REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Rugpjūčio 28 d. 14:07

Kas lai­mės?

Šiauliai

Kai mes ko­vo­ja­me prieš žmo­gų, žmo­nes, žmo­nių gru­pes, pra­lai­mi­me vi­si. Daž­nai tai ga­li­ma ma­ty­ti ar­ti­miau­sio­je ap­lin­ko­je, san­tuo­ko­je, bi­čiu­lys­tė­je: jei tik imu ki­to ne­kęs­ti, že­min­ti, juk nie­ko ne­lai­miu, ne­bent vie­nat­vę. (DCStudio nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


185920

Už­su­kau ap­lan­ky­ti mie­los mo­ters dar­bo­vie­tė­je. Su džiaugs­mu. Ma­ne pa­si­ti­ko su­sier­zi­nu­si ir tie­siai pa­klau­sė: „Tau lie­pė įti­kin­ti ma­ne pa­si­skie­py­ti?“ „Ne, už­su­kau ap­lan­ky­ti nes bu­vau pa­sta­te ir pa­siil­gau“, – at­sa­kiau. Taip gy­ve­na­me.

Riba tarp dangaus ir pragaro – širdyje

Aktualios temos sukelia skaudžių reakcijų, gal geriau jas tyliai apeiti. Aš noriu jas apeiti. Bet, iš kitos pusės, nujaučiame, kad jau visi pralaimėjome. Pralaimėjome brolystę ir susiklausymą, pralaimėjome pagarbą. Pralaimėjome, skaudžiai apmėtydami vieni kitus patyčiomis, kurios daugelį giliai sužeidė, kitus nežymiai kliudė, kitiems tik liūdesį sukėlė.

Ir mane kliudė, norėjosi imti ir sviesti atgal, stipriai smogti žodžiais, argumentais, įmantriai suregztais, tik be epitetų. Nes riba tarp dangaus ir pragaro eina kiekvieno žmogaus širdyje.

Kai brolius pagriebia pragaras, sunku atsilaikyti. Bet žinojau nuo pradžių, kad pralaimėsiu. Net jei smogsiu kitam, net jei pritrenksiu žodžiu... Pralaimėsiu savo dangų. Ar jei mane pritrenks, sutraiškys, kad net praeis noras gyventi tėvynėje, gal net visai noras gyventi praeis... Pralaimėsime abu. Pralaimėsiu žmogų, nes aš pasirinkusi kovoti ne prieš, ne už idėjas. Aš noriu žmogaus širdies Dievui, kad jis mums sukurtų bendrystę.

Šiandien sunku tikėti dialogu. Aš tikiu atgaila, atgaila už šią kovą, už poziciją ir opoziciją, už politikus ir eilinius piliečius, kurie nori tiesiog galėti gyventi taip, kaip jiems atrodo teisinga, kad ir kiti galėtų gyventi, vadovauti pagal atsakomybę, dirbti pagal pareigas. Šiandien Dievo gailestingumo reikia kiekvienam. Iš neapykanta trykštančių pasisakymų aš matau tik žmonių pralaimėjimą, skaudų įsižeidimą, nes viduje seniai nešiotas purvas, neatleidimas, nepagarba, ilgai brendęs vidinis burbėjimą šiomis aplinkybėmis staiga išsiveržė šitaip – vienų prieš kitus.Todėl tikiu atgaila už išlietą neapykantą ir kukliu nusižeminimu: ne mano vienos Lietuva, ne mano vienos visas žinojimas. Tikėtina, kad šis supūliavimas būtų išsiveržęs vis tiek, net jei ir nebūtų šios aktualijos. Nes aplinkoje mažai dvasios, mažai meilės darbų, mažai gailestingumo, nutolome vieni nuo kitų, nes nutolome nuo Dievo.

8.jpg

Ne žmogus blogas, poelgis netikęs

Ne aš pažadinsiu atgailą ir susitaikymą. Bet galiu juo dalytis darbe, aplinkoje, su bičiuliais, iškentėti besiveržiantį apmaudą ir dalytis atjauta visiems. Galbūt pažadinsiu vieną ar kitą susitaikymui, atleidimui, įsiklausymui. Mes norime mesijo, lyderio, kuris tėviškai / motiniškai visais pasirūpintų, išmylėtų. Bet nebus kito mesijo, tik kiekvienas iš mūsų, kiekviename iš mūsų gyvenanti Dievo Dvasia, jei tik dar jos galutinai iš savo sielų neišvijome.

„Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Gal 12,21). Piktas Biblijoje yra kiršintojas, piktoji dvasia, kuri sėja susiskaldymą, priešiškumą. Ji veikia žmones, mintis, skatina aistras, įgeidžius. Kova prieš jį – dorybių puoselėjimas: protingumas, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas.

Kai mes kovojame prieš žmogų, žmones, žmonių grupes, pralaimime visi. Dažnai tai galima matyti artimiausioje aplinkoje, santuokoje, bičiulystėje: jei tik imu kito nekęsti, žeminti, juk nieko nelaimiu, nebent vienatvę.

Jei kas nori stiprios bičiulystės, žino, kad turės kartu kovoti prieš abiejuose kylantį blogį, ne prieš asmenį, o prieš nuodėmę. Bet tam reikia protingumo, atskirti, kad ne žmogus blogas, poelgis netikęs, pasirinkimas klaidingas. Žmogus – brangus ir mylimas. Sutuoktiniai, atradę šitą kovojimo su piktuoju principą, daug lengviau įveikia savo krizes, nes priešas demaskuotas ir jis tikrai ne sutuoktinis.

Tvirtumo reikia, kad žmogus nenusiviltų, nesustotų, pasitikėtų, kad pavyks, tvirtumo reikia, kad ištvertų maldoje, laiminime, atleidime. Reikia susivaldymo, kad kylantis pyktis ar beviltiškumas visko nesugriautų, kad nesvaidyčiau akmenų ir žodžių į savo brolį. Teisingumas būtinas, kad leisčiau kitam suklysti, kad duočiau erdvės ir laiko apsigalvoti ir pripažinčiau savo ribas.

Visi norime būti išgirsti

Tikrai žmonių yra visokiausių, turinčių pačių keisčiausių įsitikinimų. Negaliu su visais gražiai susitarti. Tenka nuo kai kurių atsitraukti. Juk mano įsitikinimai apie skirtingus dalykus irgi keitėsi labai sparčiai.

Pavyzdžiui, man labai patiko keliauti, koncertai, teatras. Paskui nuvažiavau į Braziliją susipažinti su Bažnyčios tarnyste vargšams, tokiems, kurie neturi batų, kurie valgo du kartus per dieną, nes daugiau neturi. Jie niekada nebuvo jokiame teatre, jų trobelėse nėra stalo ir jokios knygos, nes ne visi moka skaityti, o mano mėgstami dalykai jų pasauliui nepriklauso, kaip ir gydymas, kelionės.

Kadangi pamilau tuos žmones, nes jų nepamilti neįmanoma, man pasidarė nemieli ir jiems nepasiekiami dalykai ir net sugrįžusi į Lietuvą nebelankiau tokių renginių, nekeliavau. O paskui vėl apsigalvojau: juk man be proto patinka teatras, toks, kuris siekia pažadinti, iškelti amžinas vertybes, taip pat ir muziejai, o pažintinės kelionės priklauso prie stipriausių svajonių kategorijos.

Žinau, kad ir kiti žmonės turi įsitikinimų, kurie keičiasi. Jei jų ilgai klausausi, imu suprasti, kodėl taip manyti teisinga. Kai klausausi kitų, irgi suprantu, kodėl taip teisinga. Bet svarbiausia įsiklausyti į save, nes visi mes norime būti išgirsti, priimti, mylimi, gerbiami.

Kartą klausiau labai mielo nuteisto jaunuolio, ar jis susimuštų, jei reikėtų. „Tai lengvai“, – užtikrino. Pastebėjau, kad nuteistieji, kuriems natūralu yra kraštutinis smurtas, vis dėlto yra labai jautrūs pagarbai. Per daugybę pokalbių, susitikimų sutikau vos kelis, kurių bendravimas liko išoriškai mandagus, bet nemielas, nors aš bendravau nuoširdžiai.

Tad kviečiu būti ištikimiems savo giliausiems įsitikinimams ir nesiliauti visaip juos reiškus. Su nuoširdumu ir pagarba kitaip mąstantiesiems ir besireiškiantiesiems, taip pat ir į juos nuoširdžiai įsiklausant. Taip laimėsime visi.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA