Angle down Atgal

Gabija Grušaitė „Neišsipildymas“

Prieš dešimtmetį lietuvių literatūros pasaulyje romanu „Neišsipildymas“ („Baltos lankos“, 2010) debiutavo jauna rašytoja Gabija Grušaitė. Lietuvoje jau susiklostė tradicija, kad dažniausiai jauni ir niekam nežinomi autoriai debiutuoja „Pirmosios knygos“ konkurse, kurį organizuoja „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, tačiau Gabija Grušaitė, drąsiai ir anonimiškai pateikusi „Neišsipildymo“ rankraštį leidyklai, pradėjo savo kelią tvirtai suregztu romanu, „praskipinusi“ konkursantės dalią. „Neišsipildymas“ tuometiniam skaitytojui buvo pristatomas kaip visiška naujovė lietuvių literatūriniame lauke – to dar nebuvo; apie tai ir taip dar nerašyta.

Ir iš tiesų, šurmulio būta – romaną iš karto ėmėsi recenzuoti žinomi literatūros kritikai ir žurnalistai, kurie pastebėjo ir įvardijo knygos išskirtinumą, bet tuo pačiu netrūko ir kritiško žodžio. Štai žurnalistė Daiva Repečkaitė savo tinklaraštyje dalijosi pastabomis:

Šiek tiek koją kiša stilius: autorės personažių gyvenimai šuoliuoja, o rašymo stilius vinguriuoja vietoje, lyg ji bandytų tapti ir A. Škėma, ir G. Garcia Marquez’u, ar dar nežinia kuo, kurių aprašomų įvykių ritmas daug lėtesnis, ir įsuka kontempliavimą į Ray Loriga’os stiliaus pasakojimą: vakar pabudau čia, šiandien ten, sutikau dar vieną…

Nepaisant pastabų kūrinio stilistikai, Gabijos Grušaitės romano pasirodymas buvo reikšmingas dabartinių trisdešimtmečių kartai – tai buvo pirmas romanas šalyje, kuris vaizdavo emigravusias veikėjas, kurios nesijaučia svetimos, pasimetusios ir neišpildančios savęs kitame kultūriniame lauke. Globaliame pasaulyje jos nejaučia kaltės ar traumos dėl savo šaknų ar negalėjimo pritapti. Ugnė ir Rugilė – atviros, kosmopolitiškos asmenybės, kurioms lengva prisitaikyti nuvykus į bet kurią užsienio šalį.

Tvirčiausia pasirodžiusio romano užtarėja tuokart tapo literatūros kritikė Jūratė Čerškutė, recenzavusi ir pristačiusi „Neišsipildymą“ kultūrinių žurnalų skaitytojams kaip devyniasdešimtųjų kartos kroniką, kurios trūko mūsų literatūriniame lauke. Kritikė akcentavo, kad romanas – jauno žmogaus pasakojimas apie internautų ir savęs ieškotojų pasirinktinėje emigracijoje kartą. Apie kartą galimybių, kurios leido pirmą kartą pajusti, kad keliaujant, pasirinkus tinkamą šalį ir žmonės, galima kurti ir įgyvendinti savo pasirinktą tapatumą – nebūtina sėdėti vietoje ir skęsti egzaltacijoje.

Visgi romane dar jaučiamas veikėjų negalėjimas iki galo atsisakyti savo šaknų – Vilniaus gatvių vaizdiniai ir lietingos gimtinės pilkumos, tarsi melancholiška melodija, vis dar persekioja jų mintis, tačiau jie stengiasi nepasiduoti, jausdami poreikį išsivaduoti, taip sukuriant naują santykį su savo gimtine. Jūratė Čerškutė recenzijoje apie romano veikėjus rašo:

Gimtąją šalį jiems primena ne duona ar kotletai, o miestai ir gatvės – Londonas suvokiamas kaip beprotiška meilužė, su kuria išduodama mylimoji sostinė Vilnius. Vilniaus miesto struktūra ir gatvių tinklas tampa ilgesio žemėlapiu, keliaujančiu visur ir visada, herojų sąmonės dugne. Šis kuriantis ir griaunantis santykis yra preciziška anapus Lietuvos gyvenančių žmonių jausena, kuria įvardijama ir nauja tapatybė, ir naujas patriotizmo suvokimas.

2020 m. pasirodė naujas – jubiliejinis – „Neišsipildymo“ („Lapas“, 2020) leidimas, kuris buvo pristatytas ir Vilniaus knygų mugės metu. Pristatyme dalyvavusios romano leidėjos Ūlos Ambrazaitės teigimu, naujas romano leidimas buvo savotiškas gestas, noras retrospektyviai prisiminti tuokart iššūkį metusį romaną:

Nors ir pasirodęs prieš dešimt metų, jis lyg nepaseno, vis dar labai paveikus paskutinių klasių moksleiviams ir dvidešimtmečiams, net ir mano bendraamžiams trisdešimtmečiams, tad norim jį prisiminti ir priminti naujai kartai.

Tad ko naujam skaitytojui tikėtis iš šio romano? Pasakojimo centre, kaip ir minėta, išlieka Rugilės ir Ugnės meilės istorija, kuri gęsta ir iš naujo žiebiasi, priklausomai nuo negebėjimo, o gal vangumo suderinti darbo ir asmeninius santykius, pavydo, gebėjimo būti atviru su savimi ir kitu, betikslio nuovargio ir apatijos iki pabudimo savam gyvenimui. Tai istorija apie šiuolaikinius jaunus vyrus ir moteris, apie jų paieškas ir bastūniškumą, bandymus rasti atsakymus ir nusiraminti – patirti nušvitimus, apie kuriuos kalba Rugilė:

Nušvitimai – sudėtingi dalykai, nes gali visą gyvenimą praleisti tvarkingai dėliodamas daiktus, žmonės ir jausmus į kartotines dėžes, laimingas, patenkintas, nepažeidžiamas, nes aklumas tave saugo; ir tada pabudimas būna skausmingesnis nei mirtis. Staiga atsimerkti, pamatyti, kaip šnara lapai, ir suvokti, kad nieko, visiškai nieko nežinai nei apie gyvenimą, nei apie save. Pabudimai niekada nesukelia palengvėjimo, nesuteikia užuovėjos, tai nedėkingi keliai, kurie veda prie akmenuotas dykras tolyn į sielos naktį.

Romaną „Neišsipildymas“ privaloma perskaityti tiek jauniems dvidešimtmečiams, tiek tiems, kurie sako, kad niekaip negali suprasti ir susitaikyti su pirmąja karta, kuri įsiliejo į influencerių ir medijų pasaulį. Kaip teigia pati autorė, „Neišsipildymas“ yra pirmojo dešimtmečio kūdikis, toks tegul ir lieka – grįžusi prie teksto neišvengiamai įneščiau savo dabartinį požiūrį į kalbą ir pasaulį, ir tai jau nebūtų autentiškas dvidešimtmetės kūrinys, pranašaujantis socialinių medijų amžių, kuriame dauguma pasiklys it alisos stebuklų šalyje <…> Dabar žinau, todėl nebesu tikroji teksto autorė, esu visai kitas žmogus ir neturiu teisės jo redaguoti.“

R. Stonkutės recenzija

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite