Angle down Atgal

Kaip pa­ka­piš­kė ki­nų hie­rog­li­fus pa­ži­no

Kai prieš sep­ty­ne­rius me­tus, bū­da­ma 37-erių, iš Pa­ka­pės ki­lu­si Ing­ri­da Ig­na­ta­vi­čie­nė pa­gim­dė duk­rą Ur­tę, jos šir­dis iš­si­sklei­dė sva­jo­nėms – mo­te­ris vi­sa esy­be nė­rė į ki­nų hie­rog­li­fų stu­di­jas. Da­bar Vil­niu­je Ing­ri­da va­do­vau­ja pa­čios įkur­tai ki­nų kal­bos mo­kyk­lai ir juo­kia­si – ki­tą in­ter­viu gal­būt duos tie­siai iš Ki­ni­jos.

Srovė įtraukė lyg akivaras

Kiek Ingrida save prisimena, jei tik išgirsdavo ką nors kalbant apie Rytų šalis, visada suvirpėdavo širdis. Bet gyveno Šiauliuose, manė, kad visa tai toli, todėl širdies virpesius nutildydavo.

Būdama 37-erių, jau buvo daug ką gyvenime išbandžiusi – padirbėjusi pardavėja, įmonės regiono vadove, organizavusi renginius. Kai gimė dukra, ėmė jausti, kad kažko gyvenime dar labai trūksta. Atsitiktinai perskaičius internete vienos mamos pasidalijimą, kad, augindama vaikus, ji išmoko kinų kalbą, Ingridos viduje kažkas užsidegė.

„Per tą dieną perskaičiau kelias dešimtis straipsnių, kas yra kinų kalba. Ir tą dieną ėmiau mokytis. Ta nauja srovė mane tiesiog įtraukė“, – sako ji.

Kone strimgalviais per gyvenimą lekiančios Ingridos gyvenime atsirado sąsiuvinis, stuktūruota diena, pieštuku sudėlioti langeliai gramatikai. Ji nieko aplink nematė – tik kinų kalbos studijas. Ir šis atradimų džiaugsmas tęsiasi jau septynerius metus.

Kokiu būdu reikia pradėti mokytis? Juk mes hieroglifams esame visiškai akli?

– Turbūt visi žino žodį „ni hao“, tai yra „labas“. Jis susideda iš dviejų gražių dalykų, reiškiančių – „tau gerai“. Linkime gero, nes ir lietuviškai, sakydami „labas“, juk irgi linkime gero. Kinų kalba ypatinga savo trimis dalykais. Ji turi lazdeles, iš jų sudaromi kiniški rašmenys. Iš pradžių jie mums – tik lazdelių rinkinys. Bet šalia yra sukurta raidžių sistema, kuri pritaikyta, kad mes, užsieniečiai, perskaitytume kiniškus rašmenis. Ant raidžių būna pažymėtas tonas – bendrinė kinų kalba turi penkis tonus. Tos raidės ir tonai mums, vakariečiams, būna iššūkis, bet jie palengvina kinų kalbos mokymosi procesą.

Kiniškas rašmuo turi palaukti. Jis „atsirakina“ vėliau. Mano mokytoja mane patikino, kad po kelerių metų kinų rašmuo man „atsirakins“. Ir jis tikrai „atsirakina“. Tik noriu pasakyti, kad tai ilgas kelias. Ir pažinti visus kiniškus rašmenis, kurių priskaičiuojama iki 60 tūkstančių, be žodyno neįmanoma. Tačiau yra sistema, kuri metodiškai padeda nenuleisti rankų. Einant mokymosi keliu, išmokstame pagrindinius rašmenis, kurie sudaro kinų kalbos branduolį.

Bet kalbėti turbūt yra žymiai paprasčiau, nei rašyti?

– Kalbėti paprasčiau tiems, kurie yra plepiai. Tiems, kurie nori taisyklingai kalbėti, galvoja apie tonus, – nėra paprasta. Vieni mano mokiniai gatvėje mielai kalbina sutiktus kinus, o kiti taip ir neišdrįsta. Aš tik iš pažiūros atrodau drąsi, tokia tikrai nesu. Man patinka domėtis, nerti į gylį, bet mielai išvengčiau pokalbio su kinu. Pernelyg noriu, kad būtų be klaidų, taisyklingai. Tik, deja, nėra laiko patogiai gyventi. Nuėjusi į restoraną, kuriame maistą ruošia kinai, būtinai nueinu nors keletą minučių jų pakalbinti, nes pasikalbėti su kinais – ne toks dažnai pasitaikantis įvykis Lietuvoje.

Aš vis dar patiriu mokymosi džiaugsmą, per savaitę tris valandas skirdama pamokoms su lietuve mokytoja ir vieną valandą – su kine. Griaunu savo komforto zoną. Su mokytojomis ne tik mokausi pagal patvirtintas metodikas, bet ir kalbuosi įvairiomis temomis, pavyzdžiui, kokiais būdais kinai mėgsta ruošti kiauslieną ir vištieną, kokias daržoves labiau vartojame Lietuvoje, o kurias labiau vertina kinai ir t. t.

Ing­ri­da lan­kė­si Šan­cha­ju­je, gy­ve­no ki­nų šei­mo­je. Kal­bė­jo­si ki­niš­kai, ang­liš­kai, leis­da­vo links­mus va­ka­rus. (Ing­ri­dos Ig­na­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Ing­ri­da lan­kė­si Šan­cha­ju­je, gy­ve­no ki­nų šei­mo­je. Kal­bė­jo­si ki­niš­kai, ang­liš­kai, leis­da­vo links­mus va­ka­rus. (Ing­ri­dos Ig­na­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Man tai iki šiol stebuklas“

Kinų kalbos pradėjote mokytis Vilniuje, dar gyvendama Šiauliuose. Kaip pavyko kūdikio mamai rasti tam laiko?

– Dvejus metus kiekvieną savaitę su vyru Gintaru, kuris vykdavo į verslo susitikimus, vykdavau į Vilnių pas mokytoją. Pandemijos tada nebuvo, nebuvo ir nuotolinio mokymosi (juokiasi). Norėjau tikros pamokos, todėl viską suderindavau. 8 val. ryto prasidėdavo pamoka, o atsikėlusi būdavau jau nuo 4 valandos. Buvo labai smagus laikas. Man kiekviena pamoka jau tada kėlė be galo didelį džiugesį. Nauja kalbos sistema mane nunešdavo į kitą pasaulį. Man tai iki šiol stebuklas.

Dėl kinų kalbos su visa šeima ir persikėlėte gyventi į Vilnių?

– Yra toks priežodis: „Jei gali nedainuoti – nedainuok.“ Aš nedainuoju, nors esu baigusi konservatoriją, bet aš negalėjau nesimokyti kinų kalbos. Negaliu nesiekti aukštesnio lygio, nes kuo toliau, tuo labiau juntu savo menkumą.

Ir mes negalėjome neišsikelti į Vilnių. Tai buvo organiškas procesas. Jis buvo sunkus, bet netilpome savy. Mes supratome, kad Šiauliuose sukaupėme nemažai patirties, nuveikėme daug darbų, bet norėjosi daugiau galimybių. Mums reikėjo nepažintų tolių. Su Gintaru viduryje pandemijos vis planuojame, kaip vyksime į Kiniją, lankysime Geltonuosius kalnus, senovinius miestus. Mums to reikia. Gali būti, kad ateity susiskambinsime iš kito pasaulio miesto (juokiasi).

Ing­ri­da mie­lai skai­to ki­nų pa­sa­kas ir jo­se jai įspū­din­giau­si dra­ko­nai. (Ing­ri­dos Ig­na­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Ing­ri­da mie­lai skai­to ki­nų pa­sa­kas ir jo­se jai įspū­din­giau­si dra­ko­nai. (Ing­ri­dos Ig­na­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kai žmonės paklausia, kodėl mokotės kinų kalbos, ką atsakote?

– Paklausiu, o kodėl jie nesimoko (juokiasi). Nors teigiama, kad kinų kalba verslo pasaulyje dabar labai reikalinga, tiesa ta, kad su jaunais žmonėmis Kinijoje gali susikalbėti angliškai. Bet jei nori pažinti tikrą Kinijos gyvenimą, susipažinti su kultūra, žmonėmis, gyvenančiais toliau nuo didmiesčių, kinų kalba labai reikalinga.

Noriu pasidalyti istorija, kurią papasakojo vienos mokinės tėvelis. Verslininkas užsienyje bendravo su partneriais iš Kinijos. Aukščiausiojo rango partneris (Kinijoje rangas labai gerbiamas) per verslo pietus dėmesio nekreipė į kolegas, nesikalbėjo. Kai lietuvis prasitarė, kad jo dukra mokosi kinų kalbos, aukščiausio lygio vadovas ne tik atkreipė dėmesį, ne tik pradėjo bendrauti, bet ir maistą dėti į lėkštę pradėjo. Šis realus pavyzdys parodo, kad pokytis bendravime su kinais partneriais pasikeitė dėl vieno sakinio. Kartais vienas faktas, išreikšta pagarba kultūrai nulemia, kad santykiai taptų šilti. Kelias į verslą tikrai bus tiesesnis tiems, kurie moka kiniškai.

Kinų kalba – pasaulio piliečiams

Kone prieš trejus metus Kiniją ir pati aplankėte?

– Lankiausi Šanchajuje ir Nančange, kai studijavau Vilniaus universiteto magistro programoje Šiuolaikinės Azijos studijos. Aplikavau į vasaros stovyklą Nančange, parašiau motyvacinį laišką ir gavau šią galimybę. Buvau labai laiminga, nes man kainavo tik kelionė. Pasinaudojant proga, vieną savaitę mokiausi kinų kalbos privačioje mokykloje Šanchajuje. Tą savaitę Šanchajuje gyvenau kinų šeimoje, kuri augino dvi dukras. Pusryčius ir vakarienę valgiau su jais, o pietus pasižadėjau valgyti mieste – pamatyti kultūros, paragauti jų gatvės maisto. Šeimoje kalbėjomės kiniškai, angliškai, leisdavome ilgus vakarus besišnekučiuodami, mergaitės grojo savo instrumentais. Gyvenimas šeimoje buvo įspūdingiausia patirtis, iki šiol su jais bendraujame.

Ir galiausiai įkūrėte Vilniuje kinų kalbos mokyklą vaikams „Kinukai“?

– Kinų kalbos mokytoja pasakė, kad viena bendrovė ieško, kas pamokytų kinų kalbos mažą mergaitę. Savo žiniomis abejojau, bet juk mokytoja sako, kad galiu eiti mokyti vaikų... Pagalvojau, dar kartą pagalvojau, drebančiomis rankomis nuėjau į kompaniją, susitariau. Prieš važiuojant pas mažąją mokinukę, nemiegojau visą naktį, bet nuo to viskas ir prasidėjo. Po metų apsisprendžiau, kad laikas pačiai turėti savo mokyklą. Pajutau, kad man labai patinka dirbti su vaikais. Pirmajame mano diplome parašyta – muzikos mokytoja. Gyvenime nuo mokytojavimo bėgau, bet kai grįžau, supratau, kad visa širdimi jaučiu, kaip dirbti su vaikais. Žinau, kaip žinias pateikti, kaip suprasti vaikus. Nusprendžiau, kad tai tikrasis mano pašaukimas.

Ki­nų kal­bos mo­ky­to­ja Ing­ri­da Ig­na­ta­vi­čie­nė: „Iš­vy­kę iš Šiau­lių, ra­do­me nau­jų ho­ri­zon­tų, ga­li­my­bių, bet mū­sų ar­ti­mie­ji ir drau­gai – Šiau­liuo­se.“ (Ing­ri­dos Ig­na­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)
Ki­nų kal­bos mo­ky­to­ja Ing­ri­da Ig­na­ta­vi­čie­nė: „Iš­vy­kę iš Šiau­lių, ra­do­me nau­jų ho­ri­zon­tų, ga­li­my­bių, bet mū­sų ar­ti­mie­ji ir drau­gai – Šiau­liuo­se.“ (Ing­ri­dos Ig­na­ta­vi­čie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.)

Kokie motyvai tėvų, kurie leidžia vaikus mokytis kinų kalbos?

– Tėvai yra protingi, suvokiantys ateitį, žinantys, kad kalbos reikalingos ir darbo rinkoje žmogus, mokantis kinų kalbą, bus pranašesnis. Svarbu ir tai, kad vaikai turės platesnį suvokimą apie kitą pasaulio pusę. Pamokų metu su vaikais dažnai aptariame įvairius aspektus apie Kiniją, jos politiką, geografiją, istoriją, kultūrą. Vaikų akiratis platėja ir jie tampa pasaulio piliečiais.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite