Asmeninio archyvo nuotr.
Angle down Atgal

Komunizmo tikslas – visus prie vieno katilo

Praūžė kruvinas karas. Nebeskraido vokiečių smingamieji bombonėšiai. Hitleris ir jo kariauna buvo nugalėti. Mano tėviškėje liko tik praūžusio karo viesulo pėdsakai.

Iš Maskvos ir Vilniaus sklido nuolatiniai džiūgavimai, kad visur prasideda naujo gyvenimo kūryba. Aš tai viską prisimenu. Prasidėjo kolchozų kūrimas. Man tada buvo jau 10 metų. Mekių kaimą, kuriame gyvenome skyrė, paprastas kelelis. Raudonieji aktyvistai kartu su stribais pradėjo lankytis pas kaimo ūkininkėlius, ragindami stoti į kolchozą. Bet taip jau išėjo, kad pusė kaimo nenorėjo eiti prie bendro katilo. Norėjo laisvais būti, tėtės brolis Petras, mano tėtis, kitas brolis Liudvikas, kurio sodyba buvo ant pušimis apaugusio kalnelio. Taigi tie, kurie gyveno kairėje kelelio nuo Bazilionų pusėje, linksmai buvo nusiteikę, kad valdys, kad ir nedidelius turėdami ūkelius, bet valdys, kaip ir valdę. Bet nežinojo, kad nebeilgai tęsis tas malonumas. Valdžia ėmėsi griežtų priemonių prieš tuos, kurie nestojo į kuriamą raudonųjų ūkį. Paskyrė dideles prievoles. Pareikalavo nešti pieną, kiaušinius, vilnas ir žinoma grūdus tokiais kiekiais, kad artėjo badas. Bet ūkininkėliai iš paskutiniųjų vežė taip vadinamas pyliavas. Taip tęsėsi, gal kiek daugiau nei metus.

Ir štai atėjus rugiapjūtei, tėtis nukirto savo rugius. Aš irgi prisidėjau, nešiau kartu su mama rugių pėdas, sustatėmė į gubas ir jau buvo ruošiamasi suvežti, kaip ir kitų rūšių javus, į savo daržinę. Bet atsitiko taip, kad mama pamatė atvažiuojant dvi porines padvadas, kuriuose, išskyrus darbininkus, sėdėjo ir stribai su automatais. Ir staiga pasuko į mūsų lauką. Sustojo ir pradėjo krauti rugių pėdas į vežimus. Mama pagalvojo, kad gal suklydo ir atvažiavo ne į kolchozo lauką. Išbėgo ir bandė neduoti krauti rugių pėdų. Bet vienas iš stribų taip trinktelėjo automato buože į šoną, kad nugriuvo kaip negyva. Jai vienas iš stribų suriko, kad esą dabar visi yra kolūkiečiai. Mama šiaip taip parėjo, krito ant lovos ir graudžiai pravirko.

Kitą dieną atvažiavo keli stribai ir nusivežė tėtį. Parėjo į namus tik trečioje dienoje, labai jau išbalusiu veidu. Pasisakė, jog liepė rašytį prašymą, kad priimtų į kolchozą. Paklaustas mamos ar mušė, atsakė, kad visko buvo. Ir taip visas kaimas tapo sukolchozintas. Dirbo visus metus, kaustė arklius, darė kitokius kalviškus dalykus, o kaip atėjo atsiskaitymas už metus, tai visų metų uždarbį parsinešė nesunkiai ant nugaros. Parnešė, papylė ant grindų ir abu tėvai apsiverkė. Liūdna buvo ir man. Juk iškilo klausimas, kur reikės duonos gauti?

Ir štai rajono laikraštis „Leninietis“ 1988 metais su džiaugsmu aprašo, kokie laimingi žmonės sulaukę tokios žymios datos kaip: „Tarybinio Artojo“ 40-metį. Ir štai rašo, kad pirmieji atnešė pareiškimus tokie tai ir tokie, o kartu su jais ir mano tėtis. Taigi štai kaip aš prisimenu, „savanorišką“ stojimą į kolchozą.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite