Angle down Atgal

Įsimylėjusi Berlyną, bet vis dar grįžta į Rokiškį

Policijos atsargos majorės Violetos Pavarotnikienės gyvenimo kryptis šiuo metu jungia du miestus – Berlyną (Vokietija) ir gimtąjį Rokiškį. Gerą nuotaiką spinduliuojanti ir nuolat besišypsanti moteris sako, kad abiejuose randa daug gyvenimo džiaugsmo ir veiklos. Nuobodulys jos nekamuoja ir iš milijoninio Berlyno grįžus į mažytį Rokiškį. „Oi, ir čia turiu ką veikti, vos spėju suktis, nes dainuoju ir giedu net trijuose choruose, neišsibraukiau iš visuomeninės veiklos, o dar dukros ir anūkai, įvairūs renginiai, net policijos šaulių varžybose spėju sudalyvauti. Visur yra ką veikti. Džiaugtis gyvenimu vieta netrukdo“, – įsitikinusi rokiškietė.

Berlyno kryptį padiktavo mokėta vokiečių kalba

Kaip sako V. Pavarotnikienė, ji nekūrė jokių planų atsidurti Berlyne. „Viskas įvyko netikėtai. Kai policijoje išdirbusi 22 metus 11 mėnesių ir 22 dienas išėjau į pensiją, iš pradžių neieškojau jokio darbo. Po to įsidarbinau Vaiko teisių tarnyboje. Ir visiškai atsitiktinai viename renginyje išsikalbėjau su pažįstama, kuri prižiūrėjo senjorus užsienyje. Sakė, kad labai gerai, labai patinka. Šovė ir man mintis pasiieškoti kažko panašaus. Internete įsivedžiau raktažodį „Darbai Vokietijoje“ ir „užsikabinau“, – juokiasi pašnekovė.

Violeta sako, kad dėl Vokietijos abejonių nebuvo – anglų kalbos niekada nesimokė, todėl rinkosi šalį, kurios kalbą nors šiek tiek žinojo. „Iš tiesų jaunystėje vokiečių kalbą žinojau neblogai – gerai mokiausi mokykloje, vokiečių kalbos neleido pamiršti ir teisės studijos universitete, vokiškai tekdavo kalbėti ir dirbant Jonavos migracijos tarnybos viršininke. Bet praėjo nemažai laiko, o vokiškai kalbėtis nebuvo su kuo, todėl gerokai primiršau. Bet nusprendžiau rizikuoti“, – prisipažįsta moteris.

Niekada vietoje netrypčiojanti Violeta sako, kad pokalbis su darbus Vokietijoje siūlančios firmos atstove prasidėjo nuo jos vokiečių kalbos žinių patikrinimo. „Ne kažin kaip pasirodžiau, bet vadybininkę įtikinau, kad vokiečių kalbą prisiminsiu ir greitai galėsiu susikalbėti. Ji patikėjo manimi“, – juokiasi pašnekovė. Ir neapsiriko. Jau per pirmąjį mėnesį Vokietijoje rokiškietė padarė didelę pažangą.

O kodėl Berlynas? V. Pavarotnikienė sako, kad iš visų siūlomų vietų jai patraukliausia pasirodė Vokietijos sostinė. „Ir tikrai nesigailiu – kuo toliau, tuo labiau šis miestas man patinka, nors teko dirbti ir nedideliame Vokietijos miestelyje, teturinčiame tris tūkstančius gyventojų“, teigia moteris.

Pradžia – prabangiame bute pačiame Berlyno centre

Pabandyti, kaip jai seksis darbas su senjorais, V. Pavarotnikienė pirmą kartą išvyko 2017 m. rugsėjį. „Turėjau mėnesį pavaduoti senuką prižiūrinčią vokietę. Atsidūriau pačiame Berlyno centre. Mano globotinis gyveno senoviškame, didžiuliame name. Ten vien gydytojai gyveno, tikras „daktarų namas“. Ir senjoras, kurį turėjau prižiūrėti, – buvęs gydytojas. O visai čia pat, toje pačioje gatvėje, – visos brangiausios firminės parduotuvės“, – prisimena pašnekovė.

Bet ko tikrai neįsivaizdavo – kad teks gyventi tokiame prabangiame bute. Didžiulis, senoviški prabangūs baldai. „O Jėzau, galvoju, kaip aš čia gyvensiu, neperdėsiu sakydama, kad pasijutau kaip Rokiškio dvare, nes ten aplinka labai panaši“, – sako moteris.

Lengvai bendraujanti Violeta naujoje vietoje greitai apsiprato. „Ir dėl kalbos nekilo problemų. Iš pradžių teko dažnai naudotis vertėju kompiuteryje. Turėjau ir žodyną, ir sąsiuvinį, į kurį užsirašydavau sakinius, kurių nesupratau. Atkakliai mokiausi. Tik turiu laisvo laiko – ir mokausi. Aš jau tokia – jei užsibrėžiu tikslą, tai ir pasiekiu“, – teigia pašnekovė.

O bendrauti iš pradžių jai teko ir su savo globotiniu, ir su jo sūnumi. „Vokietijoje senoliai įprastai gyvena vieni, vaikai juos tik aplanko“, – sako V. Pavarotnikienė.

Darbas nesunkus, bet ir atsipalaiduoti negali

Violeta pastebi, kad prižiūrėti Vokietijoje senjorus jai neatrodo sunku. „Mano pareiga – jiems padėti, nupirkti maisto ir jį patiekti, padėti buityje, kažkiek patvarkyti. Nieko ypatingo, darai tai, ką ir kasdien kiekvienuose namuose. Ir televizorių kartu žiūrime, ir bendraujame, ir laisvalaikio turiu. Aišku, tai priklauso nuo to, kokį globotinį gauni. Tarkim, pirmasis globotinis – 82–ejų metų senjoras nebuvo neįgalus ar sergantis, atrodė kaip 70–metis“, – pasakoja pašnekovė.

V. Pavarotnikienė turi bendrauti ir su globotinių artimaisiais, ir su įvairiais senjorus prižiūrinčiais specialistais – medicinos personalu, masažuotojais ir pan. „Nieko ypatingo, tiesiog pasakai, kaip globotinis miega, kaip jaučiasi, tai, ką pastebi kasdien kartu gyvendamas“, – sako Violeta.

Vienintelis dalykas – atsipalaiduoti niekada negali. „Kol būnu namuose, visuomet – dieną, naktį – ausis įtempta, girdžiu, ką globotinis veikia, klausausi, ar nesišaukia pagalbos. Atsipalaiduoju tik gavusi laisvo laiko. Dažniausiai tai būna po pietų iki vakarienės ir sekmadieniais, kai pietumis man rūpintis nebereikia – senukus tuomet lanko artimieji, jie viskuo pasirūpina“, – pastebi pašnekovė.

Mėgsta šaldytuve kaupti atsargas

Moteris pasakoja, kad nuvykus pirmąjį kartą, nereikėdavo anksti keltis. Apie 9 val. patiekdavo globotiniui pusryčius. „Bet nieko nereikėdavo gaminti. Tiesiog sudėdavau ant stalo užkandžius, ir tiek. Su pirmuoju globotiniu mėgdavome gražiai pusryčiauti – jis įjungdavo muziką, o maistas buvo visai paprastutis: kruasanai su trupučiu sviesto ar margarino, kelių rūšių sūriai. Pusryčius vokiečiai valgo labai saikingai – pora riekučių, ir tiek. Tik stebėjausi matydama, kiek atsargų šaldytuve. Pripirkta ir užšaldyta daugybė kruasanų, nors čia pat – pilna parduotuvių, gali bet kada nusipirkti. Tarkim, aš įpratusi visko pirkti po truputį, bet dažnai, o jie kaupia didžiules atsargas“, – apie pastebėtus skirtumus pasakoja V. Pavarotnikienė.

O štai pietus jau tekdavo gaminti. „Vieną kartą per dieną vokiečiai būtinai valgo šiltą maistą ir labai žiūri, kad tik nebūtų atvėsęs. Bet niekada nevalgo ir sriubos, ir antro patiekalo – tik vieną kurį. Na, ir desertas – vaisiai arba ledai. O vakarienė vėl tik iš šaldytuvo atsargų – tie patys kruasanai, sūriai, dešros ir pan. Ir labai stebėjosi, kad mes, lietuviai, ir vakare valgom šiltą maistą“, – pasakoja pašnekovė.

O mitai apie tai, kad vokiečiai mėgsta daug ir gausiai valgyti, apie vokiškas dešras – tikrai netiesa. „Pastebėjau, kad mėgsta ir labai dažnai valgo šparagus. Juos apverda sūdytame vandenyje ir valgo su specialiais padažais kaip garnyrą. Labai skanūs tie padažai“, – pastebi moteris.

Berlyną pažįsta geriau nei vietiniai

Violeta sako, kad nuo pat pradžių, kol dar gerai nemokėjo kalbos, naudojosi bet kokia proga pasižvalgyti po milijoninę Vokietijos sostinę. „Tik gaudavau laisvo laiko – ir į miestą. Jei laiko turiu mažai, tai nors kažkur aplink ratą apsuku, jei daugiau – stengiuosi kur nors toliau nuvažiuoti. Net iš pradžių buvęs kalbos barjeras tam netrukdė, nors dėl to patyriau ir ne ypač smagų nuotykį… Bet nieko, viskas baigėsi sėkmingai“, – pasakoja pašnekovė.

Dar nepažindama Berlyno, Violeta ryžosi tolimesniam maršrutui. Aišku, iš anksto susižinojo, kokiu transportu vykti. „Žinojau, kad autobusai važinėja iki 18 val., todėl pasistengiau anksčiau ateiti į stotelę, įlipau, o po kiek laiko autobusas sustojo ir vairuotojas sako: „Zu Ende“, kitaip tariant – viskas, daugiau nevažiuos. Išlipu, nežinau nei kur atsidūriau, nei kaip pasiekti namus, o paklausti dar nemoku. Susisiekiau su globotinio sūnumi, sakau jam, kokius objektus prieš save matau, kad prie viešbučio atsidūriau, pasakau pavadinimą, o jis sako, kad toks yra ne vienas… Bet nieko, išsiaiškinom“, – juokiasi Violeta.

Dabar moteris Berlyną, žymiausias jo vietas pažįsta turbūt geriau nei vietiniai. „Aš labai smalsi ir nemėgstu sėdėti namuose, todėl nuolat klajoju po Berlyną. Kai vietinių paklausiu, ar buvot ten ir ten, jie net nustemba: „O kur tai yra?“ – tęsia smagų pasakojimą pašnekovė.

Užsuka Violeta ir į parduotuves. Sako, kai kurios tokio dydžio, kad išėjęs pro kitas duris pamatai, jog parduotuvės teritorija praėjai visą maršrutinio transporto atkarpą – nuo vienos stotelės iki kitos. Ir nuolaidos ten kur kas didesnės, todėl apsipirkti tikrai verta.

Berlyno „Žaliojoje savaitėje“ bendravo ir su rokiškiečiais

Taigi, dabar savo globotiniams Violeta sudarinėja maršrutus – kur nueiti, ką pamatyti, ir juos pati lydi. O ir kalbos barjeras išnyko – vokiškai jau šneka laisvai ir be žodyno.

Dabartinė V. Pavarotnikienės globotinė serga išsėtine skleroze, todėl turi judėjimo problemų. „Bet nuostabi moteris, visuomet šypsosi. Aš sudarau maršrutą, kur galim nueiti, ir pati pirmiausia juo nukeliauju, nes noriu įsitikinti, ar bus patogu judėti su neįgaliojo vežimėliu“, – pasakoja pašnekovė.

Neseniai savo globotinę Violeta nusivežė į Berlyno „Žaliąją savaitę“. Praleido ten visą dieną. „Mano globotinei net vaistų nebereikėjo, tiek įspūdžių patyrė. Pirmiausia apžiūrėjome orchidėjų salę, galvojau, kad tiek gal ir užteks. Bet jai taip patiko, kad ten praleidome visą dieną, iki pat uždarymo. Susiradau ir Lietuvos stendą, ten buvo įsikūrę rokiškiečiai – siūlyti Laimutės Sadauskienės šakočiai bei kiti kepiniai. Tai smagiai pabendravome, visko prisiragavome ir kupinos įspūdžių grįžome namo“, – prisimena Violeta.

Pradėjo patikti didmiestis

Violeta prisipažįsta, kad anksčiau didmiesčiai jos netraukė. Dabar nuomonę pakeitė. „Berlynas patinka vis labiau ir labiau. Nuostabus miestas, ten jaučiuosi puikiai, neatsibosta po jį važinėti, praplaukiau ir Šprė upe su visais jos 1700 tiltų“, – sako moteris ir priduria, kad miestas atrodo beribis – keturi milijonai gyventojų, todėl grįžus į Rokiškį sunku patikėti, kad miesto ribas galima akimis aprėpti.

Vis dėlto plačiau su Vokietija Violetai susipažinti dar neteko. Tiesa, kartą pora mėnesių praleido nedideliame vos tris tūkstančius gyventojų turinčiame miestelyje, kur globojo senutę. „Tikras kontrastas po Berlyno. Bet ir ten susiradau pramogą. Miestelis buvo kalnuotoje vietovėje, todėl ėmiau važinėti dviračiu ilgiausius atstumus – ir į vieną, ir į kitą pusę, pasiekdavau kitus miestus. Vokiečiai labai stebėjosi, jie nepratę taip toli važinėti“, – sako Violeta.

Daugiausia laiko leidžia namuose

Aktyvų gyvenimą mėgstančiai Violetai krito į akis tai, kad vokiečiai – namisėdos. „Na, labai mažai kur juda. Tiesa, kartą ar pora per metus kažkur išvyksta, bet kasdien daugiausia laiko po darbo leidžia namuose. Nepastebėjau, kad labai mėgtų kavinėse ar baruose sėdėti“, – sako moteris.

Tuo tarpu gatvėse labai pastebima, kad Vokietiją užplūdęs pabėgėlių srautas. „Vis kitataučiai, juodaodžiai, musulmonai. Vokietijos sostinėje ima vyrauti kitataučiai“, – teigia Violeta.

Vokiška tvarka – mitas?

Violeta griauna ir mitą apie vokiečių tvarką bei organizuotumą. „Nieko tokio nepastebėjau. Net, sakyčiau, stebino tai, kad jie neskuba pažadėtų dalykų atlikti. Tarkim, žadėjo pakeisti man lovą iš dvigulės į viengulę, bet baigėsi sutartas priežiūros laikas, o lova taip ir neatkeliavo. Paskui sužinojau, kad mane pakeitusiai moteriai lovą pagaliau atvežė. Taip kad tikrai apie griežtą vokišką tvarką kalbos gerokai perdėtos“, – sako moteris.

Tačiau tai, kad jų gyvenimo lygis aukštas, – tikra tiesa. „Labai matyti. Vien maistui pirkti man, tarkim, mėnesiui išskyrė 500 eurų. Jie tikrai labai gerai gyvena, bet, kiek teko pastebėti, pinigais nesišvaisto. Yra taupūs, labai domisi, kur kokios firmos maistas, vaistai pigesni – tuos ir perka“, – pastebi Violeta.

Vis dar grįžta į gimtinę

Violeta griauna ir mitus apie sunkų darbą emigracijoje. „Nežinau, ar čia man taip sekasi su globotiniais, ar tiesiog aš į viską žvelgiu pozityviai, kad nepatyriau jokių vargų dirbdama Vokietijoje, tik nuotykius“, – juokiasi pašnekovė.

Žinoma, sako, kad yra ir labai sunkių globotinių, kurie labai nuvargina, naktimis neleidžia miegoti. „Naktimis ir man yra tekę keltis. Turėjau globotinę, sergančią senatvine dimensija. Tai naktį girdžiu šaukia: „Help, help“ – galbėkite. Einu, klausiu, kas yra, ir suprantu, kad jau kitoj realybėj atsidūrė“, – sako Violeta.

Gal nuvargti neleidžia ir labai protingas išvykų į Vokietiją ritmas – išvažiuoja dviem mėnesiams, po to – pertrauka. „Galiu pertrauką tęsti tiek, kiek noriu, bet aš pasiilgstu Berlyno, skubu sugrįžti, antra vertus, stengiuosi savo atostogas suderinti ir su veikla Rokiškyje, čia turiu ką veikti, turiu įsipareigojimų, todėl nenuobodžiauju“, – teigia moteris.

Į klausimą, ar negalvoja likti pamiltame Berlyne, Violeta atsako, kad neatmeta tokios galimybės, nors dukros ir anūkai gyvena Rokiškyje. „Na, ir kas? Dabar tokios technologijos, kad kasdien gali iš bet kurio pasaulio kampelio bendrauti su savo artimaisiais“, – priduria pašnekovė.

Gimtinėje spėja nusiskinti ir laurus

Violeta pasakoja, kad į gimtinę stengiasi grįžti tuomet, kai artėja kokios nors išvykos, koncertai su vienu iš chorų, kurių veikloje dalyvauja. „Dainuoju Kultūros centro chore „Medeina“, tremtinių chore „Vėtrungė“ ir dar giedu pagrindiniame chore Rokiškio bažnyčioje. Spėju ir repeticijose dalyvauti, ir koncertuose“, – juokiasi pašnekovė.

Violeta priklauso ir dalyvauja Tėvynės sąjungos – krikščionių demokratų, Lietuvos šaulių sąjungos, Policijos veteranų asociacijos veikloje. „Galiu pasigirti – turiu taiklią akį ir esu gera šaulė. Nuolat dalyvauju policijos pareigūnų šaudymo varžybose ir esu laimėjusi ne vieną apdovanojimą, užėmusi pirmąsias vietas. Ir šį pavasarį per Policijos dieną surengtose šaudymo varžybose veteranų moterų grupėje laimėjau trečią vietą. O juk nebuvo net bandomųjų šūvių, iš karto reikėjo šaudyti į taikinį – kaire, dešine ir abiem rankom“, – sako Violeta.

Atsargos majoro laipsnį turinti moteris prisimena, jog kartą iš 100 taškų surinko 92 – tai jau tikrai geras šaudymo rezultatas. „Esu Panevėžyje „apšaudžiusi“ ir komisarą Poliaką. Iš penkių dešimtukų visus ir pataikiau. O juk policininkėms moterims užtenka apskritai pataikyti į taikinį, apie dešimtukus niekas jau net negalvoja“, – pasakoja Violeta.

Be to, mėgsta skaityti knygas, spręsti kryžiažodžius, megzti, nerti. Ir keliauti. Į įdomias keliones leidžiasi bent kartą per metus.

„Žodžio „nuobodu“ nežinau – man trūksta tik laiko. Manau, svarbiausia – pozityvus nusiteikimas. Tuomet viskas gerai“, – baigia pokalbį V. Pavarotnikienė.

Projektą iš dalies remia

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite