REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2019 m. Lapkričio 26 d. 10:00

Kai Dievas duoda rankas ir širdį

Kaunas

Praėjusių metų pabaigoje už aktyvią kultūrinę veiklą telkiant bendruomenę kultūrinėm iniciatyvoms, vaikų ir jaunimo kultūrinį ugdymą, jų įtraukimą į prasmingą kūrybinę bei meninę veiklą ir Žiežmarių krašto garsinimą Arinai Keturkaitei įteikta rajono savivaldybės Kultūros premija.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt


108143

Geras dalykas tas internetas, kad ir ką apie jį besakytų. Jei ne jis, kažin kada būtų bepasitaikę pamatyti naujus žiežmarietės Arinos Keturkaitės kūrinius – retai sutinkama technika sukurtus paveikslus, po vienu kurių kažkas labai trumpai ir taikliai parašė „Dievas davė Arinai rankas“. Taigi – nors kiek paradoksalu – po pagiriamojo žodžio internetui skubėti į biblioteką, tiesiu taikymu – į Žiežmarius, kur jau daug metų miestelio biblioteka neatskiriama nuo Arinos vardo.

VISŲ ŽIEŽMARIEČIŲ NAMAI

Mažoji kultūros kultūros sostinė pasitinka drungnu rudeniu ir deginamų malkų kvapu. Tokį užuosi tik iš mažų miestelių ar kaimo kaminų. Pakeliui iš autobusų stotelės lydi atkakliai tebežydinčios atspariausios gėlės, ant išblunkančios žolės dar nespėjusios nulašėti šermukšnių uogos ir kur ne kur po senomis obelimis besidairantys neaiškūs spalvoti grybukai.

Nevalgomi, aišku. Bet gražūs. Kaip ir žmonės – būna tokių – gražūs, bet nenaudingi... Naujas (tegul ir su statybos defektais) bibliotekos rūmas ūžia kaip avilys. Netikėtai čia užgriuvusios dvi Žiežmarių gimnazijos priešmokyklinukų grupės „neršia“ tarp knygų lentynų, stebimos atlydėjusių mokytojų Ievos Mažulienės (ne direktorės!) ir Janinos Busilienės.

Daugiausiai, žinoma, suka ratus aplink Ariną, kuri visuomet, kaip sako žiežmariečiai, turi ką papasakoti ir kuo sudominti. Smigteli mintis: gerai jiems čia, Žiežmariuose, kai gali va taip, be jokio išankstinio susitarimo, tokia didžiule grupe užsukti į biblioteką ir praleisti joje laiko tiek, kiek patiems norisi... Žiežmarių biblioteka – miestelio centras daugeliu prasmių. Ne tik todėl, kad jos rūmas iškilęs pačiame centre. Čia „prisiregistravę“ 234 skaitytojai, kuriems knyga yra svarbi. Kaip sako A. Keturkaitė, tas poreikis, vienu metu, prieš kokius 8-9 metus, kiek atvėsęs dėl visuotinio susidomėjimo kompiuteriais, šiandien jau vėl sugrįžęs į savo vietą. Žinoma, kompiuteriai, internetas taip pat yra, tačiau biblioteka miestelyje pirmiausia – knygų namai. Ir tų, kurie jas myli.

Dar vienas svarbus momentas – tai vienintelė vieta miestelyje, kur pasinaudoti dokumentų kopijavimo paslauga. Tačiau svarbiausia – čia galima įdomiai praleisti laiką. Štai po pamokų dažnai suguža ketvirtokai. Ne bet kaip, o su savo arbatos puodeliais, ateina vyresnėliai, suaugę žiežmariečiai. Be erdvių salių pirmame ir antrame aukštuose, traukos zona – nesidukė patalpa, Palėpė, pro kurios stoglangius matyti dangus.

Ne paprasta, o Skaitymo palėpė, kur visą vasarą penktadieniais rinkosi vaikai (dažnai – ir ne vieni), skaitė knygas, kartu su Arina kepė, virė ir... nenorėjo eiti namo... Pakeliui į Skaitymo palėpę kiekvienas būtinai praeina pro vėliavą, kuri Žiežmarius išgarsino visoje Lietuvoje. Šimtų, o tiksliau 406 miestelio gyventojų rankomis iš penkių tūkstančių popieriaus lapų pagaminta kaišytinė rekordinė 121 metrų Trispalvė dabar garbingai saugoma bibliotekoje, kur, pro langus įspindus karštiems saulės spinduliams, būna slepiama po darbščios audėjos Emilijos Aleksejūnienės iš Vilionių nuausta lovatiese.

O vis tik labiausiai vėliava graži tuo, kad ją pagamino tiek daug rankų. Bendruomeniškumu, kurio šioje bibliotekoje daug. Nesumeluoto, tikro. Štai ir dabar šalia rekordinės Trispalvės auga šūsnis visų trijų vėliavos spalvų ąžuolo lapų. Juos iš popieriaus karpo aktyvūs žiežmariečiai, kad bendromis jėgomis gimtų didžiulis ąžuolas... Būtent už bendruomeniškumą, bendruomenės telkimą kultūrinėms iniciatyvoms Arina Keturkaitė apdovanota rajono savivaldybės Kultūros premija, o Lietuvos savivaldybių viešųjų bibliotekų asociacija Žiežmarių biblioteką paskelbė bendruomeniškiausia 2018 metų biblioteka.

O kiek padėkos žodžių ir raštų yra atėję iš miestelio seniūnijos, gimnazijos, Kultūros centro, mokytojų, „Vaikystės dvaro“ ir kitų!
MAŽYČIAI ARINOS STEBUKLAI

Biblioteka... Ir nors šios kelionės į Žiežmarius tikslas buvo visai ne ji, o pačios Arinos Keturkaitės kūryba, savaime susiklostė taip, kad kalbėti pradėjome nuo bibliotekos. Gal todėl, kad ir Arinos gyvenimas taip susiklostė – nuo 18 metų ji dirba bibliotekoje. Pradžioje aštuonerius metus Kaišiadoryse, paskui čia – Žiežmariuose.
Žmogus, niekada nesvajojęs apie bibliotekininko profesiją, sėkmingai baigė jos studijas, ir iki šiol A. Keturkaitės gyvenime mieliausias dalykas yra knyga. „O paskui jau – visa kita“, - sako auksinių rankų savininkė. Ir to „viso kito“ – ilgas ir įspūdingas sąrašas, kurį Arina „rašo“ mamos gėlėmis apsuptoje Žiedo gatvės sodyboje. Jaukiuose namuose, kur gyvena su abiem tėvais („Gyvenu gerai, nes šalia visuomet – tėveliai, kurių dėka galiu save realizuoti, visuomet palaiko ir morališkai“, - sako A. Keturkaitė) daug vakarų prabėga su virbalais ar vąšeliu.

Labiausiai, pasak Arinos, miela nerti dekoratyvinius darbus, todėl namų komoda pilna staltiesių, staltiesėlių, takelių... Daug laiko skirta karpiniams, kuriuos kuria tradicine technika – žirklutėmis. Buvo metas, kai smarkiai „sirgo“ dekupažu, prie kurio epizodiškai grįžta iki šiol. Ypač gražūs, meniški dekupažo darbai ant stiklo. – Daugiausia darau sau.

Prisėdi – ir nejauti, kaip prabėga laikas, - apie savo kūrybos pasaulį taupiai kalba autorė. Viena naujausių aistrų – deimantinė mozaika, kuria prieš keletą metų „užkrėtė“ dabar jau Anapilin iškeliavusi ir dukterėčios kūryba stebinti kažkur iš už lengvo dangaus debesėlio teta, profesionali juvelyrė Jadvyga Matulienė. Iš pirmo žvilgsnio deimantinės mozaikos technika atlikti paveikslai kažkuo primena siuvinėtus kryžiuku, tik – švytinčius.

Paveikslai susideda iš mažulyčių akmenukų, kurių kiekvieną reikia paimti pincetu ir padėti tiksliai į jam skirtą vietą, nes ne ten prilipusio jau neparprašysi atgal. Arina sako, jog pradžioje žavėjo gėlės, dabar renkasi gamtos vaizdus. Negali atsižiūrėti į tuos efektus, kuriuos sukuria ši mozaika: štai lietingas vakaras miesto gatvėje – nėra nė vieno žibinto, tačiau matai, kaip jų šviesoje švyti lietaus lašai. Vakarėjantis peizažas prie vandens, saulės nutviekstos ramunės...

– Kai sėdi prie deimantinės mozaikos, kaip kad sakydavo teta, telieka vienintelė mintis – kad tik pincetas nepaleistų akmenuko, - pasakoja A. Keturkaitė apie itin kruopštų darbą: rašomojo popieriaus lapo dydžio paveikslui prireikia 2-3 savaičių. Nors erdvių savo darbų parodoms Arina Keturkaitė specialiai neieško, jos deimantines mozaikas jau galėjo pamatyti Dovainonių bei Žaslių bibliotekų skaitytojai, o karpiniai, dekupažu puoštos vazos, dėžutės puošia pačios autorės darbo vietą, kur kiekvienas atlieka sau skirtą naudingą funkciją. Tokie jau tie kuriantys žmonės – jiems svarbiausias pats procesas, buvimas jame, o štai pasigirti, pasipuikuoti savo darbų vaisiais, paprastai nelinkę. O gaila...

Likimas kai kuriems žmonėms yra davęs rankas, kurios geriausiai pailsi tik dirbdamos ir kurdamos grožį. Tokiomis rankomis apdovanota ne viena Arinos Keturkaitės giminės moteris. Močiutė Emilija Aleksejūnienė iš Vilionių buvo audėja, mama Bronislava Verslauskienė mėgo megzti ir nerti, yra dirbusi anuometinio Kauno dailės kombinato Kaišiadorių ceche.

Beje, abi su sese dar ir akordeonu grojo. Ir dabar, nors eina 82-uosius metus, mama nepavargdama puoselėja gėlynus aplink namą, kas jai – didžiausia atgaiva. Teta, kaip minėta – juvelyrė. Taigi – dairytis buvo į ką, o kiek naujų kelių praminta! Tikriausiai jų, tų kelių, Arina dar atras ne vieną, nes be auksinių rankų jai duota ir auksinė širdis. Šilta žiūrėti ir džiaugtis.

Autorės nuotr.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA