Angle down Atgal

Kodėl signatarui sopa širdį dėl Lietuvos? (vaizdo įrašas)

Kovo 11-osios akto signataras Algimantas Sėjūnas, prieš tris dešimtmečius siekęs tėvynės laisvės, vėl pakilo į kovą. Į kovą už medžių laisvę augti, už mūsų sveikatą. A. Sėjūnas kartu su bendraminčiais kreipėsi į daugybę šalies instancijų, premjerą bei prezidentą ir netgi į naująjį Europos komisarą. „Manau, kad tai, kas čia vyksta, turėtų atkreipti Europos Sąjungos institucijų dėmesį“, – įsitikinęs jis.

Gailisi, kad per vėlai prisijungė

– Kovojote už nepriklausomybę anuomet. Matote, kas šalyje vyksta dabar. Kokios mintys sukasi galvoje?

– Sudėtingas ir skaudus klausimas. Tai, kas vyksta su medžiais, yra tragedija, Lietuvos nelaimė. Medžiai masiškai kertami, plyni kirtimai driekiasi ir miestuose. Šiaulių centras tampa dykra, o juk kiekvienas medis iš tikrųjų yra didelė vertybė. Nėra geresnio sargo žmogaus sveikatai, aplinkai kaip brandus, gyvas medis. O Šiaulių miesto savivaldybė ryžosi juos visus iškirsti.

– Šiauliuose žmonės verkė dėl kertamų liepų, rakinosi prie jų. Koks jūsų žvilgsnis į šią situaciją? Kodėl sukilote ir jūs pats, vykote net į piketą Vilniuje?

– Man smagu, kad buvo susirinkę žmonės, kuriems tikrai rūpi medžiai, kurie yra dvasingi ir neabejingi problemai. Daroma didžiulė žala sveikatai, klimatui – pasaulis sunerimęs dėl kylančios temperatūros. Absurdas, kai kertami tie, kurie mus saugo – dideli ir brandūs medžiai. Protu nesuvokiama. Ir į jų vietą nėra ko pasodinti. Tie naujieji medeliai labai blogai prigyja.

Aš gailiuosi, kad prisijungiau per vėlai. Galvojau, kad mano amžius per didelis – tegu sprendžia jaunimas. Jeigu būčiau prisijungęs prieš dvejus metus, gal būtų kitaip. Man kilo klausimas, kaip reaguoja Vyriausybė, Seimas į tuos kenksmingus, pražūtingus procesus.

– Kokių pokyčių laukiate ar tikitės po piketo sostinėje? Galbūt reikalai jau kažkiek pajudėjo?

– Parašėme daug raštų į Vidaus reikalų ministeriją, pasirodė, kad ta sistema labai sudėtinga. Nuėjo raštas Centrinei projektų valdymo agentūrai, Finansų ministerijai, bet atsakymų nesulaukėme. Dar vieną raštą siuntėme aplinkos ministrui. Aplinkos ministerija atsakė, kad tokių brandžių medžių iš tikrųjų negalima kirsti, ir siūlė Savivaldybei tartis su visuomene. Bet tai ignoruojama. O juk galėjo pasiūlyti 3–4 variantus. Kreipėmės ir į premjerą, bet irgi nesulaukėme atsakymo. Jie siuntinėja raštus tarpusavyje, o mums neatsako. Siuntėme apie 23 puslapius argumentuotos medžiagos, kas vyksta Šiauliuose. Vyriausybėje ir prezidentūroje mus buvo priėmę, neturėjo jokių priekaištų, sutiko su mūsų argumentais, bet, deja, nieko daugiau nesulaukėme. Kreipėmės atviru laišku net į prezidentą. Gavome atsakymą, kad prezidento patarėjai susipažino su raštu. Ir viskas. Bet tiesa yra mūsų pusėje.

– Ko tikitės toliau, kokių veiksmų ketinate imtis?

– Persiunčiau laiškus, rašytus premjerui ir prezidentui, naujajam Europos komisarui. Manau, kad tai, kas čia vyksta, turėtų atkreipti Europos Sąjungos institucijų dėmesį. Negali taip būti. Kodėl visuomenė ignoruojama, nustumiama į šoną? Prieš taikius gyventojus pasitelkiama net policija… Manau, kad bent moralinę pergalę mes tikrai pasieksime, nes tiesa yra mūsų pusėje ir niekas negali įrodyti kitaip. Vieno brandaus medžio, pasak mokslininkų, neatstos net 1 000 pasodintų jaunų. Neįmanoma to kompensuoti. Bet jeigu Savivaldybė sustabdytų projektą, prarastų 4 milijonus eurų. Čia vyksta negražus pinigų įsisavinimas. Taip daryti negalima, nėra jokios logikos.

„Medis yra gyvas, jis viską jaučia, turi sielą. Bet neturi kojų, negali pabėgti nuo žmogaus. Čia didžiausia nelaimė“, – sako Kovo 11-osios akto signataras, skaudančia širdimi stebintis įvykius mieste ir vėl pakilęs į kovą už laisvę. Šįkart – medžių.
„Medis yra gyvas, jis viską jaučia, turi sielą. Bet neturi kojų, negali pabėgti nuo žmogaus. Čia didžiausia nelaimė“, – sako Kovo 11-osios akto signataras, skaudančia širdimi stebintis įvykius mieste ir vėl pakilęs į kovą už laisvę. Šįkart – medžių.

Baudžiauninko ir pono santykiai

– Dabar vyksta kova dėl medžių, dėl pinigų, bet kartu dėl mūsų pačių sveikatos, dėl mūsų ateities. Ar galima sakyti, kad kova už laisvę tarsi kartojasi?

– Taip ir yra. Vėl kartojama kova už laisvę. Kaip signatarui, man darosi nejauku už valstybę, kai matau, kas vyksta. Aš esu įsitikinęs, kad medžius buvo galima išsaugoti.

Įsivaizduokite: užeis karščiai, po medžiais bus apie 20 laipsnių, o kur jų nėra – daugiau nei 30 laipsnių šilumos. Tai jei užeis 30 laipsnių karštis, čia, kur yra dykra, bus 40! Žmogaus organizmas dėl to kenčia. Sutrumpės tų žmonių, kurie čia gyvena, amžius, padaugės mirčių skaičius. Tai įrodyta tyrimais.

Nebegalima kalbėti apie tai, kad daugiau žmonių mėgsta tokias iškirstas dykras. Reikia aiškinti, kad taip negalima daryti, nėra jokių argumentų. O Savivaldybė nė karto nesikalbėjo su medžių gynėjais: politikai vengia, bijo ir bėga. Čia ne demokratija, o pono ir baudžiauninko santykiai. Reikia kalbėti ir aiškintis su kiekviena grupe – jie visi Šiaulių žmonės. Aš suprantu, kad nuėjome per toli. Tie projektai buvo paruošti labai blogai visoje Lietuvoje – pagal vieną standartą. Jei daroma kokios nors gatvės rekonstrukcija, iškertami visi medžiai, kad netrukdytų privažiuoti technikai. Tai lengviausia.

– Šiaulių bulvarą sumanė Vilius Kazanavičius. Pamenate, koks bulvaras buvo tuomet, kai tik įrengė?

– Mūsų istorinis bulvaras yra trečias Europoje, pirmas Sovietų Sąjungoje, pirmas Lietuvoje. Kai rekonstravo tą dalį (nuo Tilžės gatvės link Draugystės pr.), čia jau augo medžiai. Jie buvo pasodinti 1958 m., 1984–1986 m. jiems buvo apie trisdešimt metų. Darydami projektą tais laikais, sugebėjo tuos medžius išsaugoti. Taigi, dabar, XXI a., tikrai yra būdų, kaip juos išsaugoti ir kartu vykdyti sėkmingą rekonstrukciją.

O anoje pusėje (nuo turgaus iki Tilžės g.), kaip buvo išpiešta viskas: tai kopūstai, tai knyga, tai batai… Bulvaru netgi važinėjo transportas, autobusai. Ir medžiai gyvavo, buvo žali, išsilaikė iki šių laikų. O dabar… Nors vieną dalį būtų palikę. Bet toks modelis priimtas visoje Lietuvoje. Jei sustotų Šiauliai, sustotų projektai ir kituose miestuose.

– O juk anksčiau medžiai buvo didžiulė vertybė.

– Kiekvienas medis yra tokia vertybė! Juk kiekvienas sugeria anglies dvideginį, visas kenksmingas medžiagas. Po medžiu gali jaustis saugus. Mano tėvai turėjo mišką, išpjaudavo sausas šakas ir iš to ruošdavo kurą, nekildavo net klausimų. Nesuvokiama, kaip galima medį nukirsti. Reikėtų paklausti visų, kurie sunaikina medžius: „Niekšeliai, ką jūs darote?“

Tas pats visgi vyksta ir Latvijoje, ir Suomijoje dėl miškų. Man tai nepatinka. Apie medį kalbama mažai, jis tapo preke, pinigų šaltiniu. Tai virsta pasaulio nelaime. Vietoj to, kad būtų sodinama daugiau medžių, jie kertami. Didžiausi pasaulio filosofai yra pasakę, kad medis yra gyvas, jis viską jaučia, turi sielą. Bet neturi kojų, negali pabėgti nuo žmogaus. Čia didžiausia nelaimė. Jei turėtų kojas, išeitų.

comment Skaitytojų komentarai (6)

Taip pat skaitykite