Galvonaitė: „Norint pajusti įkvėpimą, reikia save priversti rašyti – katarsis aplanko pradėjus. Bet nereikia bijoti ir blogų jausmų, nesėkmės. “ (Elvyros Skomskytės nuotr.)

O kuo naudingas neišsiųstų laiškų metodas?

– Neišsiųstų laiškų metodas padeda netiesiogiai išlieti jausmus žmogui, ant kurio kankinančiai pyksti, ir, paleidus emociją, nurimti. Laiškas gali būti skirtas ir žmogui, kurio ilgiesi, nes jis iškeliavo amžinybėn, ar tam, su kuriuo teko skaudžiai išsiskirti.

Ši praktika padeda pasijusti išgirstam. Ypač dabar, kai visi esame užsidarę, atitrūkę, praradę gilesnį tarpusavio ryšį, laiškų rašymas labai padėtų nurimti. Mintys nebelieka vien tik tavo galvoje, tu jomis pasidaliji rašydamas ir dėl jų kylantys jausmai nebekankina.

Kada žmonės pradeda rašyti dėl savęs, dėl savo dvasinės būsenos?

– Kai susieja rašymą su malonumu, komplimentais, bendruomeniškumo jausmu. Kūrybinio rašymo dirbtuvėse ne tik rašome, bet ir skaitome, dalijamės refleksijomis. Ne karantino metu išvykstame į kitus miestus, kur dirbtuvių dalyviai atitrūksta nuo įprastos aplinkos, o dėl nežinomybės ir naujumo pojūčio tampa smalsesni. Gyvuose renginiuose išgyvename keturių rūšių patirtis: stebėjimo, sustojimo, klausymosi ir pasitikėjimo. Bet kuriam mūsų, norinčiam tapti geresniu rašytoju ir žmogumi, šie dalykai labai svarbūs. Išmokstame pastebėti detales, leidžiame sau pasiklysti, sąmoningai pabudiname įkvėpimą. Taip pat aktyviai vienas kito klausomės – juk dažniausiai pokalbiuose tik ir laukiame, kol kitas nustos kalbėti ir galėsime pasireikšti patys, o čia turime susikoncentruoti į tai, ką sako kitas.

Paskutinioji patirtis – pasitikėjimas, nes rašant labai svarbu pasitikėti procesu. Vienas iš praktikos pavyzdžių – žmones suskirstau poromis, vienam iš jų užrišamos akys, kitas jį vedžioja ir pasakoja, ką mato. Tas, kuris klausėsi, turi parašyti, kur buvo, ką „matė“ ir jautė.

O geriau rašyti ranka ant popieriaus lapo ar kompiuteryje?

– Dirbtuvėse rašome ranka, nes, rašant ant popieriaus lapo, minčių srautas liejasi nei per greit, nei per lėtai. Skatinu rašyti nebraukant, neieškant, kur ne ten padėjai kablelį, ką dažnai darome, rašydami kompiuteriu. Klaidų ieškojimas atitraukia nuo terapinio rašymo esmės.

Ką patartumėte žmogui, kuris per karantiną jaučiasi blogai, pyksta, yra praradęs viltį, skęsta liūdnose mintyse?

– Rekomenduočiau išbandyti mano mėgstamiausią rašymo pratimą – interviu su savimi. Jį sugalvojo garsusis psichoterapijos tėvas Karlas Gustavas Jungas. Įsivaizduokite, kad netrukus susitiksite su visiškai nepažįstamu žmogumi ir turite sugalvoti, ko jo paklausti. Pavyzdžiui, kas jį daro laimingą, nelaimingą, apie ką jis svajoja, ko bijo. Tai neturėtų būti uždaras klausimas, kurio atsakymas tik „taip“ arba „ne“. Užrašykite klausimą ant popieriaus ir atsakykite į jį iš savo gyvenimo perspektyvos. Patarčiau pradėti nuo vieno klausimo, rašyti tiek, kiek rašosi, tada klausti toliau.

Po kažkiek laiko į tai, kas parašyta, galima pasižiūrėti redaktoriaus žvilgsniu – įvertinti, kas pasikartoja. Tie pasikartojimai gali būti atsakymai į klausimus, ko žmogui gyvenime labiausiai trūksta, ką norima pakeisti.

Interviu su savimi metodą galima naudoti nebūtinai rašant. Galima pateikti sau klausimą ir pasakoti į diktofoną. Tada šifruoti įrašą ir papildyti pasakojimą.

Dar raginu išbandyti šešių pojūčių metodą. Prisiminkite kokią nors vietą, akimirką arba susikoncentruokite į dabartį ir aprašykite ją visomis juslėmis: rega, klausa, skoniu, kvapu, lytėjimu, nepamirškite ir to, ką mums sako intuicija, vidinis jausmas.

Nusprendus rašyti, yra svarbi disciplina?

– Daugelis galvoja, kad rašyti reikia tada, kai aplanko įkvėpimas. Tačiau sėkmė, belaukiant mūzų, aplanko retai. Kaip bebūtų keista, daug geresnių rezultatų rašyme atneša disciplina, dienotvarkė, rutina. O ir rašymas nėra vien tik malonumas. Norint pajusti įkvėpimą, reikia save priversti rašyti – katarsis aplanko pradėjus. Bet nereikia bijoti ir blogų jausmų, nesėkmės. Kaip sakydavo vienas mano dėstytojas: kol prieini prie esmės, turi prirašyti daug lapų šlamšto.

O jums kas buvo sunkiau – žurnalistika ar knygos rašymas?

– Būdama žurnalistė, dirbau ne naujienų portaluose, bet žurnaluose, o ten žurnalistika lėta. Žinojau žaidimo taisykles ir jaučiausi gana komfortiškai. Pradėjusi knygą, rašiau iš pajautos, nes literatūrinio išsilavinimo neturėjau. Gal tas nežinojimas ir padėjo, nes neįtariau, kiek tai iš manęs pareikalaus emociškai. Juk aš rašiau apie save, savo išgyvenimus, tad dabar galiu pasakyti, kad knygą rašyti buvo gerokai sunkiau. Susidūriau su vidiniais demonais, turėjau išmokti jiems neleisti skandinti savęs, priimti kritiką, kuri visada būna skausminga. Knyga man buvo ir gyvenimo mokykla, ko žurnalistikoje pritrūko

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite