Itin slėp­ta ato­mi­nė sau­gyk­la „spro­go“ kaip juo­do­jo tu­riz­mo bom­ba (vaizdo įrašas)

Šiauliai

„Dau­giau nei tris­de­šimt me­tų kvai­los ne­rei­ka­lin­gos veik­los. Di­džiu­lės vals­ty­bės są­nau­dos su­ko di­džiu­lę ka­ro ma­ši­ną, ku­ri, ačiū Die­vui, nie­ka­da ne­bu­vo pa­nau­do­ta“, – kad ir kaip už­si­de­gęs marš­ru­to idė­ja, bran­duo­li­ne grės­me pik­ti­na­si šiau­lie­tis gi­das Ai­va­ras Ru­se­vi­čius. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

181738

Šiau­lie­tis gi­das Ai­va­ras Ru­se­vi­čius, su­ma­nęs pa­reng­ti neįp­ras­tą eks­kur­si­jos marš­ru­tą po ap­leis­tą Za­pals­kių so­vie­tų lai­kų ka­ri­nę ba­zę, ne­ti­kė­tai net pa­ts sau ap­ti­ko ten bu­vus ga­na di­de­lę ato­mi­nių gal­vu­čių sau­gyk­lą. Apie ke­tu­ris de­šimt­me­čius itin slėp­tą bran­duo­li­nio gink­lo sau­gyk­lą Šiau­lių pa­šo­nė­je, ti­kė­ti­na, ne­ži­no­jo be­veik nie­kas nei iš vie­ti­nių gy­ven­to­jų, nei iš val­džios.

Foto galerija:

Netikėtą maršrutą pasufleravo knyga

Apleista karinė bazė Zapalskiuose – jokia paslaptis. Vietiniai žinojo ten buvus lėktuvų remonto dirbtuves. Po sovietų armijos pasitraukimo ji buvo gerokai nusiaubta metalo rinkėjų ir šiaip smalsuolių. Pastaraisiais dešimtmečiais apleistuose griuvėsiuose ne kartą vyko Lietuvos kariuomenės pratybos, alternatyvaus jaunimo vakarėliai. Ten ir dabar užsuka smalsuolių, mūšius organizuoja dažasvydžio mėgėjai.

Aivaras sako šią vietą teoriškai žinojęs labai seniai, ketinęs net aplankyti, bet taip ir neprisiruošęs, kol apie ją priminė Rimanto Kmitos romanas „Remyga“. Pagal šią knygą gidas jau rengia ekskursijos maršrutą.

Atvykus į griuvėsius Zapalskiuose už Kairių miestelio, Aivarui klausimų kilo dar daugiau: „Pavaikščiojęs po bazę, supratau, kad nieko nesuprantu. Net ir nesusigaudant buvo įdomu, tad nusprendžiau pakapstyti.“

rtk08540.JPG

Informacija įslaptinta

Problema buvo ta, kad Šiauliuose nėra likę jokių patikimų šaltinių: vietiniai nebūdavo nė artyn prileidžiami prie itin saugotos bazės teritorijos, tarnaudavo ten tik tolimesnių šalių šauktiniai kareiviai, dirbdavo irgi tik atvykėliai. Apie tai liudija įrašai ant sienų. Jei kas nors vėliau ir tyrinėjo vietovę militaristiniais tikslais, tai išvados niekur nebuvo viešinamos.

Formaliai ten buvo armijos lėktuvų mobili variklių remonto įmonė. Bet tiek pavadinimas, tiek periodiškai ten specialiai įjungiamų reaktyvinių lėktuvų gausmas buvo tik tikrą paskirtį maskuojantys dalykai.

Pagrindinis šaltinis – visagalis internetas, kuriame A. Rusevičiui pavyko rasti informacijos apie analogiškas bazes Baltarusijoje, Ukrainoje, nes kariniai objektai neretai būdavo statomi pagal tą patį projektą. Geriau išlikusių bazių vaizdai ir įrengimas, tokie pat įspėjamieji ženklai, o ypač liudininkų komentarai po vaizdo įrašais leisdavo suprasti, kam galėjo būti naudojama tam tikra infrastruktūra.

9.jpg

6.jpg

Branduolinio ginklo saugykla?

Informacijos mozaika susidėliojo taip, kad labiausiai tikėtina išvada – čia buvo atominio branduolinio ginklo balistinių raketų galvučių saugykla. Oficialiai – 1893-ioji mobili remonto-techninė bazė. Tikėtina, kad čia nuošaliu vienpusio eismo betonuotu keliu nuo Zoknių oro uosto iki bazės, užmaskuotos statybiniu ar remonto laužu ar kitomis neva lėktuvų remontui reikalingomis dalimis, buvo atvežamos atominės galvutės. Jos čia būdavo surenkamos ir saugomos karinėje parengtyje. Iš čia būdavo išskirstomos po visą šalies teritoriją, kur buvo paleidimo vietos. Stacionari paleidimo bazė buvo Plateliuose, mobilus paleidimas buvo galimas iš bet kur nuo mašinų.

Vienos galvutės svoris – beveik 900 kilogramų. O jų dviejose patalpose tilpdavo kelios dešimtys.

Kad atominis pavojus buvo didelis ir realus, liudija vien tai, jog pagrindinės saugyklos stogas buvo kelių sluoksnių betono ir švino su oro tarpais, o užraktai visi aklini. „Pagrindinė atominių galvučių saugykla įrengta taip, kad, įvykus avarijai, durys užsidaro taip, jog statinys tampa atominiu kapu – savotišku sarkofagu“, – apie tikėtiną pavojaus galimybę liudijančią karinę architektūrą sako Aivaras.

Mirusio kaimo priedanga

Visa karinė bazė užima 100 hektarų teritoriją. Joje įrengta visa aptarnavimui reikalinga infrastruktūra: nuo kelių, garažų, autonominių elektros generatorių iki šunidžių, valgyklų ir apgyvendinimo patalpų – bazėje tarnaudavo ir gyveno iki 400 kareivių.

Slapčiausią zoną saugojo triguba tvora (viena jų buvo elektros uždanga), palei kurią lakstė šunys, bokšteliuose kiaurą parą budėdavo sargybiniai. „Vienam kareiviui per parą buvo skiriama 150 g mėsos, šuniui – 175 g, t. y. tiek, kiek lakūnui“, – mitybos davinių normatyvus, įrodančius sargybinių svarbą, cituoja gidas.

Čia buvus Dočkių kaimą dabar liudija tik atminimo akmuo. Tenykščiai gyventojai, planuojant bazės statybą, esą visi buvo ištremti į Sibirą. Jų kai kurie trobesiai, molinis tvartas ir akmens malūnas, net besiganančios karvės buvo palikti kaip priedanga, kad, net stebint iš oro, atrodytų kaip gyvenvietė. Saugyklos angaras irgi apželdintas mišku. Anot A. Rusevičiaus, net NATO ekspertai vėliau pripažino, kad ši bazė jiems nebuvo žinoma.

„Juodojo turizmo bomba“

A. Rusevičius sako, kad nėra kaip patikrinti, kokios istorijos yra tiesa, o kokios – legenda. Oficiali sovietų armijos išvedimo iš Lietuvos data yra 1993 m. rugpjūčio 31 d. 1993 m. rugpjūčio 31-ąją 23 val. 46 min. paskutinis Rusijos armijos dalinys kirto sieną ties Kenos geležinkelio stotimi ir paliko Lietuvą. Bet sklandė kalbų, kad, pasitraukus kariams, likę techniniai darbuotojai neva siūlė net palikti neišparceliuotus įrengimus Lietuvos kariuomenei, mainais į jiems įsikurti pastatytus naujus butus. Akivaizdu, kad tokios derybos neįvyko.

„Daugiau nei trisdešimt metų kvailos nereikalingos veiklos. Didžiulės valstybės sąnaudos suko didžiulę karo mašiną, kuri, ačiū Dievui, niekada nebuvo panaudota“, – kad ir kaip užsidegęs maršruto idėja, branduoline grėsme piktinasi Aivaras.

Jei būtų išlikę daugiau statinių ar įrangos, anot gido, čia būtų išskirtinis turizmo traukos objektas. Jis nuolat pildo savo maršrutą informacija ir labai norėtų, kad atsilieptų tuomečiai liudininkai ar karinės istorijos žinovai, kurie galėtų praturtinti Šiaulių istorijos spragas.

Nors ir dabar net militaristine istorija nesidominčiam asmeniui įdomu vaikščioti bazės statinių griuvėsiais, landžiojant po slaptos paskirties kabinetus su liukais. Įsivaizduojant buvusią grėsmę, saugyklos vėsioje tamsoje nenoromis perbėga šiurpuliukai. Tiesa, vieniems landžioti būtų ne taip įdomu, o ir nesaugu, nes reikia žinoti patikrintas maršruto vietas, kadangi daugelis statinių – avarinės būklės.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt