Užsispyrimas. Anicetas prie Kairių ežero atvažiuoja dviračiu, o tada prieš maudynes gerą pusvalandį sportuoja: bėga krosą, atlieka jėgos, lankstumo pratimus. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Angle down Atgal

Kodėl Anicetas Kairių ežerą „kaitina“? (Vaizdo įrašas)

„Paskutinis senuko pasispardymas“, – juokiasi, nuo dviračio nulipdamas, 74-erių kairiškis Petras Anicetas Jurgaitis. Du kilometrus nuo savo namų iki Kairių ežero atmynęs vyras tikrai ne važiavimą dviračiu vadina pasispardymu. Paežerėje kelis ratus įveikęs ristele, du tuzinus kartų atsispaudžia nuo žemės, įsikibęs į medžio šaką, gal dešimt kartų kojomis padaro „kampą“ ir galiausiai įneria į rudenėjančio ežero vandenį. Šitaip – jau penkiolika metų. O kažkada medikai vyrui dėl dažno stikliuko kilnojimo ir stuburo bėdų prognozavo „daržovės“ gyvenimą.

„Kol gyvas, ant lentų gulėsiu“

Kiekvieną ankstyvą rytą, išskyrus sekmadienį, kairiškis Petras Anicetas sėda ant dviračio ir mina ežero link. Pabėgioja, pasimankština, įneria į vandenį, kaip pats sako, šį užkaitina ir, nusitrynęs rankšluosčiu, dviračiu parmina atgalios. Bet jau kitoks. Lyg naujai gimęs.

Vyras sako, kad po lauko dušo vandeniu, dar prieš sėsdamas ant dviračio, apsilieja. Patinka jam jausti, kaip užkaista oda. Ir, kažkokios galingos vidinės jėgos apimtas, jis pasijunta gebantis kalnus versti ištisą dieną.

Kairių ežere Anicetas maudosi nuo ankstyvo pavasario. Buvo užsibrėžęs nerti į ežerą iki spalio 1-osios, bet šiųmetis spalis toks gausus šilumos, kad vyras „kaitina“ ežerą visą mėnesį.

„Nėra man maudynių draugų. Tiesa, kai 6 val. ryto ateinu prie ežero, susitinku seniūno pavaduotoją Almą. Ji maudosi ežere tol, kol ledas kojelių nepradeda braižyti. Prasilenkiame. Visada vienas maudausi rytais. Aš gi vos neįgalus nelikau. Daktarai sakė, kad man reikia stuburą operuoti, kad kažkurie slanksteliai visiškai sudilę. Toks skausmas būdavo nuo pėdos iki pat viršugalvio. Iš kambario iki garažo nebenueidavau“, – pasakoja kairiškis.

Anicetas tikras – stuburo bėdas ne tik sportu išsigydė. „Penkerius metus miegu ant spintos durų, pasidėjęs kokių 5 cm storio poroloną. Išsitiesiu kaip styga, atrodo, kad net tempia mane kažkas. Buvo žmonai manęs pagailę, minkščiau paklojo. Greit pajutau, kad negerai minkštai miegoti. Pasakiau, kad kol gyvas, ant lentų gulėsiu“, – juokiasi jis.

Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.
Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.

„Reikia noro, valios ir užsispyrimo“

O namuose po maudynių sugrįžtančio Aniceto, švelniai vadinamo Ancučiu, jau laukia žmona Liucija. Kepdama kiaušinienę, rūpinasi, kad ant stalo jokių naminių gėrybių netrūktų – medaus su cinamonu, varškės sūrio, marinuotos paprikos. Viską savo užsiaugina, kiaules, višteles laiko, kad tikros mėsos, ne iš parduotuvės pirktos, turėtų ištisus metus. Turi traktoriuką žemei dirbti, tad ne tik sau, bet ir kaimynams talkina.

Vyras atneša buteliuką bičių pikio, užpilto „degtiene“ ir spiritu, ir sako, kad tai – vaistas nuo vėžio. Įpila šlakelį į stikliuką, užpila vandeniu ir nubalusį lyg pieną „vaistą“ liepia išgerti.

Pats jis visiškai tikras – būtent ši mūsų liaudies sugalvota užpiltinė padėjo jam įveikti prostatos vėžį. Gydytojas sakė, kad reikės operuoti, o Anicetas mėnesį savo užpiltinės pagėrė, tada pasidarė tyrimus ir paaiškėjo, kad tyrimai – tobuli.

„Mano mama kiekvieną rytą tokios užpiltinės išgerdavo šaukštelį. 98-erių metų mirė. Ji buvo tikra, kad tik dėl šitos užpiltinės tapo ilgaamžė“, – sako Liucija.

Anicetas klausia, ar jam pasą atnešti, kad patikėtume, jog jam ne 60, o 74-eri. „Čia reikia noro, valios ir užsispyrimo“, – griežtai pasako ir pasakoja, kas gi jam nutiko, kad nustūmė jį skandinusį degtinės stiklelį į šalį ir pradėjo kitokį gyvenimą.

Lapkričio 7 d. sukaks 16 metų nuo tos dienos, kai amžinybėn iškeliavo vienas iš jo dviejų sūnų. Tik vienas Anicetas žino, kas tuomet darėsi jo širdyje, bet visi puikiai matė, kad vaiką palaidojęs tėvas pernelyg įjunko į alkoholį, neva turėjusį numalšinti sielvartą.

„Kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro gėriau. Ryte jau stiklinę degtinės turėjau išgerti, kad atsigaučiau. Tada net siūlą į adatą lengvai galėjau įverti, šitaip „sveikatą pataisęs“, kalbos atsirasdavo, galėjau kalnus nuversti. O nugaravo, praėjo valanda, turėdavau dar įsipilti. Ir tada išsigandau, kad velnias čia iš tokio gyvenimo išeis. Nusipachmielini iki vakaro ir lūžti“, – atvirauja kairiškis.

Ir atėjo tokia diena, kai jis, vieną dieną supratęs, kad pats su alkoholiu nebesusitvarkys, žmonai pasakė: „Vežk mane į „zevertyną“ (taip žmonės dažnai pavadindavo E. P. Zeverto vadovaujamą Šiaulių priklausomybių ligų centrą, – aut. past.). Dabar Anicetas tikras: jei yra didelis noras ir ne per vėlu, alkoholizmą įveikti galima.

Pokyčiai. Kairiškiai Petras Anicetas ir Liucija Jurgaičiai džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu, pradėjus sportuoti. Liucija atsikratė antsvorio, o Anicetas įveikė alkoholizmą, jo nebevargina stuburo skausmai. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Pokyčiai. Kairiškiai Petras Anicetas ir Liucija Jurgaičiai džiaugiasi pasikeitusiu gyvenimu, pradėjus sportuoti. Liucija atsikratė antsvorio, o Anicetas įveikė alkoholizmą, jo nebevargina stuburo skausmai. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

„Dabar jis kalba apie bitutes“

Anicetas mano, kad jo alkoholizmas prasidėjo nuo per gero gyvenimo. Jis turi auksines rankas, iki šiol remontuoja automobilius su savo anūku, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, už automobilių remontą šimtus dolerių įsidėdavo į kišenę.

„Baisu ir sakyti, kiek metų gėriau. Juk pinigų buvo kaip šieno. Ir velnias išėjo... Jau su Brežnevu rusiškai buvau pradėjęs kalbėtis. O kai sūnaus netekau, tik po daugiadienių galiausiai nusprendžiau, kad laikas baigti“, – sako jis.

Ir Liucija neslepia – su geriančiu vyru buvo labai sunku. Namai purvini, šalti, darbai nepadaryti. Pyko, barėsi, bet savo žmogaus negalėjo bėdoje palikti.

Dabar moteris džiaugiasi: „Seniau prie stalo kalbos būdavo vien apie tai, ką jis gėrė, su kuo, ką prisidirbo. Dabar jis kalba apie bitutes, savo mažutes gerutes...“

Pirtis, sportas ir maudynės ežere – dalykai, padedantys kairiškiui ne tik jaustis stipriam fiziškai, bet ir dvasiškai. O svarbiausia, pamačiusi vyro gyvenimo pokyčius, daugiau judėti pradėjo ir žmona.

Liucija atvira – svėrė per 100 kilogramų. Vyras nupirko jai dviratį, tad ji juo važiuoja pasivažinėti. Maudytis nenori, sako bijanti, bet kiekvieną rytą išeina į parkelį.

„Anūkas šiaurietiškojo ėjimo lazdas padovanojo. Pavaikštau vis. Vasarą svėriau jau tik 79 kg. Kairių mokykloje lankiau mankštas. Visos jaunos, aš seniausia buvau, tai iki prakaito... Mėnesį mokykloje mankštas lankiau, paskui pati pradėjau“, – džiaugiasi moteris.

Tiesa, Liucija sako, kad, pasklidus kalboms apie Aniceto įveiktą priklausomybę nuo alkoholio, sulaukia kitų žmonių prašymų pagelbėti. „Paskambino toks žmogus, sakė nebegalintis gerti, antraip pasikars. Nuvežiau į „zevertyną“, lankiau. Po šiai dienai žmogus dėkoja“, – šypsosi moteris.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite