A. Rutkausko nuotr.
Angle down Atgal

Gamtininkai įspėja: besaikis miškų kirtimas naikina į Raudonąją knygą įrašytus šikšnosparnius

Lietuvos miškams gresia ekosistemos disbalansas. Intensyviai ir vis didesniais plotais kertami miškai naikina itin svarbią miško ekosistemai gyvūnų rūšį – šikšnosparnius. Gamtininkai skambina pavojaus varpais: jei specialistai neįsikiš, ateityje teks susidurti su liūdnomis pasekmėmis.

Lankantis Mažeikių rajone esančiame miške, gyventojus stebina neįprastos išvaizdos inkilai. Avilius primenančios grupėmis iškeltos dėžutės skirtos ne paukščiams, o gyvenamosios aplinkos netekusioms šikšnosparnių kolonijoms. Liūdina faktas, kad inkilai iškelti ne žaliuojančių medžių tankmėje, o pavieniuose medžiuose plynose kirtavietėse. Būtent dėl žmogaus vykdomų intensyvių kirtimų gamtininkai pradėjo fiksuoti įvairių šikšnosparnių rūšių mažėjimą.

Iš keturių pagrindinių rūšių dvi – Raudonojoje knygoje

Miškuose gyvena ir jauniklius veisia keturios pagrindinės šikšnosparnių rūšys: Natuzijaus šikšniukas, Vandeninis pelėausis, Europinis plačiaausis ir Natererio pelėausis.

Pastarosios dvi rūšys įtrauktos į Raudonąją knygą. Gamtininkas, Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas Deividas Makavičius tikina, kad didžiausią žalą kelia vis didėjantys kirtimų plotai, o ypač privačių miškų savininkų besaikis kirtimas ir aplaidumas ekosistemos atkūrimui.

"Šikšnosparniai nemėgsta didžiųjų plynųjų kirtimų, nes pasikeičia jų gyvenamoji aplinka. Tie didieji kirtimai gali ypač pakenkti toms miškinėms rūšims, nes jos nebegali išsimaitinti. O kol ataugs pomiškis, keletą metų jis išlieka "plikas" – be vabzdžių. Šikšnosparniai turi skristi kitur, o itin tankiuose miškuose šie gyvūnai nemedžioja", – sako D. Makavičius.

Tiesa, susirūpinus masiniu šikšnosparnių mažėjimu, buvo pradėta bendradarbiauti su miškininkais, kad kirtimų metu būtų pasirūpinta, jog šių gyvūnų kolonijos nežūtų. Gamtininkai teigia, kad didžiausia žala – itin didelių plotų plynieji kirtimai. Tokiose didelėse atvirose erdvėse tampa vėjuota, o namų netekę šikšnosparniai sunkiau randa naujus namus.

"Dažniausiai vis tiek pašalinami tie medžiai, kurie yra jau pasiekę savo brandos amžių bei turi genių iškirstus uoksus, atšokusią žievę, kur šikšnosparniai savo jauniklius ir atsiveda, maitina ir augina. Tiesa, šikšnosparniai maisto ieškoti skrenda į miško pakraščius, prie vandens telkinių. Bet vaikų vedimui tinka tik seni medžiai", – aiškina Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos pirmininkas.

Miškinių šikšnosparnių rūšys. Etaplius.lt koliažas, Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos nuotraukos
Miškinių šikšnosparnių rūšys. Etaplius.lt koliažas, Šikšnosparnių apsaugos Lietuvoje draugijos nuotraukos

Gelbsti specialūs inkilai

Gamtininkai išbando naują būdą sumažinti kirtimų padarytą žalą šikšnosparnių paplitimui. Su miškininkų pagalba Mažeikių rajono miškuose iškelta dvylika specialių tik šikšnosparnių kolonijoms skirtų inkilų. Iškirstuose miškų plotuose ant pavienių, dažniausiai sausuolių, medžių iškeliama po tris inkilus, kuriuose apsigyvena namų netekusios šikšnosparnių patelės su savo jaunikliais.

Viename inkile gali apsigyventi nuo trisdešimties iki keturiasdešimties šių gyvūnų. Esant reikalui ar pritrūkus šilumos, visa kolonija migruoja nuo vieno inkiliuko prie kito.

D. Makavičius tikina, kad toks bandymas kompensuoti gyvūnų prarastus gyvenamuosius plotus pasiteisino, todėl gamtininkai tikisi, kad ir kiti Lietuvos miškininkai taps jautresni šių gyvūnų atžvilgiu.

"Tartis su specialistais tikrai būna sudėtinga. Džiaugiuosi, kad Mažeikių miškininkai yra supratingi šiuo klausimu. Bet viskas turėtų būti reglamentuota ir įstatymais", – sako pašnekovas.

Gyventojai specialius inkilus gali pasigaminti patys.
Gyventojai specialius inkilus gali pasigaminti patys.

Gamtos sanitarus reikėtų saugoti ir žalius plotus prarandančiuose miestuose

Gamtininkas pastebi, kad specialūs šikšnosparnių inkilai padėtų išspręsti šių gyvūnų gyvenamųjų erdvių problemą ir miestuose – čia vis dažniau iškertami senieji želdynai, rekonstruojant aikštes, pašalinami seni medžiai, kuriuose gyvena kai kurios taip pat nykstančios šikšnosparnių rūšys.

D. Makavičius atkreipia dėmesį, kad numoti ranka į šių gyvūnų nykimą nereikėtų ir dėl jų didelės naudos bioįvairovei. Šie žinduoliai minta naktiniais kenkėjais – uodais, muselėmis, kuisiais bei šiuo metu itin didelę žalą gamtai keliančiais verpikais. Per vieną nakties valandą šikšnosparnis suėda apie 1 000 uodų.

Gamtininko teigimu, šie gyvūnai – natūralus gamtos repelentas. Sukuriant palankias sąlygas apsigyventi šikšnosparniams parkuose ir miškuose, gyventojai rečiau kentėtų nuo įvairių vabzdžių invazijos, nereikėtų purkšti miškų ir gamtos chemikalais.

D. Makavičius tikina, kad inkilus iškelti gali ir individualių namų gyventojai. Apsigyvenus šikšnosparniams, žmogus gyventų subalansuotoje aplinkoje, jį mažiau vargintų kenkėjai.

Specialistas iškart priduria, kad žmonėms šių gyvūnų kaimynystės baimintis nevertėtų, ir paneigia populiariausius mitus, kad šikšnosparniai neva siurbia kraują. Kraujasiurbiai paplitę tik tolimojoje Pietų Amerikoje. Taip pat gamtininkas paaiškina, kad neverta bijoti vakare skraidančių šikšnosparnių, nes kalbos, kad šie gyvūnai dažnai įsipina į moterų vešlius plaukus, – taip pat mitas.

"Daugelį ekologinių problemų galėtų išspręsti šikšnosparniai. Jie subalansuoja aplinkos bioįvairovę, tuomet tenka naudoti mažiau repelentų ir kitų kenkėjus atbaidančių chemikalų. Bet, norint viso to, žmogui reikia įsikišti. Nebegalime visko palikti vykti natūraliai, nes pasekmės gali labai nuvilti. Tikimės, kad ateityje plynų kirtimų plotai mažės, o miškininkai vis dažniau bendradarbiaus su gamtininkais, kad išsaugotų šiuos gyvūnus", – viliasi D. Makavičius.

Šikšnosparniams skirti inkilai plynoje kirtavietėje.
Šikšnosparniams skirti inkilai plynoje kirtavietėje.
comment Skaitytojų komentarai (10)

Taip pat skaitykite