Angle down Atgal

Istorijos pamokos visuomenei palieka atminties įpareigojimų

Turime istorijos pavyzdžių, įrodančių, kaip grupės humanizmą niekinančių ir toleranciją užgniaužiančių brutalia jėga politikų valstybėse paralyžiavo gerosios visuomenės valią ir tada atsiskleidė pačios blogiausios žmonių savybės. Iš kitos pusės tokiose baisiose situacijose iškyla tikėjimo, vilties ir pasiaukojimo apraiškos. Antrojo pasaulinio karo metais įsikerojęs nacizmas vykdė žiauriausią antižmogiškumo politiką, tačiau žmonės, gebėję net tokiomis baisiomis sąlygomis išlaikyti dvasines vertybes, yra verti istorinės atminties ir šiuolaikinės visuomenės pagarbos.

Pasiaukojo tarsi šventasis

Šviesi, kupina stiprybės ir pasiaukojimo istorija yra susijusi su lenkų vienuoliu pranciškonu Maksimilijonu Kolbe. Minėtas dvasininkas už antinacinę veiklą, taip pat ir žmonių gelbėjimą 1941 m. antrą kartą suimamas ir išvežamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Čia guodžia ir teikia viltį silpnesniems, dalijasi maistu. Kritiniu momentu, kuomet po keleto kalinių pabėgimo decimacijos būdu atrenkama dešimt pasmerktųjų. Maksimilijonas vietoj verkiančio jauno kalinio bausmei pasiūlo save. Po dviejų savaičių marinimo badu jam ir keletui kalinių suleidžiama nuodų. Praėjus keturiasdešimt vieniems metams, Maksimilijonas Kolbė popiežiaus Jono Pauliaus paskelbtas šventuoju. Dovanota gyvybe išgelbėtas kalinys gyveno iki 1995-ųjų.

Mirties žygis

Aušvico nacių koncentracijos stovykloje 1940–1945 metais kalinta ir sunaikinta per milijoną žmonių, daugiausia žydų tautybės. Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją šalia Osvencimo miesto (vok. Aušvico) buvusiose kareivinėse pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš pradžių ši vieta buvo skirta izoliuoti asmenis. Vykstant tolimesnei ekspansijai, iš įvairių kraštų, pradedant Oslu ir baigiant Rodo sala, į Aušvicą buvo vežami šimtai tūkstančių žmonių. Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei, panikos apimti naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Šiurpiomis sąlygomis, apledijusiais keliais dešimtis ar net šimtus kilometrų buvo varoma apie

400 000 kalinių, tarp jų iš Aušvico – apie 60 000. Pakeliui tūkstančiai žmonių nuo bado, išsekimo, smūgių mirė, negalintys paeiti buvo nušauti lydinčių sargybinių. Todėl tas kalinių žygis buvo pavadintas Mirties žygiu.

Apie 7 000 kalinių, kurie liko Aušvico stovykloje, buvo netinkami darbui: jie buvo per silpni ar pernelyg ligoti. Netrukus pasirodė SS įsakas nužudyti visus likusius kalinius, ir naciai dar spėjo nužudyti maždaug 700 žmonių. Tačiau stovykloje įsivyravo chaosas. SS pareigūnai pradėjo bėgti patys, pakriko griežta hierarchija, kontroliavusi kalinius.

1945 metų sausio 27 dieną Raudonoji armija pasiekė stovyklą. Jos viduje ji aptiko ekskrementais aplipusius ir nuo bado mirštančius kalinius, medicininiams eksperimentams naudotus vaikus ir kitus šokiruojančius nacių nusikaltimų įrodymus. Tačiau pusė išgyvenusių kalinių netrukus po išlaisvinimo mirė nuo bado, ligų ir išsekimo. Birkenau – didžiausioje iš trijų Aušvico stovyklų – nacių sargybiniai nespėjo sunaikinti kai kurių sandėlių, kur buvo laikomi iš kalinių atimti daiktai, turėję atitekti Reichui. Tarp šių daiktų buvo 7,7 t žmonių plaukų, 370 tūkst. vyriškų kostiumų ir 837 tūkst. moteriškų paltų bei suknelių.

Gyvųjų maršas

Po karo praėjus nemažai metų gimė idėja – nueiti Gyvybės kelią, bet ne mirties, siekiant įrodyti, jog Hitleris ir jį palaikantieji nelaimėjo, nes liko ir išgyvenusių, gimė naujos kartos, kurie ateina, prisimena ir puoselėja atmintį. Pirmasis Gyvųjų maršas (March of the Living) įvyko 1988 metais. Jis organizuojamas per Holokausto aukų atminimo dieną, kuri hebrajiškai vadinama Yom HaShoah, ir istoriškai susijęs su Varšuvos geto sukilimu, prasidėjusiu 1943 m. balandžio 19 d., nacių numalšintu gegužės 16 d. Ši diena kasmet kinta Europoje dėl Grigaliaus kalendoriaus. Pagal judaizmo tradiciją Yom HaShoah visuomet minima Izraelyje Nisano mėnesio 27 d., išskyrus, jei sutampa su Šabo švente, tuomet yra perkeliama į kitą dieną. Išskirtinai prisimenamos Holokausto aukos bei didvyriškas pasipriešinimas nacizmui, taip pat prisimenami ir žydų gelbėtojai. Yom HaShoah pradėta minėti Izraelyje nuo 1953 metų, kuomet Izraelio parlamento Kneseto nutarimu bei ministro pirmininko Ben Guriono ir Izraelio prezidento Yitzhak Ben-Zvi oficialiai buvo pasirašytas nutarimas. Izraelyje tai oficialiai minima Holokausto atminties diena. Tą dieną pusiau nuleidžiamos vėliavos, nedirba vietos, kur vyksta pramogos, ir 10 val. ryte visame Izraelyje įsijungia sirenos (2 min.) ir viskas sustoja tuo metu (automobiliai, žmonės ir t. t.), kad prisimintų ir neužmirštų.

Gyvųjų maršas yra tarptautinis renginys, kurį kasmet iki pandemijos gyvai inicijuodavo Gyvųjų maršo organizacijos, veikiančios įvairiose valstybėse: Europoje, Izraelyje, JAV. Prieš pandemiją, 2019 metais, Gyvųjų maršas vyko gegužės 2 dieną. Apie 10 tūkstančių žmonių iš įvairių pasaulio šalių eidami nuo Aušvico konclagerio iki Birkenau naikinimo stovyklos demonstravo „Ne“ antisemitizmui, rasizmui, terorizmui, ksenofobijai. Žygiavo žuvusių atminimui neabejingi žmonės, mokytojai ir mokiniai, jaunimo grupės, senjorai.

Ėjo mokytojai iš Lietuvos

2019 m. pirmą kartą Gyvųjų maršo renginyje dalyvavo Lietuvos mokytojų grupė iš Alytaus, Ariogalos, Dieveniškių, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos rajono, Panevėžio, Varėnos ir Vilniaus. Pedagogus subūrė Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriatas, bendradarbiaujantis su Europos Gyvųjų maršo tinkline organizacija (EMOTL). Ši organizacija vienija 17 partnerių 14-oje Europos valstybių. Lietuvai atstovavo mokytojai, dirbantys mokyklose, kuriose veikia Tolerancijos ugdymo centrai. Šiuo metu Lietuvoje yra 151 Tolerancijos ugdymo centras, kuriuose dėmesys koncentruojamas tolerancijos temai, istorinei atminčiai bei bendražmogiškų vertybių ugdymui.

Sakoma, kad vertybių internalizaciją lengvina tinkamų sąlygų sudarymas: pažinimas, supratimas, prasmės išgyvenimas ir vertinimas, poreikis realizuoti patyrimą, pasiryžimas to siekti ir konkretūs atliekami veiksmai. Dalyvavimas kartu su dešimčia tūkstančių žmonių Gyvųjų marše leido pajausti, kad tai ir yra viso to samplaika bei žiūrėjimas į istoriją su tam tikrais įsipareigojimais…

Suklususi jaunoji gimnazijos karta

Šiemet balandžio 8 d. buvo kviečiami visų tautybių ir amžiaus grupių žmonės dalyvauti virtualiame Holokausto aukų ir didvyriško pasipriešinimo nacizmui, žydų gelbėtojų paminėjime. Specialiame tinklalapyje www.nevermeansnever (Niekada Reiškia Niekada – liet.) buvo galima palikti savo įrašą ar mintis, o galbūt siekį atminimo lentelėje, kad niekada nepasikartotų tai, kas vyko Aušvice ar panašiose vietose Antrojo pasaulinio karo metais.

Jurgio Šaulio gimnazijos 8 klasėje balandžio pradžioje sutapo pamoka, susijusi su Lietuvos žydų istorija. Mokinių pritarimu buvo integruotas platesnio formato pristatymas apie žydų tautybės Lietuvos piliečius nuo seniausių laikų iki šiandien, tragišką jų likimą nacių okupacijos metais. Prisiminta tai, kas jungė ir skyrė Lietuvos miestuose ir miesteliuose, pradedant Vilniumi ir baigiant Veiviržėnais, gyvenusius bendrapiliečius, bei ką praradome. Pasireiškimų viešojoje erdvėje, kai kurių mokinių komentaruose pastebimas susidomėjimas žydų istorijos aspektais, savitas požiūris į problemas bei interpretacijas.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite