REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2017 m. Gruodžio 24 d. 14:13

Kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą

Šiauliai

congerdesign nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt


24348

Tai vieną kartą Kalėdų išvakarėse pasakė Paulas Coelhas, portugalų rašytojas, kuris prieš kiekvienas Kalėdas pateikia naują kalėdinę istoriją. Bent man įsiminė istorija apie karalių, kuris prieš Kalėdas mėgo stebėti, kaip puošiamos gatvės, ir pasikviesdavo pirmąjį ministrą drauge pasivaikščioti. Norėdami, kad niekas nepažintų, jie persirengdavo prastais drabužiais.

Jakutis

Ir tą kartą jie vaikščiojo po miesto centrą, grožėjosi girliandų šviesomis, išpuoštomis eglutėmis, ant namų laiptų degančiomis žvakutėmis ir mažomis krautuvėlėmis, kuriose pardavinėjamos dovanos. Grįždami jie pasuko per vargingiausią miesto kvartalą. Deja, ten buvo tamsu, tik kur ne kur matėsi koks nedidukas papuošimas. Staiga jie išgirdo iš vieno skurdžiai atrodančio namelio tyliai sklindančią muziką. Smalsumo vedami, užsukę į šį namelį, jie išvydo vežimėlyje sėdintį nusiminusį senelį, šokančią plikai kirptą mergaitę ir tambūrinu grojantį bei dainuojantį jaunuolį. Pamatęs svečius, jis liovėsi grojęs.

Atvykėliai pasiteiravo, kodėl tuose namuose visi tokie liūdni, kodėl skamba tokia liūdna muzika. Senelis papasakojo, jog čia nėra džiaugsmo, nes jie vos suduria galą su galu, o sūnus niekur negaunąs darbo, nors tėvas stengėsi išmokyti sūnų dailiai rašyti ir sklandžiai dėstyti mintis, tikėdamasis, kad kada nors taps rūmų raštininku. Tačiau metai bėga, o jam įsidarbinti vis nepavyksta. Dar senelis pasidalijo šią naktį regėtu sapnu, kuriame pasirodė angelas sargas ir patarė jam nusipirkti sidabrinę taurę, nes esą jį aplankys karalius, paprašys iš tos taurės atsigerti ir duos sūnui darbą.

Vienas iš svečių paklausė, ar senolis pirko tą taurę. Šis atsakė, jog marti ryte nusikirpo ilgus savo plaukus, pardavė juos turguje ir taip atsirado galimybė įsigyti taurę. Tuomet tas pats svečias prasitarė ištroškęs ir paklausė, ar negalėtų iš naujosios taurės atsigerti. Senelis mielai pripylė į ją vandens. Svečias atsigėrė, padėkojo ir išeidamas tarsi netikėtai prisiminė: „Beje, koks sutapimas. Šiandien buvome susitikę pirmąjį ministrą ir jis mums prasitarė, jog kitą savaitę bus paskelbtas konkursas užimti rūmuose raštininko vietą.“

Kalėdos tokių sėkmingai besibaigiančių istorijų metas. „Tai kodėl tu toks liūdnas?“ – norisi paklausti sutikto bičiulio. Kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Taip teigia psichologai. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet kad visiškai palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Tenka pripažinti, kad, deja, negyvename pasaulyje, kuris pokalbį laiko vertybe. Trūksta ir pasišnekėjimų apie kultūrą, religiją, socialinius dalykus.

„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis, bet daugelis tuoj pradės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai – svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos.

Nė viena šalis netapo laiminga dėl to, kad ten pigu. Kalbame apie pinigus, nes šneki apie tai, ką skauda. Ne piniguose laimė – įtikinėja mus visko pertekę oligarchai. Žinoma, kad ne piniguose, sutinkame, tačiau taip norėtųsi patiems tuo įsitikinti.

Net blogi orai šiomis dienomis negali sugadinti mums nuotaikos, nes Kūčios ir Kalėdos – ne lauko šventės kaip Užgavėnės, o pasisėdėjimas namuose prie Kalėdų eglutės. O jei trūksta sniego, pasižiūrėkite į jį televizoriaus ekrane.

Kalėdų Senelis negali rodyti mobiliojo telefono. Mačiau Kalėdų Senelį, besikalbantį mobiliuoju telefonu. Manau, vaikams tokiu atveju tikrasis Kalėdų Senelio įvaizdis prapuola. Juk Kalėdų Seneliai iš kito – pasakų – pasaulio.

Skaičiau, kad viskas prasidėjo daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų. Buvo pasitelkta sumanių ir išradingų veikėjų armija, kuriai vadovavo skandinavų menininkas Haddonas Sundblomas. Jie ilgai mąstė, piešė, tyrė, kol gimė išganingoji mintis. Buvo nutarta, kad mūšį dėl švenčių džiaugsmo gali laimėti tik baltaodis vyras su raudonu kostiumu ir kepure, juodu storu diržu ir suodinais batais, paraudusiais žandais ir nepriekaištingai baltais dantimis. Tada ir atsirado toks Kalėdų Senelis, arba Santa Klausas, kokį dabar mes ir įsivaizduojame. Tiesa, kai kuriems vaikams Kalėdų Senelis su mobiliuoju gal būtų pats tas, nes šiandien vaikai pažįsta žirafas, tačiau nustemba, pamatę karvę.

Kalėdos – tokia šventė, kad atšvęsti reikia su visais: giminaičiais, bendradarbiais, bendrakursiais, kaimynais... Tik nesakykite, kad nespėjate – nuo pat gruodžio pirmos iki sausio pirmos vyksta kalėdiniai vakarėliai skirtinguose draugų ar darbo susibūrimuose.

Tuoj šventės, o dar esate vienas. Gal suprasite, kiek laiko veltui sugaišote, ieškodamas tinkamo žmogaus, – moterys keitėsi, o jūs ne. Ar įmanoma iki Kalėdų, t. y. per kelias dienas, vienišiui rasti antrąją pusę? Perverčiau įvairių psichologų užrašus, pats primąsčiau ir nusprendžiau, kad nieko nėra neįmanomo.

Pirmiausia išeikite iš namų (internetas nepagelbės, nes tokią dieną retas kuris ten „įlindęs“). Kalbinkite visas moteris, juk dažnai nutinka taip, kad antrąja puse tampa tas žmogus, kurio šalia savęs, pamatęs pirmą kartą, nė neįsivaizdavote. Nepradėkite pokalbio apie savo šunį, katę, mamą ar maiste esančius E bei kitas toksines medžiagas, apskritai venkite globalių problemų. Kalbėkitės apie tai, kas vyksta dabar, kas vyksta aplink. Svarbiausias ginklas pergalei – komplimentai. Stenkitės rasti ką nors gražaus ar mielo visose merginose. Tai nebūtinai turi būti fizinis bruožas. Tai gali būti mielas gestas, įgūdis, talentas ar panašiai. Flirtuokite. Flirtas yra irzlumo ar sutrikimo priešingybė, padėsianti jums užtvirtinti savo pozicijas.

Jei jums patinka mergina, su kuria kalbatės, būkite tas, kuris baigia pokalbį. Tai leis suprasti, ar antroji pusė jumis domisi taip pat. Jei paaiškės, kad dėmesys jums yra, pasiūlykite pratęsti pokalbį prie kavos puodelio.

Priverskite merginą juoktis. Jos mėgsta vaikinus, turinčius gerą humoro jausmą. Nesvarbu, ar esate sarkastiškas, ironiškas, tiesiog juokaukite. Ir atminkite, kad jei mergina negali su jumis kartu juoktis, ji nebus ta, su kuria galėsite praleisti daugiau laiko. Ir galbūt atvirkščiai – ta, kurios iki šiol nepastebėjote, juoksis taip nuoširdžiai iš jūsų pokštų, kad suprasite atradęs tikrą sielos bičiulę.

Diena pasuko vakarop, o rezultatų jokių. Būkite kantrūs. Gyvenimas nesiklosto taip, kaip jūsų dienotvarkė, o ieškoma antroji pusė gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt ar po mėnesio. Jei tik norėsite – iki kitų Naujųjų draugę turėsite. O jeigu iki šių Naujųjų antrosios pusės nesusirasite, visuomet vakarieniauti galite kartu su gerais bičiuliais arba iškeliauti į linksmą naujametį vakarėlį. Galbūt tos paskutinės metų vakaro minutės bus lemtingos?

O ką veikti Kalėdų dienomis, jei neturite ką veikti? Sėskite ant sofutės, apsikabinkite ne spragėsių pakelį, o kūčiukų dubenėlį ir klausykitės muzikos, pažiūrėkite keletą kad ir senų, bet kalėdinių filmų, pasidarykite keletą originalių gėrimų. Čia gali praversti psichologų mėgstamas patarimas: „Jei jums viskas nusibodo, pabandykite užsiimti kuo nors kitu.“

Jei apie kalėdinius filmus, tai siūlau rinktis režisieriaus Richardo Curtiso kūrinį apie meilę „Tegyvuoja meilė“. Filme papasakotos 8 skirtingos meilės istorijos, kurių herojai tai susitinka, tai išsiskiria, tai vėl susitinka. Ir vyksta visa tai prieš pat Kalėdas.

Dar viena juosta – tai „Nuostabus gyvenimas“ (rež. F. Capra) – istorija apie Džordžą Beilį, kuris Kalėdų išvakarėse atsiduria gyvenimo aklavietėje. Sunkiausiu jam momentu nusileidžia angelas, bandantis įtikinti Džordžą, jog dar ne viskas prarasta. Džordžas nori pasitraukti iš gyvenimo, angelas sugeba jam parodyti, kas atsitiks, jeigu jis pasitrauks, ir kad nėra nieko vertingesnio už gyvenimą.

Ir trečias filmas, kurį norėčiau pasiūlyti, – režisierės Sofijos Coppolos „A Very Murray Christmas“. Niujorko „Carlyle“ viešbutyje Billas Murray‘us, ruošdamasis gyvam vakaro pasirodymui, sužino, kad dėl pūgos vakaro pasirodymas yra atšauktas. Tačiau aktorius nusprendžia, jog šventė turi įvykti, ir atšvenčia Kalėdas su draugais, viešbučio darbuotojais bei visais, ėjusiais pro šalį ir nusprendusiais užsukti.

Šis filmas man net primena seną gražų lietuvišką paprotį: Kūčių vakarą be visų lėkščių namiškiams, ant stalo dar padėti vieną papildomą tuščią lėkštę. Tai tam, kas gali užsukti į svečius, nes neturi, kur švęsti Kalėdų ir valgyti Kūčių vakarienės.

Kaip yra kalėdiniai filmai, taip, be abejo, yra ir kalėdinės knygos. Viena tokių, kurią jau ne kartą per Kalėdas esu atsivertęs, – suomių (kas geriau apie Kalėdas gali rašyti, jei ne suomiai) rašytojo Marko Leino „Kalėdų istorija“. Pasakojimas vyksta Korvajokio žvejų kaimelyje, kuriame gyvena žmogus vardu Oula Pukis (iš suomių kalbos „Juolupukki“ verčiamas kaip Kalėdų Senelis). Knygoje pilna gražių medinių namelių apsnigtais stogais, pasislėpusių nuo civilizacijos atskirtoje gamtoje, o tuose nameliuose daug medinių daiktų, nes tai istorija apie drožinėti mėgusį berniuką. Tiesa, dar daug elnių ir puikios kalėdinių švenčių nuotaikos.

Kas mėgsta klasiką, prašau – Charleso Dickenso „Kalėdų giesmė“ arba mūsų Antano Vienuolio apsakymas „Kūčių naktį“. Kaip ir „Kalėdų istoriją“, taip ir šį apsakymą visad Kalėdų išvakarėse atsiverčiu. Prisimenate vaistininką Martyną Gudelį, kuris Kūčių naktį priverstas budėti vaistinėje: „Miesto bokšte laikrodis išmušė dešimtį, ir viršuj, pas principalą, svečiai ir vaikučiai, pritariant pianinui, sugiedojo Kalėdų giesmę. Gudelis atsistojo, porą kartų perstriegė per vaistinę ir, susilaikęs ties užšalusiu langu, įsižiūrėjo į šalčio nupieštus ant stiklo atogrąžų krūmus ir palmes.“

Ieškau dar kokios linksmesnės kalėdinės istorijos. Gal apie Izaoką Niutoną. Gimė jis 1642 metais per Kalėdas. Buvo tamsu. Dievas tarė: „Tebūna Niutonas!“ Ir sušvito šviesa.

Pagalvojau, jog žiema greitai pralėks (tiesa, skaičiau, kad šiais metais ji bus nei šiokia, nei tokia, bet gal tai netiesa), ant slenksčio Kalėdos, Naujieji metai, o po jų, žiūrėk, greitai pavasaris.

Ir baigti norisi palinkėjimu. Palinkėti kelių draugų, kurie supranta ir išlieka draugais. Supratingos širdies. Amžinų kalnų, nenuilstančios jūros. Humoro jausmo ir juoko galios. Truputėlio laisvo laiko, kai nereikia nieko veikti. Kelių ramios, tylios meditacijos akimirkų. Aukščiausiojo buvimo jausmo... Ir kantrybės laukti, kol išsipildys šie palinkėjimai, išmintingai suprantant, kad tai tikrai įvyks.

Norisi kalbėti, kaip atsiranda puokštės, kvapni kava ar arbata, šokoladas, vynai, kvepalai... Dingsta priklausomybė nuo blogos nuotaikos... Kalėdos!



REDAKCIJA REKOMENDUOJA