Iman­tas Greit­ma­nas: „Bū­čiau ir at­šliau­žęs iki fi­ni­šo“

Šiauliai

Ap­link Lie­tu­vą. Ap­va­žia­vęs 11 Eu­ro­pos ša­lių, Iman­tas ne­drą­siai dė­lio­ja atei­ties pla­nus. Ga­li bū­ti, kad dar šie­met sa­vo se­kė­jus ir drau­gus „Ve­lo­Fa­nas“ nu­ste­bins ke­lio­ne ap­link Lie­tu­vą. „Žie­mą dar net įdo­miau“, – šyp­te­li jis.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

49659

Iman­to Greit­ma­no – „Ve­lo­Fa­no“ – iš­tver­mės ke­lio­nė po Eu­ro­pą dvi­ra­čiu bai­gė­si – sėk­min­gai pa­siek­tas var­žy­bų „Northcape4000“ fi­ni­šas. Vy­ras jau Šiau­liuo­se, ta­čiau min­ti­mis ati­trūk­ti nuo šio gy­ve­ni­mo nuo­ty­kio ne­lei­džia nei vie­nas per ki­tą be­si­brau­nan­tys įspū­džiai, nei… rau­me­nų skaus­mas ir tirps­tan­čios ran­kos bei ko­jos. Bet Iman­tas nu­mo­ja ran­ka: „Bū­čiau ir at­šliau­žęs iki fi­ni­šo, kad tik iš­kel­čiau Lie­tu­vos tris­pal­vę.“

Apie pa­tir­tą iš­ban­dy­mą pri­me­na ko­jos

Ge­ro­kai vir­ši­jęs op­ti­mis­tiš­kiau­sius sa­vo lū­kes­čius ir už­mo­jus, Iman­tas da­bar šyp­so­si pla­čiai. Įs­pū­džiai vie­ni per ki­tus jo gal­vo­je vis dar su­ka­si kaip tie dvi­ra­čio pe­da­lai. „Čia sap­nas, svajonė… Ne­ži­nau, kaip pa­sa­ky­ti. Tiek žmo­nių su­tik­ta, tiek vaiz­dų pa­ma­ty­ta, tiek ki­lo­met­rų nu­min­ta, įgy­ven­din­tas tiks­las...“ – var­di­ja jis.

Lie­pos 28 d. pra­si­dė­ju­sios dvi­ra­čių iš­tver­mės var­žy­bos šiau­lie­čiui tru­ko 19 die­nų, kas­dien įvei­kiant maž­daug po 226 km. Į šiau­rę – nuo Ita­li­jos iki Nor­ve­gi­jos – tę­sę­sis marš­ru­tas leng­vas ne­bu­vo: tek­da­vo va­žiuo­ti, ly­jant lie­tui ar plies­kiant karš­tiems sau­lės spin­du­liams, pa­čiam ieš­ko­ti, kur ap­si­sto­ti nak­čiai, kur nu­si­pirk­ti mais­to, o mie­go va­lan­dos bū­da­vo trum­pos.

Da­bar vi­sa tai praei­ty­je, ta­čiau be­veik tri­jų sa­vai­čių iš­ban­dy­mą pri­me­na rau­me­nų skaus­mas. „Tris sa­vai­tes be­veik ne­vaikš­čio­jau, nes dvi­ra­ti­nin­ko ba­tų pa­dai la­bai kie­ti, ne­si­lanks­to, tai pir­mo­mis die­no­mis bu­vo su­dė­tin­ga – skau­dė­jo tuos rau­me­nis, ku­rie ne­dir­bo mi­nant, – šyp­te­li „Ve­lo­Fa­nas“. – Dar ir da­bar, li­pant laip­tais ar il­giau ei­nant, „pa­ker­ta“ ko­jas. Tirps­ta ir ran­kos.“

Rea­lu, ta­čiau kar­tu – ne­rea­lu. Iman­tas pri­si­pa­žįs­ta dar sun­kiai su­vo­kian­tis, kad jam pa­vy­ko. „Vi­sas nuo­ty­kis, sa­ky­čiau, yra kaž­kas ne­rea­laus. Bet vis­kas pa­da­ry­ta. Kai no­ri, sten­gie­si – vis­kas yra įma­no­ma“, – sa­ko jis ir šyp­so­si: trūks­ta žo­džių api­bū­din­ti už­plū­du­siems jaus­mams.

„Kuo sun­kiau, tuo įdo­miau“

Įdo­mu tai, kad Iman­tas dau­giau va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu ėmė maž­daug tik prieš pen­ke­rius me­tus, o su­vo­kęs, kiek daug įma­no­ma iš­vys­ti, le­kiant su vė­je­liu, bu­vo ap­svars­tęs idė­ją ap­va­žiuo­ti Lie­tu­vą ar net Bal­ti­jos ša­lis. Tik štai vis­kas pa­kry­po dar įdo­mes­ne link­me. Spren­di­mą da­ly­vau­ti „Northcape4000“ jis priė­mė ty­liai – nie­kam apie tai ne­pra­ta­rė nė žo­džio, vi­si su­ži­no­jo, lai­kui bė­gant ir ėmus ruoš­tis var­žy­boms.

„Kai rei­kė­jo spaus­ti myg­tu­ką, kad pa­tvir­tin­čiau re­gist­ra­ci­ją, dau­žė­si šir­dis, nes su­vo­kiau: jei pa­spau­siu tą myg­tu­ką – pa­si­keis vi­sas gy­ve­ni­mas. Tai gi­liai įkvė­piau ir spau­džiau. Po tru­pu­tį pra­dė­jau ruoš­tis fi­ziš­kai, pla­nuo­ti tre­ni­ruo­tes, tai pa­si­sa­ky­da­vau ir drau­gams. Vi­si rea­ga­vo pa­na­šiai: „Vau! Tu be­pro­tis! Tiek ki­lo­met­rų dvi­ra­čiu!“ Vi­si bu­vo nu­ste­bę, bet la­bai pa­lai­kė“, – me­na pa­šne­ko­vas.

Neį­ti­kė­ti­nos va­lios, ryž­to ir mo­ty­va­ci­jos vie­nin­te­liam lie­tu­viui var­žy­bo­se nie­ka­da ne­prit­rū­ko. Į prie­kį stum­te stū­mė pa­grin­di­nis tiks­las – nu­va­žiuo­ti su tris­pal­ve į Nord­ka­pą ir pa­svei­kin­ti Lie­tu­vą su šimt­me­čiu. Tam šiau­lie­tis ne­gai­lė­jo nei jė­gų, nei svei­ka­tos: „Pas­ku­ti­nę var­žy­bų die­ną ėmė skau­dė­ti de­ši­nės ko­jos Achi­lo saus­gys­lę. Gal­vo­jau, kaip nu­va­žiuo­ti iki fi­ni­šo: jei rei­kės – stum­siuo­si dvi­ra­tį, šliau­šiu ar­ba pa­lik­siu vi­sus daik­tus, dvi­ra­tį, kad tik fi­ni­šuo­čiau...“

Lai­mei, šliauž­ti ne­te­ko – „Ve­lo­Fa­nas“ sėk­min­gai at­my­nė iki svar­biau­sio var­žy­bų taš­ko. Ir įveik­ti vi­są marš­ru­tą pa­vy­ko kur kas ge­riau ir grei­čiau, nei ti­kė­jo­si prieš var­žy­bas. Tarp 130 da­ly­vių jis ga­lu­ti­nė­je įskai­to­je ri­kia­vo­si per pa­tį vi­du­riu­ką – 65 vie­to­je.

„Ge­rai, kad marš­ru­tas tę­sė­si iš pie­tų į šiau­rę, ne at­virkš­čiai. Nes taip bu­vo sun­kiau. Aš no­rė­jau vi­są tą sun­ku­mą išgy­ven­ti, pa­jaus­ti, nes tu­ri pra­va­žiuo­ti įvai­rio­mis są­ly­go­mis ir už­si­tar­nau­ti šį ti­tu­lą – kad da­ly­va­vai ir fi­ni­ša­vai to­kio­se var­žy­bo­se“, – sa­ko dvi­ra­čių en­tu­zias­tas.

Jaus­mai po fi­ni­šo už­plū­do ypa­tin­gi: at­si­dū­rė ant skar­džio šiau­riau­sio­je Eu­ro­pos vie­to­je ir aukš­tai iš­kė­lė Lie­tu­vos vė­lia­vą. Jei ne my­li­mos tė­vy­nės šimt­me­tis, ne­pro­fe­sio­na­lus dvi­ra­ti­nin­kas to­kiam iš­ban­dy­mui ne­bū­tų ry­žę­sis. Iki šiol ne­bu­vo te­kę nu­min­ti pa­na­šių at­stu­mų, net ant plen­to dvi­ra­čio ne­bu­vo te­kę sės­ti. Vos pa­sie­kus fi­ni­šą, Iman­to lū­po­se su­skam­bė­jo žo­dis „lais­vė“.

Pa­sak lie­tu­vio, mū­sų ša­liai jis ypač svar­bus: „Jei ne­si lais­vas, ne­ga­li da­ry­ti, ką no­ri.“ Lais­vės po­jū­čiu va­žiuo­da­mas mė­ga­vo­si ir jis pa­ts: kva­pą gniau­žian­tys vaiz­dai ir vi­siš­ka lais­vė min­tims.

Į Lie­tu­vą – kuo grei­čiau

Dvi­ra­čių iš­tver­mės var­žy­bų me­tu „Ve­lo­Fa­nas“ ap­lan­kė net 11 ša­lių, o tarp jų bu­vo ir gim­ta­sis kraš­tas. Į jį, kaip pa­ts sa­ko, my­nė kuo grei­čiau. „Taip bu­vo ge­ra su­grįž­ti! Taip my­niau iš Len­ki­jos į Lie­tu­vą! Aš ga­lė­jau ar­ba pa­si­lik­ti prie Len­ki­jos pa­sie­nio ir mie­go­ti vieš­bu­ty­je, ar­ba kirs­ti sie­ną ir ne­ži­no­ti, kur mie­go­ti. Ne­gal­vo­da­mas va­žia­vau į Lie­tu­vą“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas. Pa­ra­dok­sas, ta­čiau Iman­tas juo­kia­si, pri­si­mi­nęs, kad pir­mie­ji šu­nys jį už­puo­lė, kaip tik at­my­nus į tė­vy­nę. „Pa­si­ti­ko“, – šypteli.

Pak­laus­tas, ku­ri ša­lis pa­li­ko di­džiau­sią įspū­dį, jis ne­dve­jo­da­mas su šyp­se­na at­sa­ko: „Lie­tu­va.“ O ko­kia ji pa­si­ro­dė ki­tiems var­žy­bų da­ly­viams? Pa­sak pa­šne­ko­vo, ke­liai jiems pa­ti­ko, ta­čiau pa­ti ša­lis pri­mi­nė kai­mo vaiz­dą. „Na, nes va­žia­vo­me pro ma­žes­nius mies­te­lius, – paaiš­ki­na. – Jiems bu­vo keis­ta, bet man bu­vo la­bai mie­la.“

Klau­sy­da­ma jo pa­sa­ko­ji­mo, ne­drįs­tu sua­be­jo­ti Iman­to pa­trio­tiš­ku­mu. „Taip, tai yra ma­no pa­trio­tiz­mo iš­raiš­ka. Nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­gal­vo­jau, kad da­ry­siu ką nors pa­na­šaus. O čia per pus­me­tį vis­kas taip ap­si­ver­tė. Aš esu tik mė­gė­jas dvi­ra­ti­nin­kas ir jei ne Lie­tu­vos šimt­me­tis – tik­rai ne­bū­čiau pa­si­ry­žęs“, – ti­ki­na vy­ras.

Išt­ver­mės var­žy­bos ne­bu­vo leng­vos, o įpu­sė­jus marš­ru­tą, jam pa­čiam ne­tgi
bu­vo ki­lę abe­jo­nių, ar pa­vyks at­si­dur­ti ant Šiau­rės ky­šu­lio. Per­nai per vi­sus me­tus jis bu­vo nu­my­nęs apie 3 000 km, o čia per 19 die­nų tu­rė­jo įveik­ti ko­ne pu­sant­ro tūks­tan­čio ki­lo­met­rų dau­giau. Pa­gal Zo­dia­ko ženk­lą jis yra Avi­nas, tad, kaip pa­ts juo­kia­si, ma­tyt už­si­spy­ri­mas ir ryž­tas yra už­ko­duo­tas: „Avi­nai kar­tais pa­da­ro ne­pa­gal­vo­ję. Tai štai – su­gal­vo­jau, kad man rei­kia nu­min­ti, ir vis­kas. Aš to sie­kiau.“

Be­je, su­sto­ti ne­lei­do Lie­tu­vos vė­lia­va, Vy­tis ant ap­ran­gos ir ant dvi­ra­čio – juk da­lis tė­vy­nės vi­sa­da bu­vo ša­lia. „Tos trys sa­vai­tės bu­vo ir pa­čios sun­kiau­sios, ir pa­čios ge­riau­sios. Pa­tir­ti tą jaus­mą – ne­šti Lie­tu­vos vė­lia­vą – yra di­džiu­lė gar­bė. To­dėl bu­vo vie­nin­te­lis tiks­las – tik pir­myn“, – pa­sa­ko­ja „Ve­lo­Fa­nas“.

Di­džiuo­ja­si ir tuo, kad pa­na­šio­se var­žy­bo­se iki jo bu­vo da­ly­va­vęs vos vie­nas lie­tu­vis, tad ir vėl gar­siai su­skam­bo Lie­tu­vos var­das. Be to, ir da­lis marš­ru­to drie­kė­si per mū­sų vals­ty­bę. Kai ku­rie var­žy­bų da­ly­viai Iman­to ne­tgi tei­ra­vo­si, kur ga­lės nu­si­pirk­ti mais­to, ko­kį pa­tar­tų pirk­ti, kur ap­si­sto­ti nak­vy­nei ir pan.

„Sa­kiau, kad čia yra ce­pe­li­nų, tik neaiš­ku, kaip po jų sek­sis min­ti pe­da­lus“, – šyp­so­si jis. Lie­tu­vo­je bu­vo lan­kę­si ir kai ku­rie su­tik­ti už­sie­nie­čiai: „Su­tik­da­vau žmo­nių, pa­pa­sa­ko­da­vau, pa­si­kal­bė­da­vo­me. Tik­rai ži­no žmo­nės Lie­tu­vą ir net yra jo­je bu­vę.“

39288512-306900723397868-2975294772752678912-n.jpg

„Lie­tu­va esa­me mes“

„Kol Lie­tu­va tu­rės to­kių vy­rų, ne­pra­žū­si­me“ – šiuos žo­džius Iman­tui sky­rė Nord­ka­pe ne­ti­kė­tai su­tik­ti tau­tie­čiai. Pats jis di­džiuo­ja­si sa­vo pa­sie­ki­mu, ta­čiau kar­tu ir kuk­li­na­si: „Jei vi­si da­ry­tu­me tai, kas pa­tin­ka ir tei­kia ma­lo­nu­mą, gy­ven­tu­me daug ma­lo­niau. At­si­ras­tų gat­vė­se dau­giau šyp­se­nų, dau­giau lai­min­gų vei­dų.“ Ži­no­ma, ša­ly­je dar yra li­kę praei­ties nuo­skau­dų, pe­si­miz­mo, so­vie­ti­nio men­ta­li­te­to, ta­čiau ge­rų ženk­lų ma­ty­ti. Pats Iman­tas – pui­kiau­sias to pa­vyz­dys: ryž­tin­gas, at­kak­lus, už­si­spy­ręs, ne­bi­jan­tis iš­šū­kių.

Tik štai pa­trio­tiz­mą daž­nai per­lei­džia­me per emig­ra­ci­jos pri­zmę. Be rei­ka­lo: pa­trio­tiš­ku­mas nė­ra vien pa­si­rin­ki­mas lik­ti tė­vy­nė­je. „Vie­ni jį iš­reiš­kia, tar­nau­da­mi ka­riuo­me­nė­je, ki­ti dar ki­taip gar­si­na Lietuvą… Jei vi­si įrė­min­tu­me sa­vo mei­lę tė­vy­nei dar­bais, jei at­si­ras­tų dau­giau to­kių „trenk­tų“ kaip aš, tuo bū­tų ge­riau, – svars­to šiau­lie­tis. – Čia yra mū­sų že­mė, mū­sų krau­jas, mū­sų šak­nys, čia mes ir tu­rė­tu­me bū­ti. Bet pa­sau­lis yra di­de­lis, mes esa­me lais­vi, tad tu­ri­me tei­sę rink­tis.“

Pa­bu­vo­jęs ki­to­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se, Iman­tas ti­ki­na, kad kiek­vie­na ša­lis tu­ri sa­vo pri­va­lu­mų ir trū­ku­mų. Pa­vyz­džiui, Ita­li­jo­je ar Vo­kie­ti­jo­je, anot jo, šiukš­lių dė­žių tek­da­vo ge­ro­kai paieš­ko­ti, ki­tur sa­vait­ga­liais ne­dirb­da­vo par­duo­tu­vės. Gal Lie­tu­vą mes keiks­no­ja­me be rei­ka­lo?

„Kar­tais mes ša­lį pai­nio­ja­me su val­džia. Val­džia kar­tais tik­rai prii­ma ne­tei­sin­gų spren­di­mų, bet ša­lį mes vi­si my­li­me, tik, ma­nau, tuos du da­ly­kus su­ta­pa­ti­na­me. O iš tik­rų­jų mes esa­me Lie­tu­va. Ko­kie mes esa­me, to­kia ir yra Lie­tu­va. Juk kiek­vie­nas sa­vęs ne­keiks­no­ja­me, tai ir Lie­tu­vos ne­rei­kė­tų keiks­no­ti. Jau­ni­mas jau mąs­to ki­taip, dar tu­ri pa­si­keis­ti ke­le­tas kar­tų ir ta­da bus ge­riau“, – tei­gia Lie­tu­vos var­dą gar­si­nęs vy­ras.

Ryž­to pa­si­mo­ky­ti de­rė­tų iš pa­ties Iman­to, o jis sa­vo ruož­tu jau­ni­mui lin­ki ke­lių pa­pras­tų da­ly­kų: „Da­ry­ti tai, kas tei­kia ma­lo­nu­mą. Ta­da at­si­ve­ria ir vi­si ki­ti ke­liai. Da­ry­ti, mė­gau­tis ir ne­bi­jo­ti pra­dė­ti.“

Tie­sa, ne­pa­mirš­ta Iman­tas pa­ska­tin­ti dau­giau va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu – pri­pa­žįs­ta, kad tai bu­vo dar vie­nas jo ke­lio­nės tiks­las: „Kuo to­kių dvi­ra­ti­nin­kų, pro­jek­tų bus dau­giau, kuo mes bū­si­me la­biau ma­to­mi, tuo grei­čiau ge­rės dvi­ra­čių inf­rast­ruk­tū­ra, bus sau­giau ke­liuo­se, bus iš­sau­go­ta dau­giau gy­vy­bių.“

O ką ke­lio­nė at­sklei­dė apie jį pa­tį? „Kad tik­rai my­liu dvi­ra­tį. Ki­taip to ne­bū­tų įma­no­ma pa­da­ry­ti. Va­žiuo­da­mas dvi­ra­čiu, jau­tie­si la­bai lais­vas. Man pa­tin­ka lais­vės po­jū­tis: mi­ni grei­čiau – tai va­žiuo­ji ir nie­ko ne­gal­vo­ji, o jei lė­čiau – gal­vo­ji, sva­jo­ji, pla­nuo­ji, su­dė­lio­ji sa­vo min­tis. Va­žiuo­ji ir il­sie­si“, – jau­se­ną api­bū­di­na „Ve­lo­Fa­nas“.

logo-srtrf.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt