Angle down Atgal

Kai širdį skauda

Kai širdį skauda, o dažniausiai tai atsitinka rudenį, reikia išsipasakoti. Psichologai teigia, jog, norint, kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet kad visiškai palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms.

Norintiesiems išsipasakoti šiandien nėra lengva, nes nėra daug norinčiųjų jų klausytis. Šiandien žmogus nenori būti vienišas, bet ir nenori bendrauti. Tenka pripažinti, kad, deja, negyvename pasaulyje, kuris pokalbį laiko vertybe. Vienas bičiulis, atsiliepdamas telefonu, sako: „Įdėmiai klausau“, kitas pabrėžia: „Esu pilnas dėmesio“, o dar vienas rėžia tiesiai šviesiai: „Skųskitės!“

Kodėl žmonės verkia, guodžiasi, nori išsipasakoti? Ašaros ir guodimasis padeda pašalinti iš organizmo streso hormonus bei toksinus. Emocinė ašarų ir guodimosi prasmė – atkuriama jausmų pusiausvyra, energija, atsiranda palengvėjimas. Socialinė – padeda atkreipti dėmesį, kad jums reikalinga pagalba.

Ar jums maloniau guostis, ar klausytis besiguodžiančiųjų? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių, mėgstančių guostis. Net užstalėje ar kur kitur jie skundžiasi savo gyvenimu ir pasakoja savo gyvenimo istorijas.

Daugiausia kalba politikai, rinkimams artėjant

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą? Kalbėtojai vienas nuo kito mažai skiriasi. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojama istorija ir jos perteikimas, kiek tai, kad jis yra dėmesio centre. Sako, kad TV laidas apie nusikaltimus, blogus žmones, nevykėlius labiausiai mėgsta žiūrėti į juos panašūs, nes gali po to kitiems papasakoti, kad yra dar blogesnių už juos pačius.

Manau, jog mažiau guodžiasi ir apskritai mažiau kalba besivadovaujantieji dviem principais: 1) ir taip viskas aišku, tai ko čia pliurpti; 2) ko čia pliurpti, jeigu vis tiek niekas neaišku.

To nepasakysi apie politikus. Jie kalbėtojai ir žadėtojai, o atgyja visad prieš rinkimus. Kelerius metus kažkur slėpėsi ir vėl jie čia. Jiems nemaloniausias dalykas – klausytis, o maloniausias – kalbėti. Ypač malonu žadėti, nes žadėtojai mylimi. O kaip ten su tais pažadais bus, ne taip ir svarbu. Tad sunku suprasti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Veikiau – ne. Žiūrėdamas į kokį nors kalbėtoją kokioje nors televizijos laidoje, jo klausydamasis ir žiovaudamas, susimąstai: „Ką šiandien gali pasakyti kitiems?“ Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali. Nors sutinku, jog, dažnai apie save bepasakodamas ir besigirdamas, pats sau pasirodai įžymus. „Vis dėlto esu žmogus, nežiūrint, kad daug dirbu“, – prisipažįsta vienas iš kandidatų. Be to, ką jau čia padarysi, jei iki gegužės mes dažniausiai kalbėsime ne apie šildymo kainas, bet apie rinkimus.

Viena iš didžiausių šiandienos blogybių – kad pradingo gėdos jausmas. Gėdą suprantame kaip vieną nemaloniausių jausmų. Gėda – kai veiksmais ar žodžiais pažeidi moralės reikalavimus. Jei žmogus susivokia ką nors netinkamo padaręs ar pasakęs ir jį apima gėdos jausmas, vadinasi, dar veikia vadinamoji introspekcija (savistaba). Savistaba ir savikontrolė – ypač būtinos psichologinės priemonės ne tik bendraujant su kitais, bet ir individualioje veikloje. Jei individas vengia ar negeba savęs kontroliuoti, ima veikti ir kalbėti daugiau, negu leidžia sveika moralė, tai jau didelė asmeninė tragedija. Žmogus, praradęs ar bent susilpninęs gėdos jausmą, gali bet kada ir bet kur pridaryti šunybių. Tada jis tampa pavojingas, nes jo nevaržo, neprilaiko jokia savikontrolė, jokie moralės varžtai: gali vogti, meluoti ar kitaip dvasiškai degraduoti. Sučiuptas nusikaltimo vietoje, toks nesidrovi atsikirsti: „Na, ir kas čia tokio! Ir kiti taip daro: vagia, meluoja, kyšininkauja, apgaudinėja...“

Kalbėk apie tai, ką matai aplinkui, dėl ko skauda sielą

Kai trūksta temų pokalbiams, reikia vadovautis šia taisykle. Tad nieko nelieka, kaip pasakoti apie save. Televizijoje dainininkų šeima tikina, jog jie niekam nenori apie save pasakoti ir nelenda į televiziją. Kitą dieną jie tą patį porina jau kitoje televizijoje.

Keistoka žmonių grupė, kurie ne apie kitus nori kalbėti, bet nori, kad būtų kalbama apie juos. Tiesa, žmonių, leidžiančių į juos žvelgti pro rakto skylutę, nėra daug. Pabandžiau paskaičiuoti, o ir be manęs yra skaičiavusiųjų, – jų apie 200. Maždaug tiek žmonių laksto po visus televizijos kanalus ir pasakoja, kaip gyvena.

Ypač populiarūs pokalbiai apie šeimų skyrybas. Dažniausiai kitų, nors kartais ir savo. „Krypsta į kairę“ – sakoma apie neištikimą žmogų. Jei vyrai, o ir moterys, krypsta į kairę, be to, bičiulis sako pastebėjęs, jog viskas pasaulyje krypsta į kairę, todėl ir posakis apie krypimą į tą pusę man, o manau, kad ne tik man, įstrigęs. Visgi nebandysiu aiškintis, kodėl vyrai linkę būt neištikimi. Nesu nei psichologas, nei seksologas. Man tiesiog įdomu, kaip atsirado šis posakis – „eiti į kairę“. Kodėl būtent į kairę, o ne į dešinę?

Skaičiau, jog viskas slepiasi tradicijose ir papročiuose: nuo senų laikų moterys bažnyčioje sėdi kairėje, vyrai – dešinėje pusėje; Ieva buvo sukurta iš kairiojo Adomo šonkaulio; moteriškų drabužių sagos prisiūtos kairėje pusėje, vyriškų – dešinėje; prieš meluodamas, žmogus žvilgteli į kairę ir t. t. Taigi, vyrai eina į kairę, nes kairėje – moteris, o neištikimos moterys savo ruožtu turėtų „eiti į dešinę“. Bet čia jau kita tema, o šiaip jau moterys, pajutusios vyrų neištikimybę, vadovaujasi labai paprasta taisykle. Jei tau atrodo, kad tavo vaikinas miegojo su kita mergina, paklausk, ką apie tai mano tavo draugės. Jei jos mano tą patį, vadinasi – miegojo.

Kiaulės metų belaukiant

Rudenį atgyja dar viena kalbančiųjų grupė: ekstrasensai, chiromantai, būrėjai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai ir visi panašaus plauko veikėjai. Bent aš neišskirčiau iš jų tarpo ir astrologų. Kitų metų gyvulėlis – kiaulė – jau pats įdomus savo egzistavimu, tad kaip čia nepaprognozavus, kas vyks Kiaulės metais.

Vieni pranašai aiškina, jog ateinančių metų santuokos bus sėkmingos, kiti pranašai įrodinėja, jog šiuo laikotarpiu įregistruota santuoka nebus laiminga. Dalis pranašų tvirtina, jog gamta tampa itin palanki žmogui: nebūna jokių audrų, didesnių šalčių ar karščių, o ką jau ten bekalbėti apie žemės drebėjimus, potvynius ir t. t. Kita dalis gi teigia, kad dabar įvyksta kur kas daugiau stichinių nelaimių negu įprastai. Dėl katastrofų, tai yra laivų, lėktuvų, traukinių bei atominių ar cheminių sprogimų ir pan., pranašai irgi vienas kitam prieštarauja: vieni prognozuoja ramius metus, o kiti mini būsiant begalę tragedijų.

Dalis pranašų siūlo pradėti organizuoti verslą, įsigyti stambesnių pirkinių, o kita dalis pataria šito nedaryti ir ramiai praleisti metus. Vieniems pranašams šis laikas yra geriausias naujovėms: keisti darbą, gyvenamąją vietą, netgi partnerį. Kai kurie pranašai tvirtina, kad po mirties vyrų sielos įsikūnija į moterų mylimus katinus. Gal ir gerai, kad ne į kiaules. Aišku, yra ir pranašų, kurie nesiūlo pereiti į naują darbą, persikelti į kitą gyvenamąją vietą, netgi rinktis kitokią plaukų spalvą ir saugoti santuokinius ryšius. Žodžiu, likti tokiems, kokie esate, be jokių pokyčių. Pastebėjau, jog pranašai labiausiai reikalingi turčiams ir vargšams, vidurinioji klasė apsieina be jų. Nors išimčių būna.

Ar galima pranašystėmis tikėti? Labai lengva patikrinti, tereikia tik palaukti, kol išsipildys arba ne. Tiesa, jeigu ir išsipildys, tai dar nieko nereiškia. Juk turi kažkas vienaip ar kitaip įvykti. Anot linksmojo kareivio Šveiko, „dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų“.

O pabaigai apie dovanas, nes artėja Kalėdos ir pradedame jomis rūpintis. „Ką padovanoti moteriai?“ – klausia bičiulis. „Auksinius auskarus“, – pasiūlau. „Kodėl?“ – klausia jis. Atsakau, jog elementaru, nes moterys myli ausimis. Nors, atvirai pasakius, man labiau patinka sidabriniai ar iš kitų netikėtų medžiagų pagaminti auskarai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite