Pasakų autorė, gydytoja anesteziologė reanimatologė Ina Ogenskienė, turi dar vieną pomėgį – keliauti. Nuotrauka – vienoje iš kelionių.
Angle down Atgal

Iš meilės – su meile – meilei

Tas jausmas, kai kvepia knygos... Naujos, ką tik išėjusios pro spaustuvės duris. Nepažintos. Staiga atrandi – kas bebūtų, knygos vis tiek išliks. Jau vien todėl, kad elektroninės jų bičiulės nekvepia. O šios dvi – ekskliuzyvinės. Ne tik dėl savo nediduko tiražo, bet ir retai kada pasitaikančios dermės, jungiančios turinį, iliustraciją ir net maketavimą, kas šiuo atveju, atskirai paėmus, (nors atskirai – niekaip „nepaimsi“) yra kūryba.

TRIJŲ MENŲ VIENOVĖ

Dvi Inos Ogenskienės pasakų knygelės ant rašomojo stalo nukrito tarsi du gražūs rudeniniai lapai. Pirmoji – „Akmenėlis“ (šią pasaką esate skaitę „Kultūros priemenėje“) – kaip ir dera akmenėliui – pilka pilkutukė.

Tik tos pilkos Vitos Tomkutės iliustracijos kalba taip, jog atrodo, kad knyga spalvota. Spalvota pilkai – kaip ir akmenėliai, kurie turi tiek daug pilkų atspalvių. Daugiaprasmė pasaka apie akmenėlį, kurioje kiekvienas, klausydamasis savo gyvenimiškos patirties, gali įžvelgti skirtingus dalykus, jaučiamus ir suprantamus savaip, ir sumaketuota netradiciškai.

Taip, tarsi teksto raidės būtų paties pasakos turinio dalis: kur tylu, tai mažutės, kur ypač svarbu – didesnės. Jei Akmenėlis dainuoja tyliai – tai šriftas parinktas blankus, o kur ypač svarbu, kad išgirstų ir skaitantis – ryškesnis ir didesnis. Ir raidės, priklausomai nuo žodžių, minties reikšmės, svarbumo – skirtingo dydžio... O juk atrodo, kad teksto išdėstymas – grynai techninis dalykas! Tiksliau – atrodė iki šiol. Kol nebuvo šios knygos „Akmenėlis“, parašytos Inos Ogenskienės, iliustruotos Vitos Tomkutės ir sumaketuotos Dianos Tomkuvienės.

Retai kada pasitaiko proga pajusti, kaip trys skirtingos sritys taip organiškai suauga viena su kita – tarsi medis ir trys jo šakos – tekstas, iliustracija ir dizainas. Gal net nereikėtų ieškoti priežasčių, kodėl taip atsitiko ir taip pavyko, nes meno dalykų net ir labiausiai „išrakinėjęs“ neišdėstysi taip paprastai ir aiškiai, kaip kokių šaligatvio plytų. Ir gal net nebūtinai tokią dermę sukurti gali tik giminingos, artimos sielos – svarbiausia – pamatyti ir pajusti esmę.

O pamatyti gali tiek, kiek tau yra duota – nei daugiau, nei mažiau. Šį kartą susiklostė taip, kad visos trys autorės (abi knygas maketavo Diana Tomkuvienė) yra artimi žmonės. Pasakų autorė Ina Ogenskienė ir knygas maketavusi Diana Tomkuvienė – klasės (netgi suolo!) draugės, kurių bendravimas nenutrūkęs iki šiol.

O iliustracijų autorė – Dianos dukra Vita Tomkutė, kuri, baigusi VU magistrantūros studijų Genetikos programą ir šiuo metu jau dirbanti, liko gyventi su nuo vaikystės lydinčia piešimo ir tapybos aistra, kurią puoselėja Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriuje. Jei „Akmenėlis“ žiūri į tave visais įmanomais pilkumo atspalviais, tai kita knygelė – „Pieva“ – spalvota.

Savaime suprantama – juk PIEVA. Čia teksto nedaug – puslapiuose – vos 1-2 sakiniai, tačiau jie tiesiog priverčia dar kartą pažiūrėti į iliustraciją (nors pagauni save galvojant, kad, bala žino, kas kam čia iš tiesų yra iliustracija). Skirtingų spalvų fone šoka spalvotos raidės, kartu su piešiniu pasakojančios istoriją. Vaikams tai - tiesiog pasaka apie pievoje augančias gėles. O kai skaito suaugęs žmogus, girdi istoriją apie laukiamus ir nelaukiamus, apie gimusius ir negimusius kūdikius...
PRADĖJO NUO...DETEKTYVO

- „Pieva“ – tai iš tiesų epizodas iš didesnės pasakos, kitaip tariant – pasaka pasakoje, - sako Ina Ogenskienė, kuriai pačiai abiejų knygelių atsiradimas buvo nemažas siurprizas: jas slapčia nuo abiejų – tiek jos, tiek iliustracijų autorės Vitos Tomkutės, sumaketavo ir parengė tautinio kostiumo meistrė Diana Tomkuvienė. Beje, kai „klasta“ išaiškėjo, patenkintos liko visos trys.

Yra kuo! Su keliomis I. Ogenskienės pasakomis, kaip minėta, skaitytojai jau yra susipažinę mūsų „Kultūros priemenėje“ ir, be abejo, pajutę, kad jos – iš tų, kurias kiekvienam amžiaus tarpsnyje gali suvokti vis kitaip. Tuo jos ir patraukia. O pradėjo autorė... nuo detektyvo, kuris, kaip ir visa jos kūryba, buvo skirtas saviems.

Todėl ir galima drąsiai sakyti, kad gimė iš meilės ir su meile. – Prieš 16 metų, kai laukiausi trečio vaikelio (vyresnėliams tuomet buvo 8 ir 10), savo vaikams pradėjau rašyti detektyvą.

Buvo labai įdomu, taip „susukau“, kad pati nežinojau, kaip ta istorija baigsis, kaip ją išnarplioti. Vaikams patiko, nešė skaityti savo klasės draugams. Paskui, po kelerių metų, vaikų prašoma parašiau tęsinį, kuriuo jie dalijosi su bendraklasiais. Jiems buvo įdomu, o ir man pačiai – kaip žaidimas, - pasakoja autorė, kurios profesija, giminėje einanti iš kartos į kartą, su literatūra neturi nieko bendro.

Ina Ogenskienė – gydytoja anesteziologė reanimatologė. „Pieva“, virtusi atskira knygute – tai pasaka pasakoje. Pati pasaka, kurioje sekama ši istorija, sugalvota seniai – dar tuomet, kai autorė laukėsi trečiojo sūnelio Sauliaus. Istorija apie pievos gėles – tai istorija apie negimusius kūdikius, nėštumo nutraukimą, ką ir pačiai autorei tuo metu siūlė medikai.

O vaikui jau vardas sugalvotas buvo... Visas savo parašytas istorijas gydytoja kūrė savo vaikams, iš kurių du vyresnieji šiandien medikai. I. Ogenskienė juokauja, jog sunumeravus visus giminės medikus, sūnūs yra 31-as ir 32 –as gydytojas. Tik jaunėlis Saulius, kuriam skirta dauguma pasakų, pasirinko su menu susijusį kelią. „Jam iki šiol kiekvienas daiktas gyvas“, - sako Ina.

Ir nenuostabu, kai šalia – tokia mama. Tai ji, patyrusi, kad sūnui nepatinka klasikinės pasakos, rašė ir skaitė savo vaikui kitokias. Kai kurios pasakos gimė tada, kai trečiaklasiui reikėjo rašyti dailyraštį, o tai daryti mechaniškai buvo nuobodu.

Dar yra ciklas daiktų pasakų, kurių pirmoji – apie Ventiliatorių. Ji parašyta tada, kai pačiai teko gulėti ligoninėje, buvo sunku ir nepakeliamai karšta. Tuomet akis užkliuvo už seno ventiliatoriaus, kurio savotiškai pagailo. Ir vietoje to, kad pati skųstųsi gyvenimu, Ina Ogenskienė sukūrė pasaką. Kai sklandė laikinumo nuotaikos, gimė „Besmegenis“, kuris tarsi atsakė į klausimą, jog iš esmės nesi laikinas – tiesiog pereini į kitą būvį.

Yra dar svajoklis Pūkuotuku, savo vardą gavęs iš namuose gyvenusios jūros kiaulytės. Pūkuotuku – pasakų ciklo, prasidedančio rudeniu, apsisukančio metų rate ir vėl sugrįžtančio į rudenį, herojus. Ir dar daug kitų, kurios – ne šiaip sau nuotaikingos istorijos, o paliečiančios kažką iš labai giliai.
VAIKYSTĖS ŠALIS, VARDU KRUONIS

Nors gyvenimas pabėgo Kaune, su mūsų rajonu Ina Ogenskienę sieja patys gražiausi vaikystės prisiminimai. Čia, mūsų krašte, Kruonyje, jos močiutė Elena Kurmilevičienė, augino 12 vaikų, kurių visi baigė mokslus ir susirado savo vietą gyvenime. Inos mama, taip pat gydytoja, viena jų. Mama gimė ne pačiame Kruonyje, o šalia esančiame vienkiemyje, vadintame „kolionija“.

Vėliau, kai persikraustė į Kruonį, didžiulė šeima gyveno erdviame name, kuris stovėjo toje vietoje, kur dabar – Pirminės sveikatos priežiūros centras, ar, kaip vadino anksčiau – ambulatorija. Močiutė neturėjo ūkio, todėl turėjo laiko savo anūkėms. Iki mokyklinio amžiaus Kruonyje auga Inos sesuo, o pačią Ina mama, taip pat gydytoja, atveždavo vasaroti.

– Mano prisiminimuose Kruonis iškyla su visom vaikiškom svajonėm, žaidimais. Rytą išeidavome iš namų ir žaisdavome iki vakaro. „Iššniukštinėti“ visi buvusių rūmų griuvėsiai, nuostabus miškas, kurį vadino Gojumi, medžių rato atsuptas parkelis miestelio centre... Pamenu, grįždavome namo taip pavargę, kad pamerkdavau kojas į „bliūdą“ ir čia pat užmigdavau, - pasakoja Ina Ogenskienė. Močiutė, Kruonio mokykloje dirbusi valytoja, įskiepijo didžiulę pagarbą mokytojams, kurie buvo vieni iš labiausiai gerbiamų žmonių Kruonyje.

Ne tik mokytojams, bet ir pačiai mokyklai, kuri močiutės pamokymuose buvo tarsi šventovė. Net atostogų metu, kai mokyklos pastatas ištuštėdavo, močiutė neleisdavo kieme garsiai šūkauti, išdykauti, mokė gerbti jos rimtį. Dabar į Kruonį tenka atvažiuoti tik artimųjų kapų aplankyti. Nebėra vaikystės namų, senelių, tačiau prisiminimai likę visam gyvenimui. Todėl ir vaikams rašytame detektyve – Kruonio miestelio ir jo apylinkių vaizdai, vaikystės nuotykių epizodai. Su Kaišiadorių kraštu Iną Ogenskienę sieja ir Diana Tomkuvienė – klasės ir suolo draugė. – Kai devintoje klasėje atėjo 11 naujokų, mokytoja mus, senbuvius, susodino po vieną ir sakė, lai patys naujokai pasirenka, su kuo sėdėti.

Diana atsisėdo prie manęs, - prisimena knygelių autorė. Nuo to laiko draugystė nenutrūko, tad sukurtas pasakas, kurias paskaityti siunčia patiems artimiausiems, I. Ogenskienė siunčia ir D. Tomkuvienei. O kad Vita Tomkutė pasirinks nupiešti pasakų iliustracijas, Diana parengs knygą – buvo didžiulis siurprizas.
Paklausta, iš kur medikų giminėje kūrybos genas, Ina Ogenskienė sako, jog iš tiesų nė vienas giminaitis iš meno duonos nevalgo. Tačiau teta, mamos sesuo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, rašo eilėraščius, pusseserė mėgsta tapyti, yra, kas ir iš molio lipdo... Anesteziologo-reanimalotogo darbas, kurį dirbo visą gyvenimą, kaip sako Ina, susijęs su ribine būkle.

Stebint žmones, išgyvenant kartu su jais, yra atsiradusi mintis parašyti ciklą apie žmonių emocijas, kai sužino, kad teks išgyventi narkozę. Įdomesni atvejai jau gyvena kažkur mintyse, keletas užrašyti ant popieriaus, o kada gims visas ciklas – padiktuos gyvenimas. O kol kas gera atsiversti pasakų knygelę, kur tekstas, sakomas tyliau ir paslaptingiau, išspausdintas mažesnėmis raidelėmis.

******

Pieva
Ina OGENSKIENĖ
Sauliukas pietauja. Sunkiai. Lėkštutėje į eilutę surikiuoti mėsos gabaliukai, bokštas iš agurkų griežinėlių ir trys kalnai iš bulvių košės. Jau koks pusvalandis vyksta maisto metamorfozės – dešrelės virsta bokštu, o agurkai lygia eilute, bulvių košė tampa tai kalnais, tai upėmis, tai jūra. Agurkai sluoksniuojami su dešrelių gabaliukais, dešrelės užkasamos bulvėse...

Viskas seniai atšalo, bet kiekis liko tas pats. Sauliukas sukasi kėdėje ir kartu su kėde kasosi. Staiga jam pradeda niežėti galvą, po to pilvą, po to sukaista kojos, vaikas nusiauna kojinytes ir krapšto tarpupirščius. Po to bėga plauti rankų. Grįžta, sėda už stalo ir dejuodamas bei dūsaudamas žiūri į lėkštę. Deja, lėkštėje ta pati bulvinė miesto aikštė su paminklu agurkui ir dešriniais autobusiukais. – Mamyte, aš nenoriu valgyti mėsos. Visus medžiotojus reikia sušaudyti, kodėl jie žudo gyvūnus. Kai aš užaugsiu, niekada nevalgysiu mėsos.

– Sauleli, pažiūrėk – vilkai ėda stirnas, lapės – kiškius, liūtas yra plėšrūnas, net mūsų Musytė medžioja. O tu esi toks pat gyvūnas ir turi valgyti įvairų maistą, kad galėtum užaugti. Visi žmonės yra gyvūnai, tik jie dėvi drabužius, nes neturi kailiuko arba plunksnų. – Neteisybė, žmonės yra augalai. Pirmieji žmonės išdygo iš žemės kaip gėlės. Iš pradžių buvo pasaulio pabaiga, septynis kartus viskas žuvo ir dingo ir septynis kartus žmonės iš naujo išdygo iš žemės. Ir kai miršta, žmonės vėl virsta augalais – išdygsta medžiais, gėlėmis.

Todėl mirusių žmonių jokiais būdais negalima deginti, juk jų jausmai gali būti dar nenumirę. – Ir iš kur gi tu čia taip viską sužinojai? – Man tėtukas pasakojo, - lyg ir truputį susimėtė Sauliukas, pagautas sakant netiesą. Kad būtų tikriau, nenori prisipažinti, kad viską pats sugalvojo. – Na, aš netikiu. Tėtukas negalėjo taip sakyti. Eime, paklausime. Sauliukas išlekia pirmas į kiemą ir greitai grįžta. – Tėtukas kalbasi su medžiu - su tuo, kur naujas, kur pavasarį sodinom. – Ir kaip gi jis kalbasi? – tikrinu vaiką. – Jis stovi ir ilgai žiūri į medį.

Ir aš taip moku, nes mes abu gamtos vaikai. Jeigu medis didelis, jį galima liesti ranka, tada jis geriau supranta, ką nori pasakyti. Išeiname į kiemą. Gintas iš tiesų apžiūrinėja medžius, ties kiekvienu ilgai pastovėdamas ir trindamas rankas. – Matai – sakiau! Tėtukas ir vėl tikras. Kai tik jis atvažiuoja į sodybą, iškart pasidaro tikras, ne toks miestietis, kaip Kaune.

Mes abu kaimiečiai ir abu gamtos vaikai. Lauke labai karšta. Jokio vėjelio net mūsų kalnelyje, oras nejuda ir atrodo, kad kvėpuojant kaitina krūtinę kaip geroj pirty. Gėlės darželyje nuleipusios, žolė net prigulusi – kad tik mažiau vandens išgarintų toje kaitroje. Atrodo labai tylu – jokių darbų laukuose, karvės ganykloje ramiai sugulusios atrajoja ir tingiai mosuoja uodegomis. Paukšteliai išsislapstė po pavėsingus krūmus. Balti drugeliai kopūstinukai be garso porelėmis šoka meilės šokius – bando sujudinti tą nuo karščio rodos tirštą ir paliečiamą ranka orą.

– Sauliuk, einam padrybsot po egle. Vienintelė vieta sodyboje, kur dar galima gyventi ir kažką matyti bei girdėti per tą karštį – tai pievelė po egle. Apatinės eglės šakos aukštos, po jomis dar telpa pritūpusi sena obelis, ir jos abi duoda puikų tankų pavėsį. Iš kitos pusės – seni kadagiai ir šulinys. Nežinau, koks čia gamtos dėsnis ar kaip tik išimtis, bet tik šioje vietoje žemė visada vėsi, ir net karščiausią ir ramiausią dieną į šį žalią koridorių užsuka vėjelis. Turbūt mūsų nuosavas vėjelis, nes kitur – karštą, stovintį orą gali pasemti sauja. Ištiesiame seną paklodę ir sukrentame.

Sugulame ant pilvų ir apžiūrinėjame už paklodės prasidedantį pasaulį. Sodrioje žolėje pilna mažų šapelių, skujų, eglės spygliukų, sėklyčių. Ir tarp viso šabakštyno verda gyvenimas. Rodos, padrikai ir netvarkingai, tačiau tik jom vienom žinomais takeliais skuba juodosios skruzdėlės, nešdamos tai žemės gumulėlį, tai šapelį, tai žiogo koją. Kaip greitaeigiai traukinukai nardo nedidukai šimtakojai, maži lyg taškeliai ryškiai raudoni voriukai ieško dar mažesnės aukos. Ir vabalėliai – didesni, mažesni, rudi, žali, juodi, ūsuoti, ir beūsiai. Štai ir rudoji nelaboji skruzdė prisistatė – savo mirtinuose žnybtuose nešasi mažą juodos skruzdėlytės kūnelį.

Tame dviejų delnų dydžio pasaulėlyje knibžda toks turiningas gyvenimas, kad net gėda pasidaro taip be tikslo gulėti ir tingėti. Atsiverčiame ant nugarų – prieš akis kitas pasaulis – pasaulis po egle. Eglė sena, aukšta ir tanki. Lyg koks dangoraižis – kiekviename aukšte savas gyvenimas. Gyvenimas ore. Žemiausiai, beveik virš akių, matome muses.

Tas kitas – muses apsimetėles. Jos dryžuotos lyg bitės ar kamanės, skraido virš mūsų, dūzgia. Bet negrėsmingai, švelniai – nepavojingos. Staigus judesys ore – ir stovi vietoje, lyg pakibęs malūnsparnis. Vėl staigus skrydis – ir dingo. Dabar kita apsimetėlė kartoja tą pačią kelionę. Gal žvalgyba? Kiek aukščiau, jau kitame aukšte – nuo kūdros atklydęs laumžirgis.

Didelis, tas tikrasis. Jis zvimbia garsiai, stipriai judindamas sparnais orą. Dar aukščiau, jau pačiose eglės šakose, daugybė musių. Paprastų, juodų, mėlynai ir žaliai blizgančiais pilvais – naminių musių. Ką jos čia daro? Gal slapstosi nuo kaitros, o po to, vakarop pro visus langus ir duris lįs į namus ir bandys mūsų kantrybę. O mes su „pletne“ bandysim jų vikrumą. Kituose mūsų dangoraižio aukštuose gyvena grambuoliai. Mes jų nematome, bet aš tikrai žinau, kad jų ten tūkstančiai. Jie net ne zvimbia, ne dūzgia – jie ūžia lyg galingas variklis.

Jei galėčiau ten prisiartinti, pamatyčiau, kad eglės šakos net juda nuo tos galybės milžiniškų, nesimpatiškų, bet visiškai taikių vabalų. O vakare, temstant, grambuoliai nusileis iš savo aukštybių ir skraidys virš mažų pušelių bandydami tūpti praeinantiems ant galvų, įsipainiodami jiems į plaukus. Pačioje eglės viršūnėje ilsisi paukščiai. Taip gulim su Sauliuku, tyliai šnekamės ir stebim. – Žinai, Saulyti, aš staiga prisiminiau vieną pasaką. Tokią keistą pasaką. Tai mano pirma pasaka tau. Aš ją sekiau, kai tu buvai visai mažytis. Toks mažytis, kad net negimęs. – Tai pasek. – Vakare.
Kažkur pasaulyje yra Pieva. Labai graži pieva – pilna įvairiausių gėlių ir į Saulę skrendančių drugelių. Kiekvieną rytą toje pievoje išdygsta po naują ramunėlę, pakalnutę, snaputį, varpelį. Ar po kokią kitą gėlytę – puošnesnę ar kuklesnę. Kiekviena nauja gėlytė – tai naujas vaikiukas.

Toks dar mažytis, gležnas, kurio labai laukia jo mama. Šiandien iš drėgnos ir šiltos žemės prasikalė raktažolė. Ji dar silpnutė, vos nulaiko neišsiskleidusią galvutę. Aplink ją – visos pasaulio gėlės – didesnės, mažesnės, tik kraunančios pumpurą ir jau besipuikuojančios vešliais žiedynais. – Kas aš ? Kur aš? – prasimerkė raktažolė. – Tu Pievoje, - geranoriškai paaiškino šalia auganti ramunė. Pažiūrėk, kiek čia mūsų daug– vaikiukų. Mes visi čia augame laukiami ir mylimi. Štai, matai tą dobiliuką? Koks jis didelis! Jis greitai skris į Saulę.

– O, kokia aš laiminga! Aš jaučiu, kaip manęs laukia mano mamytė! O kaip aš ją pamatysiu? – Tu keliausi į Saulę. Kai ateis laikas, tavo žiedelis virs drugeliu ir tu išskrisi. Pažiūrėk, visa dangaus mėlynė pilna drugelių! Jie jau keliauja. Raktažolė nusišypsojo ir iškart ūgtelėjo. O šalia jos, visai visai šalia, staiga išdygo nedrąsi laukinė našlaitė. Tokia smulkutė, melsvai geltona, drėgna nuo ryto rasos.

– Štai ir aš, - kukliai šyptelėjo nauja gėlytė. - Ar greitai aš pavirsiu drugeliu? Aš labai noriu į Saulę, aš labai noriu pamatyti savo mamą. Ji manęs laukia? – Reikės ūgtelėti, -paaiškino šneki ir viską žinanti ramunė. Ir vaikiukai augo. Gražėjo. Vieną vakarą ramunės žiedelis virto dideliu baltu drugeliu ir pakilęs nuskrido į raudoną besileidžiančios Saulės ugnį. – Sudie! - šūktelėjo palikdama Pievą ramunė. -Aš būsiu vakarinis vaikiukas! Kitą rytą našlaitė nubudo liūdna. Per naktį ji visai nepaaugo, o jos lapeliai pradėjo suktis ir džiūti.

– Man bloga, - liūdnai sušnibždėjo laukinė našlaitė,- dabar aš jaučiu, kad mano mama manęs nenori. Ji manęs nelaukia. Aš niekada nevirsiu drugeliu, aš neišskrisiu į Saulę. – Taip negali būti!, - paprieštaravo raktažolė. Visi vaikiukai laukiami. Pažiūrėk, kokie mes gražūs. – Apsidairyk geriau, ir tu pamatysi, kad kitos gėlytės tik išdygusios nuvysta. Jų niekas nelaukia. Jos nevirsta drugeliais. Jos nelaimingos miršta.

Raktažolė apsidairė tolėliau – ji buvo tokia laiminga ir laukiama, kad anksčiau niekada nesidairė toliau savo žiedyno. O toliau, tarp nuostabių į dangų besistiebiančių gėlių, ji pamatė ir vieną kitą vystančią ir džiūstančią nelaimingą gėlytę. Dar kitą rytą našlaitė nebenubudo. O raktažolė užaugo. Jos rasotas žiedas virto drugeliu citrinuku, kuris nuskrido tiesiai į tekančios Saulės spindulius. Ryte. – Mamyte, o kokia gėlytė buvau aš? – Tu, Saulyti, buvai dangaus mėlynumo varpelis.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite