Angle down Atgal

Kovo 16-ji knygnešio diena

Tai yra Etaplius.lt piliečio-reporterio nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Daug kas nežino, kad šiandien yra žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena. Taigi šiandien knygnešių diena.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė skaityti ir leisti spaudinius lietuvių kalba. Keturis dešimtmečius spaudą į Lietuvą gabeno ir platino knygnešiai. Rusijos carai norėjo visiškai sunaikinti lietuvišką raštą. Dar norėjo sunaikinti ir lietuviškai kalbančius. Bet lietuviai gaji tauta. Močiutės savo anūkėlius mokė skaityti lietuviškai iš maldaknygių. Taigi, iš istorijos sužinome, kad kaimynai iš rytų, visais laikais buvo lietuvių kruvini priešai.

Man dabar 80 metų ir daug atsimenu iš sovietinių stalininių laikų. Lietuviškai skaityti ir rašyti nedraudė, bet atsirado toks terminas kaip „Draudžiamoji literatūra“. Visi žurnalai, kurie buvo leidžiami tarpukario Lietuvoje, pateko į draudžiamos literatūros sąrašus. O taip pat ir daugelis knygų. Labai persekiojo tuos, kurie turėjo ir skaitė Šapokos „Lietuvos istoriją“ ir knygą apie Darių ir Girėną. Buvo tokia knyga „Sparnuotieji lietuviai“ raudonais viršeliais. Aš buvau labai mėgėjas paskaityti. Labai džiaugiausi gaudamas iš tėvelio brolio Petro tokius žurnalus kaip „Karys“, „Mūsų girios“, o iš savo ciocės tėvelio sesės Paulynos Sabaliauskienės tokius labai įdomius žurnalus, kaip „Pranciškonų pasaulis“ ir „Lurdas“. Dar labai džiaugiausi gavęs iš klebono Gilvyčio „Šventoji istorija“. Žinoma mokykloje kažkuriam tai iš mokinių pasigyriau, kokias knygas ir žurnalus paskaitau. Tai atėjo iki mokyklos direktorės, kuri mane labai barė už tai, kad aš skaitau tokias buržuazines ir fašistines knygas.

Kadangi aš mėgau skaityti, tai lankiau Bazilionų biblioteką. Tuo metu bibliotininkė buvo jauna mergina Razminaitė. Kartą, pasibaigus pamokoms, aš su vienu klasės draugu nuėjau į biblioteką. Bet tada mums nepasisekė. Ant durų kabėjo spyna, bibliotininkės nebuvo. Mes nutarėme apsikeisti knygomis. Aš prisimenu turėjau „Dvylika Heraklio žygių“. Jis man davė storą knygą. Pasirodo toji knyga buvo apie „Rainių miškelio tragediją“. Kaip vėliau sužinojau, ji buvo išleista 1942 m.

Praėjus keletui dienų, vėl nuėjome į biblioteką. Biblioteka dirbo ir joje sėdėjo kartu su bibliotekos vedėja kažkoks pusamžis vyras, vėliau sužinojau, kad tai buvo portorgas. Jis pamatė mano rankose tą knygą, kurią ruošiausi perduoti draugui atsikeitimui. Staiga pašoko nuo kėdės ir atėmė knygą, dar paklausė iš kur aš ją paėmiau. Žinoma, aš jam paaiškinau, tada paklausė mano bendraklasio iš kur paėmė? Šis parodė į knygų lentynas. Tą knygą su įniršiu užmetė ant statinio koklinio pečiaus. Man neleido pasirinkti kokios aš norėjau knygos. Parinko jis pats, tai buvo nestora knygelė: „Uljanovo Lenino vaikystė“. Tai tokia istorija.

Taigi, leido skaityti knygas tokias, kokios atrodė tinkamos komunistinei valdžiai. Vadinasi, atsirado draudžiamoji arba kaip jie sakydavo „bulvarinė“ literatūra, kurios negalima buvo imti į rankas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite