REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Birželio 30 d. 18:15

Ideologinės lietuvių kovos Šiaurės Amerikos išeivijoje (I d.)

Šiauliai

Kunigai. Vaižgantas perduoda laikraščio „Viltis“ redaktoriaus pareigas kun. Fabijonui Kemėšiui.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


43449

„Išeivijos nelaimė buvo, kad lig šiol Lietuvos vyriausybės per maža kreipė dėmesio į savo arti milijono išeivių Am. J. V. Buvo kiek susirūpinta tik Pietų Amerikos išeiviais; tačiau juo toliau, juo aiškiau darosi, kad ir Šiaurės Amerikos lietuviai vien savo jėgomis prieš amerikanizacijos bangą neatsilaikys. Ir jeigu tuo reikalu Tėvynės pareigos savo išeiviams geriau paiškės, labai svarbu būtų, kad užsimegztų glaudesnis bendradarbiavimas tarp Lietuvos vyriausybės bei visuomenės iš vienos pusės ir tarp tų išeivijos elementų, kurie jau savo darbais įrodė ištikimybę savo tautai ir norą bei sugebėjimą kovoti dėl lietuviškos išeivijos gyvybės“, – dar 1938-aisiais žurnale „Židinys“ rašė kunigas, ekonomistas, ekonomikos daktaras Fabijonas Kemėšis. Kodėl?

Lietuviai šliejosi prie lenkiškų bažnyčių

1880–1954 m. Lietuvoje gyveno kunigas, ekonomistas, ekonomikos daktaras Fabijonas Kemėšis. 1954 metais KGB ištremtas į Sibirą ir ten miręs pedagogas, knygnešys ir tikėjimo gynėjas dar iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę ir jau esant nepriklausomai, gyveno Čikagoje, Brukline, Detroite. Jis Vašingtone studijavo ekonomiką ir pedagogiką ir, apgynęs disertaciją, gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Pateikiame pasakojimą iš F. Kemėšio straipsnio „Ideologinės kovos lietuviškoje Šiaurės Amerikos išeivijoje“ – kaip gyveno lietuviai išeiviai JAV nuo 1868 metų.

Pasak F. Kemėšio, mūsų išeivijos į Šiaurės Ameriką istorija apima maždaug dviejų kartų laikotarpį. Šiek tiek didesniais būriais lietuviai ėmė emigruoti į JAV tik apie 1868–1869 m., bėgdami – ypač iš Užnemunės – nuo badmečio.

Keliolika pirmųjų metų lietuvių gyvenimo Amerikoje buvo bene patys vargingiausi. Svetimas kraštas, nesuprantama kalba, sunkios ir pavojingos darbo sąlygos, menki uždarbiai. Kovoti dėl geresnės ateities kaip ir nebuvo galimybės, nes nebuvo kas į tą kovą veda, kas šviečia ir organizuoja.

„Į naująjį pasaulį mūsų broliai nusivežė prisirišimą prie savo religijos ir sveikus raumenis. Jie žinojo tik, kad jie yra katalikai ir kad yra atvykę „iš seno krajaus“, arba „Rasiejaus“, – rašoma straipsnyje.

Iš svetimų kalbų lietuviai geriau suprato tiktai lenkų, tad ir nenuostabu, jog savo religijos reikalais jie greitai prisiglaudė prie lenkiškų bažnyčių. Daugelyje vietų jie padėjo lenkams statyti bažnyčias, kai kur kūrė išvien su jais šelpimo draugijas.

Lenkų kunigai mielai glaudė prie savęs lietuvius, likdami ištikimi savo politinėms unijų tradicijoms. Ir vėliau, kai lietuvių ėmė jau gausėti, kai vienur kitur jie ėmė nuo lenkų skirtis ir ruoštis kurti savas parapijas, lenkų klebonai, kaip susitarę, skelbė iš sakyklų, jog, „girdi, greičiau jiems ant delno plaukai imsią želti, negu jie leisią lietuviams atsiskirti nuo lenkų ir kurti savas atskiras parapijas“.

„Tad pirmieji 15–20 mūsų išeivių gyvenimo metų dar nerodo jų tarpe jokių ideologinių kovų žymių. Vyko lėtas, bet pastovus tautinio apsisprendimo ir nuo lenkų atsiskyrimo procesas. Mat, lenkai lietuvius nors ir priglaudė, tačiau žiūrėjo į juos iš aukšto ir nė nemanė pripažinti lietuvių kalbai lygių teisių savo bažnyčiose. Ir Shamokin, Pa, ir Shenandoab, Pa, ir New Yorke, ir kituose mūsų pirmuosiuose naujokynuose lietuviai tik per ilgą ir atkaklią, vietomis net ir fizinę kovą su lenkais sugebėjo airių vyskupams įrodyti savo tautinį, nuo lenkų skirtingą veidą, ir dėjo pagrindus savo lietuviškoms parapijoms ir kitoms organizacijoms“, – rašo F. Kemėšis.

redaguotas2.jpg

Susikirto ideologinės pažiūros laikraščiuose

Ideologinės kovos išeivijoje prasidededa, atvažiavus Amerikon Jonui Šliūpui.

Kunigo pasakojimu, pabuvęs keletą mėnesių Prūsų Lietuvoje ir padirbėjęs (nuo 1883 m. lapkr. mėn. iki 1884 m. kovo mėn.) kaip „Aušros“ redaktorius, J. Šliūpas, vokiečių žandarų (rusų policijos reikalaujamų) verčiamas, palieka Vokietiją ir atsiduria Amerikoje, kur iš pradžių kurį laiką dirba lauko darbus pas ūkininką, o 1884 m. liepos mėn. atvyksta į Niujorką, kur patenka į organizuojamosios lietuvių Šv. Trejybės parapijos narių susirinkimą.

„New Yorko lietuviai savo parapijai kurti draugiją jau anksčiau buvo suorganizavę ir rūpinosi gauti lietuvį kunigą. Jonas Šliūpas, gyvai ir taktingai prabilęs į susinkusius, laimi jų pasitikėjimą ir išrenkamas net parapijos komiteto sekretorium. Tačiau parapijos kūrėjo vaidmuo, šiaip ar taip, Šliūpui netiko, ir jo netinkamumas greitai paaiškėjo. Mat, Šliūpas Amerikon atvyko jau su nusistojusia religine ir antibažnytine pasaulėžiūra. Tuojau įvyko nesusipratimų su religinių patarnavimų atvykstančiu kun. Končium iš Baltimorės“, – rašoma straipsnyje.

Vėliau į Niujorke lietuvių organizuojamą parapiją klebonauti atvyksta kun. A. Varnagiris. Keletą mėnesių pabuvęs, iš dalies dėl nedidelio Niujorko lietuvių skaičiaus, bet, rodos, dar labiau dėl nepalankiai jam nusiteikusio parapijos komiteto sekretoriaus J. Šliūpo, jis palieka Niujorką ir išvažiuoja į Pensilvaniją. Tuo tarpu J. Šliūpas, tais pačiais 1884 metais, susideda su lietuviu spaustuvininku Miku Tvarausku ir leidžia „Unijos“ laikraštį.

Miko Tvarausko vardas mūsų spaudos istorijoje turėtų būti gerai žinomas. Dar 1874 metais jis pasiskelbia leisiąs „Lietmviszką Gazetą“ ir prašo siųsti prenumeratą. Tačiau susilaukia tik 2 prenumeratorių, tad laikraščio neleidžia. Galiausiai ir jo spaustuvėlė sudega.

Tada Tvarauskas persikelia į Brukliną ir ten 1879 m. (ketveri metai prieš „Aušros“ pasirodymą) pradeda leisti „Lietuvišką Gazetą“. Šį kartą jau susilaukia 132 prenumeratorių, tačiau išleidžia tik 16 numerių. Kad išsilaikytų, leidžia sapnininkus ir įvairių sensacijų knygutes.

„Tvarauskas buvo unijos su lenkais šalininkas ir 1884 m. sumanė leisti tos minties laikraštį „Uniją“. Šliūpas, nebenorėdamas dirbti sunkių darbų fabrikuose, aplinkybių verčiamas, daro dar vieną kompromisą su savo įsitikinimais ir sutinka redaguoti „Uniją“. Spaustuvė buvo menkutė, darbo sąlygos sunkios. Už darbą atlyginimas buvo toks menkas, kad Šliūpas buvo priverstas nešioti kibirais anglis ir ieškoti pašalinio uždarbio“, – rašoma F. Kemešio straipsnyje.

J. Šliūpo žmona, atsikviesta iš Lietuvos, turėjo dirbti siuvykloje. Pačioje spaustuvėje J. Šliūpas be redakcijos darbo turėjo dar eiti zecerio, korektoriaus, spausdintojo ir ekspeditoriaus pareigas. Tačiau netrukus, 1885 m. pavasarį, dėl pažiūrų skirtumo J. Šliūpas su Tvarausku susipyko ir ėmė leisti savo laikraštį – „Lietuvių Balsą“, kuris dėl menko šrifto, sunkios kalbos ir antikatalikiškos krypties neturėjo didelio pasisekimo. 1888 metais Šliūpas leidžia savo laikraštį, bet reikiamos paramos negavęs, leidybą sustabdo.

„Su žodžiais nesiskaityta“

Laikraščio leidyba sustabdyta todėl, kad dar 1886 metų pradžioje J. Šliūpo „L. Balsas“ susilaukė konkurento.

Tų metų pradžioj Plimute pradėjo eiti „Vienybė Lietuvninkų“, kurią ėmė leisti du to miesčiuko lietuviai verslininkai: Juozas Paukštys, valgomųjų daiktų krautuvės savininkas, ir Antanas Pajaujis, karčemininkas ir bankininkas.

„Buvo tai neinteligentiški žmonės, menkai tautiškai susipratę, unijos su lenkais šalininkai (Pajaujis buvo vedęs lenkę); laikraštį ėmė leisti labiausiai biznio sumetimais, kad per tą laikraštį pritrauktų sau daugiau klientų. Idėjinį turinį ir kryptį laikraščiui pasirūpino duoti kun. A. Varnagiris, persikėlęs tais metais iš Freelando į mišrią lenkų lietuvių parapiją Plymouthe“, – rašoma straipsnyje.

Keletą metų tęsiasi pikta polemika tarp „Vienybės Lietuvninkų“ ir „Liet. Balso“. J. Šliūpas laikraštyje išvadinamas kone šėtonu, bedieviu. „Tačiau gana primityvus skaitytojų įgraudenimas, reikia manyti, turėjo gal ir visai atvirkščių rezultatų, nes J. Šliūpo įtaka, vis dėlto, palengva augo. Pats kun. A. Varnagiris po kelerių metų tokios sunkios kovos pasijuto sėdįs ne savo vietoje. Tad metė ganyti ir gydyti žmonių sielas, o ėmėsi gydyti žmonių kūnus, kas jam, rodos, geriau ir sekėsi. Kukliai ir padoriai gyvendamas, ramiai užbaigė savo dienas“, – komentuoja F. Kemėšis.

Teisybė reikalauja pripažinti, jog ir J. Šliūpas neliko priešininkams skolingas – rašė atsakomuosius straipsnius, naudodamas kiaulės, beždžionės epitetus.

„Buvo tai kovų gadynė – su žodžiais nesiskaityta, visi grikiai buvo geri“, – komentuoja F. Kemėšis.

J. Šliūpas sugriovė kunigo iliuzijas

„Kitaip dalykai virto, kai mūsų išeiviai katalikai susilaukė šviesaus ir kilnaus vado, tikrai apaštališkos dvasios vyro, kun. Aleksandro Burbos. Į Ameriką jis atvyko 1891 m., atkviestas Shenandoah liet. katalikų, kuriems jį rekomendavo tas pats Jonas Šliūpas. Šliūpas žinojo jį kaip uolų „Aušros“ bendradarbį, tad drąsiai siūlė kviesti jį į Shenandoah lietuvių parapijos klebonus. Ten lietuviai, ir lenkų padedami, buvo jau pastatę gražią šv. Kazimiero bažnyčią, kurioje klebonavo lenkas, nors šiek tiek ir lietuviškai pramokęs, kunigas Lenarkevičius“, – rašoma straipsnyje.

Lietuviai jo nemėgo ir dėjo visas pastangas juo nusikratyti, tačiau niekaip negalėjo jo įveikti, mat, vyskupas buvo kun. Lenarkevičiaus įtikintas, jog lietuviai esą tos pačios lenkų tautos, ir tą pačią kalbą vartoja, tik, girdi, tarmė esanti skirtinga.

Kai kun. Burba atvyko, kun. Lenarkevičius jo nepriėmė ir patarė jam eiti anglių kasti. Tenai nieko nemitęs, kun. Burba nuvyko į bendrą lenkų- lietuvių parapiją Plimute. Kai lenkai jį, kaip lietuvį patriotą, pradėjo boikotuoti, jis tuojau suorganizavo vien lietuvių parapiją, kurioje ir klebonavo iki pat savo mirties.

„Atvykus į Ameriką kilniam ir šviesiam dvasios vadui, teko ir Jonui Šliūpui keisti kovos taktiką, žinoma, anaiptol neatsižadant savo tikslų. Jis arčiau susidraugauja su kun. Burba ir atidaro jam puikias ir plačias bendro darbo perspektyvas, ypač mokslo ir švietimo srityje. Pats Šliūpas meta ligšiolinę savo veiklą ir, užsitikrinęs materialinę kun. Burbos paramą, išvyksta į Baltimorę studijuoti medicinos“, – rašoma straipsnyje.

Kunigas A. Burba, pats didis mokslo gerbėjas ir veikėjas švietimo srityje, mielai eina į bendrą darbą su Šliūpu, kuria kartu su juo jo suorganizuotos Mokslo Draugijos skyrius, dalyvauja bendrose prakalbose ir stengiasi perauklėti tada dar jauną Šliūpą, ir žmonių akyse pakelti jo autoritetą.

Tos taktikos kun. Burba laikėsi ištisusus metus, kol Šliūpas nebaigė mokslo ir kol galutinai nesugriovė visų kun. Burbos iliuzijų. Nors ir baramas kitų savo draugų kunigų, kun. Burba nesiliovė raginęs visus būti tolerantiškais.

(Bus daugiau)

logo-srtrf.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA