Angle down Atgal

Ką šven­čia­me Tė­vo die­ną?

Ma­no tė­tis bu­vo aukš­tas stam­bus vy­ras. Jis čiup­da­vo ma­ne į glė­bį ir iš­bu­čiuo­da­vo vi­są vei­dą. Ma­no tė­tis bu­vo tas, ku­riam aš vis­ką pa­sa­ky­da­vau pir­miau­sia, nes jis ne­teis­da­vo, ne­kri­ti­ka­vo. Sa­kė: „Jei tau taip ge­riau­sia, taip ir da­ryk.“

Gerbk, kad tau gerai sektųsi

Kai aš buvau maža, man patikdavo, kai tėtis man plaudavo galvą – niekada nepatekdavo putų į akis. Vėliau, atsimenu, jis gamindavo skaniai valgyti. Paskui, kai mirė mama ir jis liko vienas, o aš jam paskambindavau ir paklausdavau, ką veikia, jis kartais atsakydavo: „Verkiu, nes labai liūdna.“ Aš iš jo išmokau būti su daug žmonių linksmai, pasakoti istorijas (na, stengiuosi labai daug neprikurti, ko nebuvo) ir pralinksminti žmones.

Esu susitikusi daug žmonių, kurie gali surašyti ilgą sąrašą dalykų, kuo jiems skolingas tėvas (motina), koks buvo ne toks, negeras, alkoholikas, smurtautojas, ištvirkėlis, melagis, niekšas. Aš irgi galėčiau surašyti kažką panašaus į tokį sąrašą. Bėda ta, kad tėvai nepagaminti pagal mūsų užsakymą. Jie yra tokie, kokie yra. Jų kraujas teka mūsų gyslomis. Gali pykti, kiek nori, protestuoti, verkti, nekęsti, jausti skriaudą, bet vienintelis kelias yra susitaikyti, atleisti ir gerbti: tėvą ir motiną. Ir labai atjaučiu skriaudos jausmo prislėgtus žmones, nes jiems būna net 50 ir daugiau metų, tėvai seniai mirę, o jie dar pikti. Vadinasi, jie dar nepradėjo gyventi suaugusio žmogaus gyvenimo.

Yra tokia Suaugusių alkoholikų vaikų draugija, kurioje susirenka suaugę žmonės, kurie jaučia, kad užstrigo kažkur vaikystėje, kad vis dar nežino, kas yra pagarbūs autentiški santykiai, yra kaustomi baimių ir kitokių bėdų. Drąsūs žmonės renkasi į šią draugiją ir eina sveikimo keliu. Nes pagaliau apsisprendžia patys suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, jausmus ir mintis. Jie sako, kad kol neatleidai savo tėvams ir nepradėjai jų gerbti, tau tikrai nepavyks sukurti tvarių, meile ir pagarba grįstų artimų santykių. Tiesiog. Neįmanoma.

Mums neprivaloma nei tėvais žavėtis, nei juos mylėti, nei juos liaupsinti, nei pakeisti. Tik gerbti. Gerbti, priimti, kad jie yra tokie, kokie yra, leisti jiems gyventi pagal jų įsitikinimus, vertybes, supratimą ir pabūti kartu. Gerbti už tai, kad jie tiesiog yra tėvai – duotybė. Biblija sako: „Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“ (Ef 6, 2–3). Yra ir tėvų pareigos vaikams, bet apie jas kitą kartą.

Kažkaip supratę šiuos dalykus, mes turime Tėvo ir Motinos dieną. Kuri kiekvienais metais primena mums – išreikšk pagarbą. Reikia ne tik tėvams, reikia sūnums ir dukroms, kad „gerai sektųsi“. Reikia kasmet pamąstyti apie savo santykį, apie tėviškumą gyvenime. Net ir tiems, kurių tėvas nepanorėjo prisiimti, suteikti pavardę, santykį. Jei žmogus užaugo, vadinasi, buvo kitų vyrų, kurie atliko tėvo vaidmenį: gal mokytojų, gal trenerių, gal giminaičių. Ši diena tinkama išreikšti ir jiems pagarbą.

Viso gyvenimo užduotis

Krikščionybėje suprantama, kad kiekviena tėvystė ir motinystė yra iš Dievo. Jis yra ir tėvas, ir motina kiekvienam, nes asmeniškai sukūrė, pašaukė gyventi ir lydi kiekvieno gyvenimo žingsnį, kartu ir palikdamas visišką laisvę jo nepaisyti.

Rembranto paveiksle: „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“ (1669 m.) tėvas vaizduojamas uždėjęs rankas ant suklupusio sūnaus pečių. Geriau įsižiūrėjus, aiškiai matyti, kad viena ranka vyriška, kita moteriška. Nes bibliniame pasakojime ir tėvo elgesys labiau motiniškas: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15,20).

Todėl visą gyvenimą mes auginame vis teisingesnį Dievo įvaizdį, nes jis susikuriamas pagal patirtis, kokias patyrėme su savo žemiškais, netobulais tėvais. Tam ir švenčiame kasmet Tėvo dieną, Motinos dieną, kad augtume, kad gerbtume. Bet tai dar ne viskas.

Kiekvienas vaikas pašauktas tapti tokiu, kaip dangiškas Tėvas (tėvu / motina), nepriklausomai, ar turi biologinių vaikų. Pašauktas išmokti tiek mylėti, kiek myli Dievas. Čia viso gyvenimo užduotis. Tad šią dieną ir tėvams tenka įvertinti savo meilės ir rūpesčio panašumą, lyginant su Dievu.

O geriausias ir gražiausias dalykas, kad galime melstis už tėvus, už vaikus, už viską, kas kreiva gyvenime, kad Dievas ištiesintų, bet svarbiausia – dėkoti. Dėkoti, kad Dievas sutvėrė mus gyventi šeimomis. Ir nesvarbu – vienas ar santuokoj, turi vaikų ar ne... Šeima yra daugiau negu konkretūs šeimos asmenys, tai būdas matyti, mylėti, suprasti pasaulį. Yra net tokia būdo savybė: šeimyniškumas. Tai gebėjimas priimti kitą žmogų rūpestingai, kaip šeimos narį, o pasaulį matyti kaip namus, kuriuos privalu puoselėti, tausoti, kurti.

Kai vyskupas atvyko į pataisos namus ir į visus susirinkusiuosius švęsti šv. Mišių – nuteistuosius nepilnamečius, suaugusius nuteistuosius, pareigūnus, darbuotojus, pataisos namų mokyklos mokytojus – nuoširdžiai kreipėsi: „Broliai ir seserys“, staiga visi pavirtome į vieną Dievo šeimą... Tą valandą toje vietoje buvome broliai ir seserys. Kai taip išeis žvelgti į kitą žmogų, mūsų visuomenė bus dangus.

Dėkoju visiems tėvams, kurie savo tėvystę dovanoja ne tik nuosaviems vaikams, bet visiems, ypač tiems, kurie neturi „gerai veikiančių“ biologinių tėvų. Dėkoju treneriams, vadovams, mokytojams, visiems lyderiams, kurie priima silpnesnius taip, kad jie gali augti ir skleistis. Būkite palaiminti!

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite