Angle down Atgal

Iš me­di­ko lūpų į šir­dis – eilė­mis

70-me­tis šiau­lie­tis Jūra Vla­das Vait­ke­vi­čius, bio­me­di­ci­nos mokslų dak­ta­ras, do­cen­tas, apie 20 metų va­do­vavęs Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dybės Bend­ruo­menės svei­ka­tos ta­ry­bai, ti­ki – svei­ko kūno ne­bus be svei­kos sie­los. Todėl su žmo­na Aliu­te kiek­vieną rytą mankš­ti­na­si sta­dio­ne, o sie­la pa­si­rūpi­na, kur­da­mas ei­les. "Gyvenime yra stačių kalnų daugybė. / Vieni įkopiami, kitus gali apeit", - 9-ojoje poezijos knygoje rašo Vladas, žinantis, kaip nepanikuoti dėl koronoviruso, de­ja, so­viet­me­čiu ne­galėjęs iš­veng­ti prie­volės vyk­ti lik­vi­duo­ti Čer­no­by­lio pa­da­ri­nių.

Neišmokėme pusantros kartos, ką daryti“

Su mediku J. V. Vaitkevičiumi susitinkame tą dieną, kai Lietuvą sudrebino žinia – koronavirusas jau Šiauliuose. Bet pašnekovas tik šypsosi kilusiai masinei panikai į akis ir sako, kad jei mokyklose vaikai nuo mažumės būtų mokomi sveikatos pagrindų, suaugę liktų ramūs ir nešluotų iš parduotuvių lentynų makaronų ir grikių pakuočių. Todėl, kad žinotų, kaip elgtis, ko galima tikėtis, ir nekurtų problemų ten, kur jų nėra.

„Neišmokėme pusantros kartos, ką daryti, kai kyla ligų krizės. Nepriklausomybės atkūrimo metais jau ėmėmės žingsnių, kad mokyklose būtų įvestas formalus sveikatos ugdymas. Ligi šiol, praėjus 30 metų, formalaus sveikatos ugdymo neturime. Neformalus ugdymas neveikia. Ir matome pasekmes. Džiaugiuosi, kad bent jau daugiau nei 500 jaunuolių ŠU tapo sveikatos edukologais. Jie dirba visuomenės sveikatos ugdymo įstaigose, yra tinkamai pasirengę, įgiję aukštąjį išsilavinimą. Bet kiek būtų buvę pedagogų! Jų būtų šimtai. Tų, kurie dirbtų formalaus sveikatos ugdymo srityse. Nereikėtų dabar autobusuose plakatų kabinti, informuoti per radiją, televiziją, ūžti ausis, bauginti žmones ir t. t. Visi žinotų, ką daryti, kodėl daryti ir kaip daryti“, – sako mokslų daktaras.

Jo giliu įsitikinimu, ir su panika žmogus turi mokėti kovoti. Ir to turi išmokti dar vaikystėje. Kaip ir gauti žinių, kad nereikia žmogui vaikytis kūno svorio standartų, siekti tobulų kūno formų. Nes yra jos didenybė genetika ir jei bandysi su ja kovoti, gali sau tik pakenkti.

„Surask savo organizmo vietą, kada gerai jautiesi. Nesvarbu, ar sveri 70, ar 120 kilogramų. Jei gerai jautiesi ir esi fiziškai aktyvus, racionaliai maitiniesi, gyveni tinkamą psichinį, socialinį gyvenimą, tada viskas gerai. Juk kas yra sveikata? Tai visuomenės ir asmens fizinė, psichinė ir socialinė visapusė gerovė“, – šypsosi jis.

Visuomenė dar negreitai taps atvira“

Atsinešęs krūvelę poezijos knygų ir paties išleistos mokslinės literatūros, Vladas sąmoksliškai šypsosi – pokalbį reikalauja pradėti nuo eilių skaitymo. Pirmiausia skaito jis, vėliau knygelę ištiesia man ir liepia skaityti balsu. O baigus skaityti, medikas jaukiai susigraudina...

Kas jaudina poetą? Ir meilė, ir drąsa, ir tikėjimas, ir laiko tėkmė, ir grožis, ir sąžinė, apie kurią prabyla eilėraštyje „Mūsų gyvenimo kalnai“:

Net nežinau, ar įkopiau į savo kalną,
O gal visai aš jo neatradau?
O gal priėjęs prarają, pajutęs baimę,
Ėmiau ir neryžtingai suklupau?
Kiekvienas turime pasiekti savo kalną,
Įkopt į jį aštriom jo atbrailom
Ir nepabėgt į nuošalę, pabūt Atlantu,
Nuritint akmenis, padėtus kelyje vogčiom.
Gyvenime yra stačių kalnų daugybė,
Vieni įkopiami, kitus gali apeit,
Bet vienas kalnas, – sąžinės! J
is slūgsta vandenyne.
Jo negali apeit, į jį turi įeit.
Tai tavo duoklė tiems, kurie tave mylėjo,
Augino, puoselėjo, laistė ašarom ilgai.
Olimpan tave, jo nevertą, stūmė, kiek galėjo,
O tu į jį ilgai lipai, lipai ir taip neįlipai.

Perskaičius Vlado eilių, gali pasirodyti, kad jam labai nelengva gyventi. Žmonių, negebančių jausti ir šiuos jausmus išreikšti, vis daugiau. Bet gal priešingai – kaip tik labai lengva. Kai turi savy milžinišką nuostabaus grožio pasaulį, nebereikia laukti kitų pritarimo, žodžių...

„Esate neteisi“, – nudžiugina Vladas, pagrįsdamas savo žodžius. Jis bendraminčių turi nepaprastai daug. Tik mes jų negebame atpažinti, susipažinti ir kartu su jais gyventi. Tos bendraminčių paieškos mūsų niekas niekada nemokė.

Stebėdamas jaunimą, medikas mato, kad jaunuoliai sunkiai geba megzti draugystes, bet paaugliai, o jau vaikai tikrai labai lengvai randa bendraminčių. Jie nėra pilni baimių, nėra užsivėrę, lengvai komunikuoja. „Bet dar negreitai visuomenė taps atvira“, – prognozuoja jis.

Todėl, kad ilgų jo darbo metų rezultatų tyrimai rodo tragiškus vaikų sveikatos rodmenis. Vaikas atrodo visiškai ramus, bet širdies susitraukimai pateikia atsakymą, kad vaikas iš tikro patiria milžinišką įtampą. Ar įtampą nuolat jaučiantis jaunuolis gebės sukurti jaukius ryšius?

Supratau, ką reiškia būti laisvu žmogumi“

Vladas jau nebedirba ŠU, nebevadovauja Bendruomenės sveikatos tarybai. Gyvenantis savo malonumui ir kuriantis eiles, jis dabar tedainuoja Ginkūnų kultūros namų chore „Šaltinis“.

„Žinote, apie 40 metų universitete skaičiau kursą apie adaptaciją, bet kai išėjau į pensiją, o po pusmečio išėjo į pensiją žmona, tada iš tikro supratau, kas yra adaptacija. Gerąja prasme“, – iš savęs nuoširdžiai juokiasi pašnekovas.

Jis tikina supratęs, ką reiškia būti laisvu žmogumi, bet kartais ilgisi darbo, studentų. „Jaunystė įkvėpdavo, nebuvo laiko, kada senti“, – šypsosi jis.

Studentai linksmąjį J. V. Vaitkevičių prisimena kaip kūrusį su jais ypatingą santykį, žvelgusį su meile ir pagarba. Ko nors docento paklausus, jis nesiblaškydavo, atsakydavo taip atidžiai, tarsi jam būtumei vienintelis pasaulyje.

Pašnekovas sako pats
sutikęs tokių žmonių ir jį tai labai palietė. Kartą į universitetą, Medicinos pagrindų katedrą, atėjo dirbti šviesios atminties vienuolė Danė Šlapkauskaitė SJE. Ji buvo gydytoja, medicinos mokslų daktarė, docentė.

„Krašteliu akies stebėjau reakcijas: vienuolė Medicinos pagrindų katedroje. Kas čia dabar bus? Kokia kryptimi ji viską pasuks? Tikrai buvo skeptiško nusiteikimo iš kai kurių. Ir reikėjo ne vienų metų, kol visi suvokė, kad ji labai nuoširdus, geras, šviesus žmogus. Niekada nebruko per jėgą tikėjimo, o jį liudijo. Įvyko lūžis. Esmė – širdies šiluma. Reikia jausti šilumą. Turiu tokią savybę, kad man užtenka pasižiūrėti žmogui į akis ir žinau, ar tai bus šiltas žmogus, ar ne. Bet ir pačiam reikia būti šiltam, kad įvyktų apsikeitimas“, – sako vyras, pripažindamas išmokęs šilto bendravimo iš savo tėvų, žmonos tėvų, bet labiausiai – iš savo žmonos. „Jei žmogui neatsiversi, jis tau taip pat neatsivers. Gali nesvajoti“, – paaiškina.

Labai sunkus gyvenimo etapas buvo“

Vladas eilėraščius rašo tik bemiegėmis naktimis. Jis ties savo eilėmis užrašo ne tik sukūrimo datą, bet ir laiką – 99 proc. eilių parašyta tarp 2 ir 4 val. nakties. Docentą jau seniai kankina nemiga ir viena priežasčių – išgyventas stresas ir gautas toks milžiniškas radiacijos kiekis, kad jis pats stebisi savijauta, kokią vis dar turi.

Žinoma, gali tik pats sau padėkoti už užsispyrimą pusvalandį mankštintis, vaikštinėti su šiaurietiškomis lazdomis. Bet mano, kad jei ne nelemti 1986-ieji, avarija Černobylyje, šiandien jaustųsi žymiai geriau. Ten jis buvo išsiųstas kone keturis mėnesius dirbti ir gavo visą įmanomą radiacijos dozę.

„Lapkričio mėnesį buvau paimtas į armiją ir išvežtas kaip bakteriologas likviduoti padarinių. Ten radiologų reikėjo, o ne bakteriologų. Labai sunkus gyvenimo etapas buvo. Fizine prasme ne, psichine – labai. Dauguma ten buvusiųjų nesuvokė, kur yra ir kas vyksta. O aš žinojau, kas čia yra. Teko keliauti po visą užterštą teritoriją, gyvenome šalia, palapinėse. Visa dabar sveikatai atsiliepia“, – atvirauja jis.

Čenobylyje jis eilių nekūrė. Apskritai, Vladą poezija atrado dar besimokantį 12-oje vidurinėje mokykloje Klaipėdoje. Mokytoja buvo pasiūliusi įkurti literatų būrelį, tad jaunuolis parašinėdavo eilėraščių sienlaikraščiui, o paskui pamiršo.

Eiliavimas grįžo jau dirbant Šiaulių pedagoginiame institute. Katedroje buvo tradicija švęsti gimtadienius, moterų buvo apie 30, o vyrai tik du – Vladas ir šviesios atminties onkologas Viktoras Zažeckis. „O ką, Vaitkevičius imdavo ir parašydavo kolegei eilėraštį. Tada tai tapo tradicija – nebuvo nė vieno gimtadienio be mano ilgesnio ar trumpesnio posmo. Valdžia keitėsi, žmonės keitėsi, o Vaitkevičius rašė ir rašė“, – šypsosi jis.

Kartą parodė eilėraščius kolegai Stasiui Tumėnui. „Labai bijojau knygelę leisti, bet jis pasakė, kad jei pirmą kartą įveiksi, nebebijosi. Bet vėliau gali atsitikti, kad jau jis bijos, kad neįgrisčiau su savo eilėmis. Bet išleido pirmą knygelę „Sielos virpesiai“. Tada prasidėjo antra, trečia, ketvirta ir t. t.“ – juokiasi docentas.

Vladas įsitikinęs, kad didelio talento eilėms rašyti nereikia. Reikia daug daug dirbti. „Čia kaip muzikoje. Groju septyniastyge gitara, juk reikia ilgai ją čirpinti. O žmona prieš porą metų Kalėdoms nupirko man „Yamahą“. Dabar mokausi ir klavišiniu instrumentu groti“, – stebina jis.

comment Skaitytojų komentarai (2)

Taip pat skaitykite