Angle down Atgal

Gam­ti­nin­ko aky­se ne­ma­ty­ti nuo­var­gio

Sek­ma­dienį, mi­nint Pa­sau­linę gyvū­ni­jos dieną, pri­si­min­si­me šv. Pran­ciškų, ku­ris, pa­sak le­gendų, su­pra­to gyvū­nus, mokė­jo jų kalbą. Ką ga­li ži­no­ti, galbūt ją mo­ka ir Šiau­lių ra­jo­ne gy­ve­nan­tis gam­ti­nin­kas Vy­tau­tas Uo­sis. Štai jis pa­gi­ria ne­to­lie­se nar­ve­ly­je balsą de­ri­nantį strazdą gies­mi­ninką, su­draud­žia gaidį be­si­vai­kan­čią Bar­bytę ir pa­sa­ko­ja apie triu­šius, va­ka­rais su­si­ren­kan­čius stebė­ti saulė­lyd­žio. Su gam­ta ir gam­to­je gy­ve­nan­čio Vy­tau­to aky­se ne­ma­ty­ti nuo­var­gio.

Trečios kartos šeimininkas

V. Uosio sodyba pasislėpusi Kraupšių II kaime, atokiau nuo kitų gyvenamųjų namų. Atvažiavus visų pirma pasitinka šimtametė tuopa, atskuodžia uodegas vizginančios Barbora ir Fėja. Tik vėliau sužinau, kad šie nedideli iki beprotiškos linksmybės draugiški šuneliai gali iššiepti dantis ir nuožmiai ginti teritoriją nuo katinų, lapių ir kitų nekviestų atėjūnų.

Ranka moja ir pats Vytautas, kamufliažiškai apsitaisęs. Jam iš paskos – stotu nesiskundžiantis, dusliai puškuojantis kalakutas. Taip ir nesuprantu – sekioja jis šeimininką ar mane, įtartiną prašalaitę.

Dėsi koją į kairę, į dešinę – visur kas nors gyvo. Praliuoksi triušis, prabėga višta, praskrenda naminis balandis, aptvare sušmėžuoja fazano siluetas. Net ir sustojus po obelimi, V. Uosis rodo į aitrų kvapą skleidžiančius, ant žolės ruduojančius obuolius: va čia tupi Admirolas – vienas gražiausių Lietuvos drugių, o čia dūzgia bitė. Tai jiems tie obuoliai.

Ypatinga šioji sodyba – ir ne tik gyvūnijos gausa. „Žinot, bėda yra. Kiek esu pastebėjęs, kas kur sodybą seną nupirko, tuoj pirmoj vietoj medžius išrėžė ir pasodino naujus“, – sako Vytautas. O jo sodyboje siūbuoja įspūdinga tuopa prie kelio, pilkas gluosnis prie prūdo, ąžuolas ir liepa, kurią V. Uosio senelis prieš daugiau nei šimtą metų pasodino savo pirmagimiams. Sodyboje Vytauto seneliai įsikūrė dar 1918 m.

Viso interviu metu mus su sodybos šeimininku sekiojo įspūdingo stoto kalakutas ir ištikimosios Barbora su Fėja. (Autorės nuotr)
Viso interviu metu mus su sodybos šeimininku sekiojo įspūdingo stoto kalakutas ir ištikimosios Barbora su Fėja. (Autorės nuotr)

Ant motociklo – su pelėda

Supančią gamtą V. Uosis laiko priežastimi, kodėl tapo gamtininku.

„Nei brolių, nei seserų aš neturėjau, kitų vaikų aplinkui irgi nebuvo. Tai su kuo gi man? Atsimenu, buvo mažas šuniukas, bet kažkur pradingo, gal vilkui pakliuvo. Katė – koks ten draugas... Tai ir tapo mano draugais viskas, kas juda: driežai, peteliškės, paukščiai. Mama sakydavo, kad su manimi būdavo vargas – pilnos saujos vabalų, sliekų arba, žiūrėk, iš katino pelę atėmiau. Pievas anuomet šienaudavo su dalgiais. Jeigu kur rasdavo kamanių lizdą, ražą įsmeigdavo – kad aš pamatyčiau. Mano senelis iš senų lentų aviliukus sukaldavo, laką padarydavo. Persikeldavau tas kamanes į avilius, apgyvendindavau kieme“, – prisimena V. Uosis.

Pradėjęs lankyti mokyklą, būsimasis gamtininkas draugams jau galėjo pasigirti auginęs ne tik kamanių, bet ir šarkų, kuosų, urvinių kregždžių. Pirmoji jaunojo gamtininko perskaityta knyga buvo mamos padovanota Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“ trečioji dalis. Visą vasarą jos nepaleido iš rankų.

Kai tėvai persikėlė gyventi į Kuršėnus, V. Uosis „ant aukšto“ trejus metus augino pelėdžiuką. „Visas peles per žiemą išgaudydavo, o vasarą kartu važiuodavome į kaimą. Į autobusą kaži ar būtų priėmę, tai mane kartu su pelėda toks žmogus motociklu nuveždavo. Kartą tėvai bandė neleisti į kaimą – prablioviau visą dieną, išleido. Būdavo, ateina pavasaris, paskutinė gegužės diena, mokyklinis portfelis švyst į palovį ir aš į kaimą“, – pasakoja Vytautas.

Beje, būdamas septintoje klasėje, jis su pelėda ant peties buvo įamžintas „Komjaunimo tiesoje“. Jaunąjį gamtininką tuomet kalbino žurnalistas, atvykęs iš Vilniaus. „Pamenu, straipsnis vadinosi „Jei tigrai Lietuvoje gyventų“. Matyt, ir juos būčiau prijaukinęs“, – juokiasi V. Uosis ir priduria: po publikacijos nebegalėjo ramiai vaikščioti mokyklos koridoriais – pakliūti į laikraštį anuomet buvo didelis dalykas, visi stebėjosi ir rodė pirštu.

Kai į kaimą nuvažiuoti negalėdavo, gamtos pažinimo tašku tapdavo Kuršėnų Daugėlių pušynas. Čia su dviem bendraminčiais Aliuku ir Algiu nuo ryto iki vakaro tyrinėdavo paukščių lizdus, skruzdėlynus, sekdavo žvėrių pėdsakais. Šypteli – draugai buvę tikri mokyklos chuliganai, tačiau nėra išdraskę nė vienos drevės, nuskriaudę nė vieno gyvūno. Tiesa, jei išgirsdavo ką nors nederamai elgiantis, laukdavo atpildas. „Pušynas buvo mūsų priežiūroje“, – patikina Vytautas.

(Autorės nuotr.)
(Autorės nuotr.)

Kontrabanda: kas dešras, kas lapes

Po mokyklos V. Uosis įstojo į tuometę Veterinarijos akademiją Kaune. Baigęs studijas, atitarnavęs armijoje, jis įsidarbino Mažeikių žemės ūkio valdyboje zootechniku-selekcininku. Vėliau tapo zootechniku netoliese Šiaulių buvusioje Noreikių zoofermoje, kurioje augino lapes, audines.

Vytautas mena: kailis čia buvo valiuta, kurios apskaita – kaip banke. Nepaisant to, jis vis tiek išdrįsdavo darbiniame portfelyje į laisvę išnešti vieną kitą žvėrelį. „Jei kas būtų mane pagavęs... Dabar kažin ar begalėčiau, o jaunystėje, matyt, nervai buvo kietesni. Kolegos žinodavo, kad į darbą ateinu su portfeliu, jame – pietūs. Išeidamas šunims į portfelį įsidėdavau mėsos gabaliuką iš šaldytuvo – irgi žinojo. O kad prie tos mėsos lapiukas ar audinė slepiasi, neįtardavo“, – šypteli Vytautas.

Gamtininkas džiaugiasi naujosiomis technologijomis, kurios dirbtinį kailį paverčia akiai beveik neatskiriamu nuo tikro. „Kurių galų tuos žvėriukus kankinti? Man ir tada nepatiko ten dirbti – ilgai nebūčiau ištvėręs“, – priduria.

Džiaugsmą V. Uosis atrado besidarbuodamas Šiaulių jaunųjų gamtininkų stotyje – joje prabėgo aštuoniolika metų. Būtent čia jis su kolegomis pradėjo švęsti Pasaulinę gyvūnijos dieną.

Vėliau Vytautas įkūrė Gamtininkų centrą Kuršėnuose. Tiesa, pastatas, kuriame pirmiausia apsistojo, sudegė net nespėjus kaip reikiant juo pasidžiaugti. Nelaimei, sudegė ir didžioji dalis čia buvusios gyvūnijos, spėjo išgelbėti tik krokodilą, iguaną ir dar keletą laimingųjų. „Tai buvo didžiulis smūgis ne tik man, bet ir visiems Kuršėnams“, – sako V. Uosis, tuomet jautęs didžiulį palaikymą iš vietinių gyventojų ir valdžios.

Vis tik su pastarąja gamtininkas neišsiskyrė gražiuoju – naujose patalpose įsikūrusį, žiniasklaidoje nuolat minimą, vaikų mylimą V. Uosio vadovaujamą Gamtininkų centrą laikui bėgant buvo nutarta prijungti prie Kuršėnų kūrybos namų. Pavydas ir intrigos privertė dėti pareiškimą ant stalo.

Į V. Uosio sodybą traukia ne tik žmones. Gamtininkas savo teritorijoje yra suskaičiavęs net 25 perinčių paukščių rūšis. (Autorės nuotr.)
Į V. Uosio sodybą traukia ne tik žmones. Gamtininkas savo teritorijoje yra suskaičiavęs net 25 perinčių paukščių rūšis. (Autorės nuotr.)

Iš daugelio reikėtų šautuvus atimti“

Dabar gamtininkas dienas leidžia senelių sodyboje su pulku augintinių. Jų apmažėja tik rudeniop. Pavasarį ir vasarą atvežtus paukščius, jei tik įmanoma, Vytautas išgydo ir paleidžia į laisvę. Sako neprisirišantis – laukinio gyvūno vieta gamtoje, o ne žmogaus pašonėje. Nelaimėlių, kuriuos į Vytauto sodybą atveža apie jį sužinoję žmonės, skaičius kasmet išlieka stabilus, dažniausiai atvežami paukščiai ir voveriukai, nors pastaruosius žmonės, išklausę konsultacijų, neretai parsigabena namo – nori rūpintis patys.

„Gerai, kad žmogus gelbsti, gaili. Tai yra pagirtina, bet viską reikia daryti su protu – tuoj pat susirasti specialistą, kuris galėtų patarti, padėti. Bėda tik ta, kad tų specialistų mes neturime. Kas sėdi Aplinkos ministerijoje? Žmonės nuo gatvės. Net negaliu klausytis jų pasisakymų. Su aplinkos ministru esu baigęs tą pačią akademiją – sarmata ir sakyti. Tiek melagysčių, dar tos peripetijos dėl Žuvinto rezervato. Juk tai unikali vieta, esu atlikęs ten praktiką. Vanduo kaip ašara skaidriausias, nendrės storumo sulig nykščiu. Plauki valtimi per jų tunelį ir jautiesi kaip kokiose Pietų Amerikos džiunglėse. Žuvinto rezervatas – pirmasis mano atradimas Lietuvoje. Antrasis – Neringa, Nida, kopos. Kokių gražių vietų mes turime. Tik kad kažkaip nelabai mokame jas saugoti. Kartais atrodo, kad nieko švento nebėra. Su gyvūnija tas pats – tik ir taikosi, kur čia ką nudobus. Iš daugelio reikėtų šautuvus atimti“, – sako V. Uosis.

Paklaustas, ar turi ko palinkėti artėjančios Gyvūnijos dienos proga, gamtininkas gūžčioja pečiais – šiandienių įstatymų ir juos lydinčių skandalų fone pritrūksta žodžių. „Palinkėti galiu nebent tiems, kurie nepalieka gyvūno, jį radę sužeistą ar badaujantį, ir neklauso kvailų mūsų institucijų nurodymų: „Palikit, gamta pati pasirūpins.“ Sveikatos jiems“, – sako jis.

Su V. Uosiu išsiskiriame pabuvę jo sodybos tyloje, kurioje dainuoja strazdas, vis klykauja žąsys, gieda gaidžiai ir pasiurgzdamos pešasi Barbora su Fėja. Neradęs kalakuto pačios su jaunikliais, Vytautas prašo jį šiek tiek pavėžėti – pulkelį aptinkame šalia žvyrkelio. Pasiūlius parvežti atgal, gamtininkas tik numoja ranka. „Važiuokit, parginsiu kalakutus, labai jau drąsūs pasidarė“, – šypteli.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite