REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gamta2017 m. Balandžio 28 d. 13:35

Gyvenimas miške – pagavus geros savijautos azartą

Šiauliai

Gabrielė PastaukaitėŠaltinis: Etaplius.lt


991

Oksana Laurutytė

Prieš dvejus metus gyvenimą triukšminguose Šiauliuose į Pageluvio ežero (Šiaulių r.) apylinkes iškeitusi dainininko Algimanto ir šokėjos-šokių mokytojos Vitos Butnorių šeima nė akimirkos tokio poelgio nepasigailėjo. Maudynės lediniame vandenyje, dūkimas su šunimis, ilgi pasivaikščiojimai, laukinės gamtos stebėjimas, meditacija ir mitybos pasikeitimai ne tik nuramino, bet ir atvėrė kūrybines galias.

Naujieji metai lediniame ežere

Vos per 20 min. nuo Pageluvio ežero iki kavinės miesto centre atvažiavęs Algimantas užsisako imbierinės arbatos. Džiaugiasi jos skoniu, spalva, lėtai kabina medų ir sako, kad jei nebūtų muzikantas, dainininkas ir kompozitorius, tikrai interviu būtų atsisakęs. Atsitraukimas iš miesto padovanojo daug atradimų, ramybės, tylos, tačiau jis juk pajamas išgyventi gauna koncertuodamas. Jei dings iš viešumos, klausytojai ir gerbėjai jį pamirš.

Jo žmona Vita nusprendė kartu su vyru neatvykti. Ji mėgaujasi privatumu ir yra labai užsiėmusi – dirba keliuose darbuose. Kvalifikuotą baletmeisterę, šokių mokytoją Algimantas į Šiaulius atsivežė iš Klaipėdos ir sako, kad jų meilės istorija yra verta rašytojo plunksnos. Dabar apie gyvenimo meilę jis neišsiplės – juk atvyko papasakoti apie visiškai pakeistą gyvenimo būdą. O jis pasikeitęs tiek, kad pats Algimantas neatsistebi – jaunystėje net nebūtų pagalvojęs, kad perkopęs 50 metų jis su žmona ir dukra Emilija pirmąją naujų metų dieną maudysis lediniame ežere…

„Nei mes ruoniai, nei ką. Kol neužšalo ir lendame. Ilgai rudenį maudėmės, toliau plaukdavome, kai pašalo – tik įlendame. Stengiamės kasdien išsimaudyti, tik dukrą ne visada prišnekiname“, – šypsosi jis.

Algimantą likimas per gyvenimą daug kartų sukiojo įvairaus laipsnio kampais, bet seniau net nebūtų pamanęs, kad gyvenimo būdas pasikeis taip kardinaliai. „Kai nutraukiau alkoholio vartojimą, labai smarkiai pasikeitė vertybės, gyvenimo būdas ir draugai, žinoma. Pagavau geros savijautos azartą. Valosi kūnas, valosi ir siela“, – sako jis.

Kai pasiryžti, visas problemas išsprendi

Šeimai atsikeliant į kaimą, buvo įvairių baimių. Svarstyta, kaip dvylikametė dukra lankys mokyklą, šoks „Šėltinyje“, „Aušrelėje“, kaip reikės pasiekti parduotuves, bet problemos išsisprendė. „Šiauliuose turime saugiklį – žmonos mamą. Po pamokų dukra pas ją gali pabūti, pavalgyti, pamokas paruošti, kol atvažiuosime jos parsivežti“, – sako vyras.

Pirmą koją į gyvenimą gamtoje šeima įkėlė, kai sodų bendrijoje nusipirko sklypą. Ten nusitempė namelį ant ratų, jame gyveno vieną sezoną, o tada sumanė pasistatyti ūkinį pastatą. „Žiūrime, kad mums taip gerai būnasi, o žmonelė ir sako: „Pamatysi, mes čia apsigyvensime“, – juokiasi pašnekovas.

Pradžioje sutuoktiniai sode gyveno tik vasarą. Ežere maudėsi, naudojosi elementariu lauko dušu. O tada sužinojo, kad kaimynai šalia parduoda sklypą su namu. Už to sklypo namų daugiau nėra, atsiveria tik vaizdas į laukymę ir mišką.

„Supratome, kad tokio šanso daugiau gali nepasitaikyti. Ryžomės butą Šiauliuose parduoti, buvusį namą nugriovėme ir pastatėme sau naujus namus. Nedidelius, bet mums pakanka. Kai pasiryžti, visas problemas išsprendi“, – sako vyras.

Namą statė metus, o kol vyko statybos, šeimai teko patirti įvairių nepatogumų. Vasarnamyje jie gyveno per didžiausius šalčius, namelį šildė maža krosnele, tualetas buvo lauke, o vanduo – šulinyje. Praėjusią žiemą spaudė net 28 laipsnių šaltukas. Butnoriai yra įsikūrę dauboje, tad buvo šalta lyg Varėnoje.

„Pririšdavau „kuvaldą“ prie virvės, kad pradaužčiau ledą šulinyje vandeniui semti. Gyvenome su dviem dubenimis, vienas atstojo vandentiekį, kitas – kanalizaciją. Daug metų lankėme „Impulsą“, persikėlę į užmiestį nesiliovėme jo lankę, tad turėdavome kur išsimaudyti, plaukus išsiplauti“, – dabar juokiasi vyras, pridurdamas, kad viskas gyvenime priklauso nuo požiūrio. Kaip galvoje susidėlioji, taip ir klojasi.

Senatvė ateis, o kaip ją pasitiksi – priklauso nuo tavęs

Algimantas yra tikras miesto vaikas, augęs „ant asfalto“, o Vita taip pat miestietė. Ji Klaipėdoje mokėsi, šoko muzikiniame teatre.

„Ji buvo jūros fanatikė, o aš atėmiau iš jos jūrą, teatrą, baletą, parsiveždamas į Šiaulius. Trylika metų mes jau kartu, o dabar abu turime sąlytį su gamta, vandeniu. Galvoju, kad ji sąlytį su gamta per jūrą rasdavo. Žmonelė dirba su vaikais, gimnazistais, suaugusiais, grįžta visiškai „išgręžta“, o gamtoje gali atsigauti“, – kalba Algimantas, atskleisdamas, kad Vita mėgsta bėgioti, kartais net 8 km įveikia, vaikštinėja su šunimis, kurie geba suteikti jėgų ir gerų emocijų.

Dabar šeima augina vokiečių aviganį Reksą, pudelę Bruknę, katę Micę, stepių vėžlį Rapolą ir juos laiko savo šeima. Gal žada auginti karvytę, ožkytę ar vištų?

„Ne, mes mėsos nevalgome. Ne todėl, kad fanatiškai sveikata rūpintumėmės. Kuo daugiau būni gamtoje, tuo labiau supranti, kad nemoralu valgyti gyvūnus, prisidėti prie visų tokių makabriškų dalykų. Jau vis rečiau ir žuvį bevalgome“, – sako Algimantas.

Tiesa, muzikantas, jei kas pasiūlo per koncertą pavalgyti, nepuola aiškinti, kad mėsos nevalgo. Dažniau pasirenka garnyrą, o ne pagrindiniu maistu laikomą mėsą.

„Supratau, kad visas blogis – per alkoholį. Man jis labai dažnai koją pakišdavo – visose gyvenimo srityse. Pats susivokiau, kad gana. O kuo tvirčiau stojiesi ant kojų, tuo labiau likimas dovanų žeria. Atsisakius mėsos, kūnas atsigauna. Turiu problemų dėl nugaros, darau kelis metus atitinkamus pratimus ir matau, kad lankstesnis tapau. Senatvė juk nori nenori ateina, o kaip tu ją pasitiksi – tik nuo tavęs priklauso“, – šypsosi vyras.

Jis svarsto, kad jei iki šiol gyventų audringą gyvenimo būdą, atrodytų „pavargęs“, o gal jau ir nebegyvas būtų. Juk dauguma draugų ir kolegų pro visa tai praėjo.

„Vieni sustojo, kiti pamažino, kažkas visai žemyn nuvažiavo, kažko išvis nebėra tarp mūsų. O mano sveikata dabar lyg ir pusė bėdos“, – nusijuokia vyras, pridurdamas, kad laurų vainiko sau ant galvos nededa. Turi sau priekaištų, bet vis juda pirmyn.

„Beprasmybė tos priklausomybės. Perėjau į kitą etapą. Dabar net nesuprantu, kaip gali žmogus savo noru tapti durniumi, apgailėtinu tipu, kurio artimiesiems gėda dėl jo elgesio“, – aiškina jis.

„Išspausta“ kūryba vertės neturi

Per gyvenimą Algimantas sukūrė dainų, kurias ant rankų pirštų gali suskaičiuoti. Penkiolika metų nekūrė nieko, o neseniai vieną dainą sukūrė. „Vertinant procentais, tai jau daug“, – juokiasi ir sako, kad bute sąlygų kurti nelabai buvo – viską kaimynai girdėjo. Gyvenant sode su gitara į mišką gali išeiti ar muzikuoti namuose, kuriuose jis dažnai būna visiškai vienas.

„Turi patekti į atitinkamą būseną. Ateina įkvėpimas, ir liejasi viskas lyg iš kosmoso. Taip geba žmonės, gal labiau apdovanoti. O man – kiek yra talento, tiek užtenka. Išspausta kūryba juk vertės neturi, aš reikliai žiūriu į tai, ką darau“, – sako muzikantas.

Algimantas net neskaičiuoja, pigiau ar brangiau gyventi kaime. Didžiausios išlaidos – degalams, būstas šildomas kūrenant židinį, maisto nusiperkama Bazilionų parduotuvėlėje ar išvykstant iš Šiaulių.

Šeima ir televizijos nežiūri, o neseniai Algimantui kilo mintis savaitgaliais ir mobiliaisiais telefonais nebenaršyti internete.

„Mes mažai bendraujame su draugais, nors kviečiame mus aplankyti. Galvoju, kad ryšiai trūkinėja, nes žmonėms gal atstumas atrodo neįveikiamas, o gal jie nebegeba įvertinti paprasto bendravimo prie arbatos puodelio“, – svarsto jis.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA