Ona Levansevičienė gėles sodina, kaip pati sako, nuo mažų dienų.
Angle down Atgal

Gražių žmonių gražūs ženklai

Keliaujant po gražiausias Nemaitonių seniūnijos sodybas nuodėmė būtų neaplankyti Žydiškių kaime įsikūrusių Albino ir Genutės Cikanavičių. Prie gražuolio Švenčiaus ežero Cikanavičiai puoselėja dviejų sodybų aplinką: tos, kurioje gyvena, o taip pat savo įkurtos kaimo turizmo sodybos „Švenčius“. Abiejuose žydi gėlės, tarp žolynų įkurdinta įspūdinga daugybė akmenų, kuriais turtingas Nemaitonių kraštas.

Sodyba „raštuota“ – kaip ir audimėliai

Garsios Nemaitonių krašto audėjos Onos Levansevičienės sodyboje ir karštą vasaros dieną gaivu – nuo kaitros rūpestingai saugo didžiuliai medžiai. Tačiau jie savo pavėsiu neatima gyvybingumo gausybei gėlių, kurias moteris puoselėja jau daug metų.

– Myliu gėles, sodinu nuo mažų dienų, - prisipažįsta O. Levansevičienė, o Aldona Kamantauskienė patvirtina, jog ši sodyba pavyzdingai tvarkoma nuo seno. Tos moters minėtos „mažos dienos“ prabėgo ne čia, o Šnipelių kaime, kur Ona Ona Levansevičienė gėles sodina, kaip pati sako, nuo mažų dienų.

Po senosios mokyklos aura

Aldonos Pranarauskienės puoselėjamą tėviškės sodybą Mičiūnuose iš visų pusių supa klevai ir ąžuolai, skaičiuojantys jau ne vieną dešimtmetį. – Kai vietinių kas paklausia, kur aš gyvenu, žmonės kartais atsako, kad „medžiuose“, - su šypsena tarsteli moteris, kai alsų vasaros vidudienį sukame ratus po gausiai gėlėmis nusagstytą kiemą, kuriame, kaip toje dainoje „šviečia iš tolo baltos langinės“.

Daug akių žvalgėsi pro šiuos langinėmis aprėmintus sodybos langus nuo tų laikų, kai erdvų namą čia surentė trys broliai Mačiunskai – Stasys, Pranas ir Martynas. Nuo 1929-ų iki maždaug 1938-ųjų šioje sodyboje veikė Mičiūnų pradinė mokykla, į kurią takus išmynė Mičiūnų ir aplinkinių kaimų vaikai. Aldona Pranarauskienė pasakoja, jog šioje mokykloje keturis skyrius baigė ir jos tėveliai Marijona ir Kostantas, tuo metu čia mokėsi apie 40 mokinių. Dalyje namo tos senosios mokyklos prisiminimas gyvas iki šiol – teberymo senas mokyklinis suolas, A. Pranarauskienės tėviškės sodyboje kadaise veikė Mičiūnų pradinė mokykla.

Lyg iš dainos

Lietuvių liaudies dainoje yra žodžiai: „Nepabuvus audėjėle, nebus gera šokėjėlė“. Tai – tarsi apie Marytę Venskienę sukurta, kuri ne tik puiki audėja, bet ir Ringailių folkloro ansamblio dalyvė, nepamainoma dainininkė. Šiandien ansamblyje, susikūrusiame dar 1982-aisiais, tik dvi tokios belikusios, kurios jame – nuo pat pradžių, nuo pat pirmųjų repeticijų – ji ir Janina Sodaitienė.

O audimėliai lydėjo visą gyvenimą. Gimusi Prienų rajono pakraštyje, Liepynės kaime, į Mičiūnus atitekėjo vos aštuoniolikos, bet – jau būdama audėja „su stažu“ – austi pradėjo penkioliktus eidama. Daug mokėjo, nebuvo jai „neįkandamų“ raštų, ką kitur pamačiusi, ką sumaniusi, panorėjusi galėjo išausti. Dabar sakytume „buvo įvaldžiusi daug įvairių audimo technikų“, o tuomet, jaunesniais metais, viskas buvo vadinama paprasčiau – aštuonianytis, dvylikanytis, penkiolikanytis...Kuo didesnio skaičiaus pavadinimas – tuo sudėtingiau.

Kaip ir kiekviena lietuviško kaimo moteris, neturėjo Marytė Venskienė kokio nors specialaus audimui skirto laiko – visRudzenskaitė – visai dar Onutė – trylikametė gausios šeimos atžala – įvaldė audimo meną. Anksti netekusi vyro šešių vaikų motina dukrai audimo paslapčių aiškinti neturėjo kada, užtat padėjo teta. Kai jaunajai audėjai pradėjo paklusti siūlų gijos, atsirado potraukis mokytis sudėtingų raštų. Į Nemaitonis Ona Levansevičienė ir atitekėjo su tomis savo staklėmis. Jos darbščioms rankoms priklauso daugybė plonų drobelių, gėlėmis išmargintų rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių.

Dabar, kai jau nebeaudžia, gėlių žiedais margina savo sodybos kiemą. Ir žydi jis visas – lyg tas darbščios moters audimėlis, ir lyg spalvotas siūlas per visą kiemą bėga ryškiausiom vasaros spalvomis išmarginta žiedų lysvė... kiti mokykliniai baldai, sienas puošia istorinės nuotraukos. Net mokyklinis skambutis, kadaise kvietęs vaikus į pamokas, išsaugotas. Kaip ir tie vynukai sienoje su numerėliais, kur kaimo vaikai, atskubėję į pamokas, kabindavo savo paltukus... Sodyboje gražiai pinasi dabartis ir istorija: ant seno rūsio pamatų akmenų keroja žydinčios rožės, o gyvenamajame name esanti duonkepė krosnis atgyja, kai į jaukius namus suguža kugelio kepimo edukacijų dalyviai.

Tuomet pro duris sklinda ne tik gardus kugelio kvapas, bet ir senosios šio krašto dainos, pasakojimai, padavimai... Ilgą laiką sostinėje dirbusi ir gyvenusi Aldona Pranarauskienė į savo tėviškę sugrįžo visa širdimi, visa siela – jau nemažai metų ji dainuoja Ringailių folkloro ansamblyje, kuriame anksčiau dainavo ir jos mama. Pavyzdingai tvarkomoje sodyboje laukiami ir svetingai sutinkami bendruomenės žmonės – čia vyksta įvairios šventės, pažymimos atmintinos dienos. Ir nors žiemą A. Pranarauskienė didesnę laiko dalį praleidžia savo namuose Vilniuje, vis tiek randa laiko dalyvauti folkloro ansamblio veikloje, pabūti ten, kur užaugo.

Kas – po valdiškų darbų, namų ūkio ruošos, vaikų priežiūros – savo poilsio ir miego sąskaita. Daug lovatiesių, rankšluosčių, staltiesių išdalinta, išdovanota, o erdvius, švara ir tvarka tiesiog skambančius namus puošia ir kiti darbščios šeimininkės rankdarbiai. Štai beveik per visą svetainės sieną – didžiulis kilimas, irgi – jos darbščių rankelių vaisius. Sako, daug dirbdamas žmogus perdega.

Bet jei tie darbai – kartu ir atgaiva, jei mieli širdžiai – kažin? Tad ir šiandien M. Venskienė, nors jau ir nebeaudžia, suranda kitokių būdų kurti grožį. Jos sodyboje gausu įvairiausių gėlių, kurių žydėjimą rudeniop vainikuoja sodrios jurginų spalvos, sutvarkyti ir išpuoselėti visi pašaliai. Smagu, kad močiutės prižiūrimuose gėlynuose įkomponuotos ir anūko Evaldo Makarevičiaus išdrožtos medžio skulptūros:

– Tai dar iš tų laikų, kai pas Vidmantą Kapačiūną būrelį lankė, - pro rožyne įsikūrusią besišypsančių medinukų porelę praeidama sako sodybos šeimininkė. Trauki pilna krūtine tą žydėjimo aromatą ir džiaugiesi mintimi, kad geri dalykai neišnyksta, iš kartos į kartą keliauja... 

Su gėlėmis ir medžiais

Gaila, kad apsilankymo metu liko neapklausta, kaip atrodė Mičiūnų kaimo dalis, ta – ant mokyklos kalno, kai prieš penkiasdešimt septynerius metus, 1963-aisiais, netoliese pastatytame name įsikūrė jaunų mokytojų Aldonos ir Broniaus Pašvenskų šeima. Tikriausiai, kalno visai pliko būta, nors šiandien ir sunku tai įsivaizduoti – buvusios mokyklos pastatą tankiu mišku supa aukštų, išlakių medžių siena.

Štai tau ir atsakymas, kaip pasikeičia gyvenimas daugiau kaip per pusę amžiaus... Mokytojas, ilgametis Mičiūnų mokyklos direktorius Bronius Pašvenskas gali daug papasakoti ne tik kaip užaugo medžiai, kurių sodinukus jis su vaikais po pamokų kasmet kantriai nešdavo iš artimiausių miškų ir sodino, sodino... Abiejų Pašvenskų akyse užaugo ir kelios šio krašto žmonių kartos, nes mokykloje A. Pašvenskienė išdirbo 39 metus, B. Pašvenskas – metais ilgiau.

Jų pamokose sąsiuvinius marginę mokinukai jau seniai tapę tėvais ir seneliais, „sodybų tuštėjimo“ laikmečiu uždaryta ir pati mokykla, tačiau takelį link mokyklos pro savo pačių iškastą tvenkinį Pašvenskai mina dažnai. Pastate Mičiūnų kaimo bendruomenė įkūrusi Nemaitonių seniūnijos muziejų, kurį jie prižiūri, mielai sutinka priimti ir supažindinti su eksponatais tuo besidominčius seniūnijos svečius.

Aldonos ir Broniaus Pašvenskų sodybiniame sklype yra ir dar vienas tvenkinys. – Vieta buvo labai pelkėta, reikėjo kažką daryti, tvenkinys labai padėjo, - apie tai, kaip savo pačių rankomis keitė kraštovaizdį, pasakoja visame rajone puikiai žinoma šio krašto inteligentų šeima, už Nemaitonių krašto istorijos, gyvųjų papročių, dainavimo tradicijų puoselėjimą ir saugojimą, patriotizmo, meilės savo kraštui ir jo istorijai supratimo ugdymą ir aktyvią kultūrinę veiklą apdovanota savivaldybės Kultūros premija. Beje, tai pirmas kartas mūsų rajono istorijoje, kai šį garbingą apdovanojimą pelno šeima. Abu – Ringailių folkloro ansamblio dalyviai, neretai vedantys renginius, žinantys ir galintys papasakoti daug įdomių istorijų, legendų iš savo krašto praeities.

Medžiai supa ne tik buvusią mokyklą, bet ir pačių Pašvenskų sodybą. – Jis labiau mėgsta medžius, o aš – gėles, - pasakoja Albina Pašvenskienė apie savaime atsiradusį pasiskirstymą darbais. Kieme ir aplink jį ošia šeimininko sodintos pušys, liepos, auga riešutmetis, aronijos, nemažai sūnaus atvežtų tujų krūmų.

Visa tai labai gražiai dera su Albinos Pašvenskienės auginamomis gėlėmis, rūpestingai apšienautomis pievelėmis. Jeigu reikėtų apibūdinti keliais žodžiais, pasakytum: „santūrus ir ramus grožis“ – kokie šeimininkai, tokia ir sodyba...

(Bus daugiau)

Autorės nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite