Angle down Atgal

Ko­men­ta­ras. Pri­si­kė­li­mo lau­ki­mas

Di­dį­jį tre­čia­die­nio va­ka­rą žiū­riu di­dį­jį fut­bo­lą. Lie­tu­va – Ita­li­ja. Rink­ti­nė, ku­ri ne­pra­lai­mė­jo 22 ar kiek ten rung­ty­nių. Ke­le­rius me­tus ita­lai vi­siems iš­spar­do už­pa­ka­lius. Da­bar ant eša­fo­to Lie­tu­va. Bet aš vis tiek lau­kiu ste­buk­lo. Gal kad to­kia sa­vai­tė – Di­džio­ji.

Tam stebuklui nėra nė menkiausios priežasties. Lygių skirtumas tarp italų ir lietuvių maždaug toks, kaip tarp dičkių dvyliktokų ir šeštokų. Bet juk tokia savaitė. Viso pasaulio krikščionys laukia Prisikėlimo. O aš, Lietuvos futbolo fanatas su 55 metų sirgimo patirtimi, dar laukiu ir Lietuvos futbolo prisikėlimo.

Mano laukimas prieštarauja visiems žinomiems gamtos dėsniams. Bet juk stebuklas nėra pagrįstas nei Žemės traukos, nei kitais fizikos dėsniais, anei Mendelejevo lentele. Stebuklu tiesiog reikia tikėti.

Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų pasaulis, jei tada, prieš 2000 metų, be dvylikos kapo akmuo nebūtų nuristas į šoną ir Kristaus kūnas liktų kape. Nebūtų Prisikėlimo džiaugsmo. Nebūtų tikėjimo, kad stebuklas įmanomas. Turbūt ir šito futbolo šį vakarą nebūtų.

Sakote, kam tas futbolas? Kokia nauda iš profesionalaus sporto? Tos Kristaus laikų gladiatorių atmainos, ne prasčiau nei anuomet laužančios žaidėjų kaulus ir likimus.

Negaliu būti objektyvus. Jei ne futbolas ir krepšinis, mano gyvenimas būtų šimtą su trupučiu kartų niūresnis. Man reikia gero futbolo. Vienintelis dalykas, kurio man trūksta nepriklausomoje Lietuvoje, yra geras futbolas.

Tokių kaip aš – šimtai tūkstančių. Po pirmojo kėlinio visi mes pakeliui į dangų. Italai neįmušė. 0:0. Iki stebuklo – tik 45 minutės. Kažkokios niekingos 45 minutės.

Jei lietuviai būtų ištempę tas minutes, turėtume futbolo Velykas. Tokiu metu, kai Vyriausybė murma, kad ji nieko negali, kai viską draudžia, o drausdama atsiprašinėja, šimtams tūkstančių žmonių Lietuvoje šis įvykis bent trumpam būtų prilygęs prisikėlimui. Ir nelaikykite to šventvagyste. Tai tai pat iš tikėjimo srities. Tas stebuklas būtų nubraukęs visus pandeminių metų uždaro, mirtimi pažymėto gyvenimo pilkus atspalvius.

Lygiosios trunka akimirką, prisimenu bičiulio rašytojo I. Mero romano pavadinimą. Kai antrojo kėlinio pradžioje italai kala įvartį į dešinį apatinį T. Švedkausko vartų kampą. Stebuklus prieš tai ir po to išdarinėjęs mūsų vartininkas pirštais lietė kamuolį. Stebuklas nučiuožė Tomo pirštine.

Italų patrankos daužo mūsų vartininką ir iš kairės, ir iš dešinės, ir tiesiai, net iš poros metrų, bet T. Švedkauskas savo ranka laiko atkeltą kapo akmenį. Vilties spindulėlis 66-ąją minutę: lietuviai pirmą kartą per visas rungtynes be klaidos 14 ar 15 kartų perduoda vienas kitam kamuolį ir baigia ataką smūgiu. Ech, šalia. Paskui dar kartą – ech, pro šalį.

Mūsų vaikinams problema net išsimesti kamuolį iš auto. Kiek metė, tiek kartų kamuolys atiteko varžovams. Tikėjimas silpsta. Prisimeni tuos, kurie per šitas tris dešimtis metų naikino Lietuvos futbolą, o naikindami iš jo tuko, – majonezo karaliai, šviniai, daktarai. O juk tuoj po nepriklausomybės atgavimo Lietuva kaip lygi su lygia žaidė su Italija. Dar netgi 2006-aisiais, tais pačiais metais, kai Italija tapo pasaulio čempione, Lietuva ištraukė su Italija lygiąsias – 1:1.

Paskutinę rungtynių minutę pavargę lietuviai baudos aikštelėje padaro nesąmonę. Vienuolikos metrų baudinys ir 0:2.

Šiandien Didysis penktadienis. O Didysis penktadienis yra apie pralaimėjimą.

Bet aš nepykstu ant tų vaikinų, kad jie nepadarė stebuklo. Jie visi atidavė širdį. Reikėjo pažiūrėti, kaip prieš rungtynes visi iki vieno gieda „Tautišką giesmę“. Mūsų krepšininkai taip nė prieš vienas rungtynes nėra giedoję. Gal taip ateina futbolo prisikėlimas?

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite