Angle down Atgal

Elizabeth Gilbert: meilės laiškas stiprioms moterims ir Niujorkui

Penktojo dešimtmečio Niujorką visi įsivaizduojame skirtingai, dažnai tą įsivaizdavimą kuria filmai ir knygos, tačiau pajusti to laikmečio atmosferą sugeba ne kiekvienas.

Leidykla VAGA kviečia į karščiausią vasaros pasimatymą su knyga „Merginų miestas“, kuriame tarp betono džiunglių labirintų „išgyvensite“ tikrą, bohemišką Niujorką bei jame kuriamas dar karštesnes žmonių istorijas.

Elizabeth Gilbert – amerikiečių žurnalistė ir knygų autorė, geriausiai žinoma dėl savo memuarų knygos „Valgyk, melskis, mylėk“, kurią dar labiau išpopuliarino to paties pavadinimo filmas su žaviąja Julia Roberts. 2019 metais autorė išleido naujajį savo romaną „Merginų miestas“. Abi knygas Lietuvos rinkai pristatė leidykla VAGA. Kartu su pagrindine knygos veikėja Viviana Moris keliaujame per jos ilgą ir intriguojantį gyvenimą, kuriame susipina tikrosios meilės, lengvabūdiškumo, teatrališkumo, savęs pažinimo, ištikimybės, melo, seksualumo bei moters padėties visuomenėje temos. Intrigą ir susidomėjimą prikausto ir tai, jog pasakojimas vyksta iš garbaus amžiaus moters perspektyvos, kuri laiško forma atpasakoja slapčiausias savo mintis, jausmus ir patirtus išgyvenimus. Istorija leidžia pajusti daugelio išsvajotąjį Niujorką 1940 metais – taip autorė ne viename skyriuje atskleidžia ir asmenines savo simpatijas šiam miestui.

Ne veltui E. Gilbert viename interviu prisipažino, kad „Merginų miestas“ yra it jos meilės laiškas Niujorkui, o pagrindinės knygos veikėjos Vivianos jausmų vandenynas Didžiajam obuoliui – lygūs josios. „Vivianos jausmai apie Niujorką yra tos pačios emocijos, kurias jaučiu Niujorkui – jos pojūtis, kad yra toje vietoje, kurioje ji atranda save, yra tai ką aš visada jaučiau Niujorke“, – tikina autorė, kuri šiose dangoraižių džiunglėse gyvena jau daugiau nei 30 metų.

Viename interviu kalbėdama apie tai, kas pastūmėjo parašyti naująjį, karščiu alsuojantį romaną „Merginų miestas“ bestselerių autorė Elizabeth Gilbert atskleidė, kad vienas iš įkvėpimo šaltinių buvo prieš keletą metų garsiai pasaulyje nuskambėjęs #MeToo judėjimas, kuris kovojo prieš seksualinį priekabiavimą ir smurtą. „Norėjau paimti seną banalią istoriją apie „gyvenimo mačiusią, sužlugdytą moterį“ ir apsukti ją aukštyn kojomis. Parašyti romaną apie tokią moterį, kuri realiame pasaulyje yra labiau paplitusi, bet klasikiniame literatūros pasaulyje vargu ar minima – tai geidulinga, įdomi, lanksti moteris“, – teigia autorė. Dėl tos priežasties, istorijos objektu ir epicentru pasirinktas 1940 metų Niujorko teatro pasaulis, kuriame karaliauja drąsios, savimi pasitikinčios, teatrališkos moterys. „<...> norėjau parašyti apie moteris, kurių gyvenimai nesugriūna dėl jų priimamų blogų sprendimų, net jei jos ir sulaukia tam tikrų pasekmių <...> Iš to ir gimė knyga.“ – tikina E. Gilbert.

Tam, kad istorija atsispindėtų ir primintų to laikmečio, 1940 metų, Niujorke gyvenusių artisčių gyvenimą, autorė turėjo iš tiesų padirbėti: suprasti, kaip anuomet buvo rašomi laiškai, kokia leksika ir tonacijos buvo naudojamos, kuo „kvepėjo ir gyveno“ teatras, Niujorkas. Autorė perskaitė ne vieną tais metais rašytą laišką bei žurnalą, gilinosi, kuo rašymo ir kalbėjimo stilius skiriasi nuo šių laikų. „Merginų miestas“ – drąsi knyga, kurioje sekso tema nėra tabu, todėl ruošiant knygą autorė prisipažino, jog šią temą palietė kalbėdamasi ir su tuo laikotarpiu gyvenusiomis moterimis, kurios nustebino savo atvirumu ir šiuolaikišku požiūriu.

„Merginų miestas“ – kupinas aistros, juslingo bohemiškumo, nebijojimo būti savimi. Skaitytojus intriguos nevaržoma veikėjų drąsa, mintys ir poelgiai. O tekste slypintys jausmų, aplinkos, atmosferos vaizdingi aprašymai įkvėps.

Pateikiame knygos ištrauką:

Pirmas skyrius

1940 metų vasarą, mane, paiką devyniolikmetę, tėvai išsiuntė gyventi pas tetą Pegę, Niujorke turėjusią teatro trupę.

Neseniai buvau pašalinta iš Vasaro koledžo, nes nelankiau paskaitų ir, aišku, pirmais metais neišlaikiau nė vieno egzamino. Nebuvau tokia kvaila, kaip galėjo pasirodyti iš mano pažymių, bet nesimokant, matyt, nieko kito ir negali tikėtis. Mintimis grįždama į tuos laikus, dabar tiksliai net nežinau, ką veikdavau ištisas valandas, kurias turėjau leisti paskaitose, bet pažinodama save manau, kad tikriausiai buvau nepaprastai užimta savo išvaizdos gražinimu (pamenu, tais metais mokiausi plaukus suraityti banguotais sukiniais – tai pakankamai įmantri šukuosena, kurios žūtbūt reikėjo man, bet kuri ne itin tiko Vasaro koledžui).

Koledže taip niekada ir nepritapau, nors galimybių turėjau įvairių. Čia galėjai sutikti visokiausių merginų ir jų grupelių, bet nė viena manęs nedomino, tarp jų savęs neįsivaizdavau. Tais metais Vasaro koledže buvo ir politinių revoliucionierių, dėvėjusių griežtas juodas kelnes ir diskutavusių apie perversmų kurstymą užsienyje, bet užsienio perversmai manęs nedomino (nedomina ir iki šiol, nors juodas kelnes, kurios man rodėsi provokuojančiai madingos, pamėgau, tik nepakenčiu pūpsančių kišenių). Vasaro koledže buvo ir tokių merginų, kurios visa galva nėrė į mokslus, gydytojomis ar teisininkėmis apsisprendusios tapti gerokai anksčiau, nei šias profesijas atrado dauguma moterų. Mane jos galėjo sudominti, bet to neįvyko (visų pirma, viena nuo kitos niekuo nesiskyrė – visos dėvėjo tokius pačius beformius vilnonius sijonus, kurie atrodė lyg persiūti iš senų megztinių, ir tas vaizdas man galutinai numušdavo ūpą).

Nesakau, kad koledže grožiui visai nebuvo vietos. Prisimenu keletą dailių, didžiaakių romių merginų, tarsi atklydusių iš viduramžių, taip pat kelias meniškos sielos būtybes ilgais išpuoselėtais plaukais ir keletą aukštuomenės panelių su aristokratiška lyg itališko kurto giminės istorija. Vis gi nesusidraugavau nė su viena. Gal dėl to, kad šioje mokslo įstaigoje visos atrodė protingesnės už mane (tai nebuvo vien jaunatviškos baimės – dar ir šiandien manau, kad jos išties buvo protingesnės).

Tiesą sakant, nesupratau, ką veikiu tame koledže. Žinojau tik tiek, kad darau tai, kas lemta, nors kokia to prasmė, man niekas nesiteikė paaiškinti. Nuo mažų dienų girdėjau kalbas, kad lankysiu Vasaro koledžą, bet niekas nesakė, kam to reikia. Vardan ko? Ką būtent turėjau pasiekti? Ir kodėl gyvenau tame ankštame priplėkusiame bendrabučio kambaryje su užkietėjusia būsima socialine reformatore?

Šiaip ar taip iki to laiko mokslų jau buvau atsikandusi – prieš tai ilgus metus lankiau Emos Vilard mergaičių mokyklą Niujorko valstijos Trojos mieste, kur mane mokė iškiliausios moterų koledžų auklėtinės. Argi to neužteko? Mokykloje prasimokiau nuo dvylikos ir, matyt, jaučiau, kad to man pakanka. Kiek dar knygų reikia perskaityti, kad įrodytum, jog skaityti moki? Jau žinojau, kas buvo Karolis Didysis, todėl troškau tik vieno – kad mane paliktų ramybėje.

Be to, vos pradėjusi pasmerktuosius mokslus Vasaro koledže, aptikau barą Pokipsio rajone, kur iki išnaktų gurkšnodavau pigų alų ir klausydavausi gyvos džiazo muzikos. Radau būdą išsmukti iš koledžo teritorijos (mano gudriam planui pasitarnavo neužrakintas tualeto langas ir paslėptas dviratis – patikėk, koledžo sargui kėliau tikrą galvos skausmą) ir tapau nuolatine šio baro lankytoja, todėl iš pat ryto paprastai dar nebūdavau išsiblaiviusi ir lotynų kalbos linksniuotės į galvą niekaip nelįsdavo.

Atsirado ir kitokių trikdžių.

Kad ir visos tos cigaretės, kurias būtinai norėjau surūkyti.

Trumpai tariant, buvau užsiėmęs žmogus.

Todėl iš visų 362 šaunių Vasaro auklėtinių pagal rezultatus užėmiau 361 vietą. Tai sužinojęs tėvas pasibaisėjęs tarstelėjo: „Viešpatie Dieve, tai ką gi iškrėtė paskutinė mergina?“ (kaip paaiškėjo, vargšelė susirgo poliomielitu). Tad iš koledžo buvau išsiųsta namo ir maloniai paprašyta nebesirodyti.

Mama neturėjo jokio supratimo, ką su manimi daryti. Net ir geriausiais laikais mudvi nesijautėme labai artimos. Ji aistringai domėjosi jodinėjimu, o kadangi aš nei buvau žirgas, nei jais žavėjausi, kalbėtis nelabai turėdavome apie ką. Dabar, išmesta iš koledžo, jai buvau užtraukusi tokią gėdą, kad ji vos prisiversdavo į mane pakelti akis. Skirtingai nei aš, mama Vasaro koledže mokėsi išties neblogai – ak, išties ačiū (1915 metų laida. Istorijos ir prancūzų kalbos klasė). Dėl jos pasiekimų – bei dosnių metinių įmokų – ir aš buvau priimta į tą išgarbstytą mokslo įstaigą. Ir štai tau kad nori. Kai prasilenkdavome mūsų namo koridoriuose, ji man linktelėdavo lyg aukšto rango karjeros diplomatė – mandagiai, bet šaltai.

Tėvas irgi nežinojo, kur mane dėti, bet pats buvo užsivertęs hematito kasyklos reikalais ir dėl dukters problemų pernelyg nesuko galvos. Taip, nepateisinau vilčių, bet jo gyvenime buvo didesnių rūpesčių. Jį, kaip pramoninką, pasisakantį už nesikišimą į kitų šalių reikalus, įsiliepsnojantis karas Europoje vertė nerimauti dėl verslo ateities, tad, ko gero, mintys buvo užimtos kitkuo.

Mano vyresnysis brolis Valteris mokėsi Prinstone, pasišventęs didiems darbams. Aš jam buvau ne galvoj. Jis tik piktinosi neatsakingu mano elgesiu. Valteris nė karto gyvenime nebuvo pasielgęs neatsakingai. Mokydamasis internatinėje mokykloje užsitarnavo tokią bendramokslių pagarbą, kad buvo pramintas (nėmaž neperdedu) ambasadoriumi. Dabar krimto inžinerijos mokslus, nes svajojo imtis infrastruktūrinių projektų, kurie tarnautų viso pasaulio žmonėms (į mano ydų sąrašą gali įrašyti ir tai, kad net nežinojau, ką tiksliai reiškia žodis „infrastruktūra“). Nors mudu su Valteriu buvome panašaus amžiaus – mus skyrė tik dveji metai, – kartu nustojome žaisti vos ūgtelėję. Vaikiškus užsiėmimus – vienas iš jų buvau ir aš – brolis metė sulaukęs maždaug devynerių. Jo gyvenime man vietos nebuvo, ir tą žinojau.

Mano draugių gyvenimas irgi judėjo į priekį. Jos vyko į koledžus, ėmė dirbti, ištekėjo ir pradėjo suaugusiųjų gyvenimą – apie visa tai nieko nenusimaniau ir nenorėjau nusimanyti. Todėl niekam nerūpėjau ir su niekuo negalėjau prasiblaškyti. Dykinėdama vangiai stūmiau dienas, o nuobodulys kankino it alkis. Pirmas dvi birželio savaites į mūsų garažo sieną ištisai mušinėjau teniso kamuoliuką, nepaliaujamai švilpaudama melodiją apie rusvą ąsotėlį, kol galop tėvai neapsikentę nusprendė mane išsiųsti pas tetą į miestą. Ir jei jau atvirai – ar galima juos dėl to kaltinti?

Žinoma, jie gal ir nuogąstavo, kad Niujorke tapsiu komuniste ar narkomane, bet vargu ar ir tai būtų blogiau, nei amžinas dukters svaidomo kamuoliuko bumbsėjimas.

Tad štai kaip atsidūriau Niujorke, Andžela, kur viskas ir prasidėjo.

Elizabeth Gilbert „Merginų miestas“, iš anglų kalbos vertė Liucija Vakarė. Leidykla VAGA, 2021.

 

Šaltiniai:

​Remiamas turinys

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite