Angle down Atgal

Elgeta savaitės tikslumu išpranašavo Gelvonų bažnyčios gaisrą

Gelvonų parapija – viena seniausių rajone. Žinoma, kad anuometinis Gelvonų savininkas dar iki 1642 metų pastatė evangelikų reformatų koplyčią. Tačiau reformatų įsigalėjimas šioje vietovėje ilgai netruko. Naujasis Gelvonų savininkas Jonas Krizostomas Daumantas Sesickis 1686 metais koplyčią perdavė vienuoliams pranciškonams ir pastatė jiems vienuolyną. Gelvonuose buvo įkurta parapija.

1736 metais koplyčia buvo perstatyta į bažnyčią, o 1842 metais atnaujinta. Iki tol veikęs Pranciškonų vienuolynas buvo uždarytas dar 1832 metais. Taip carinė valdžia reagavo į 1831 metų sukilimą. Pastato antrajame aukšte buvo įkurtos kareivinės.

Apie 1875 metus buvusio Gelvonų vienuolyno patalpose buvo įrengta prieglauda 80 nusenusių ir Krymo bei Balkanų karuose suluošintų Rusijos imperijos kariuomenės kareivių.

Nuo 1848 metų rugpjūčio 1 dienos iki 1849 metų rugpjūčio 19 dienos pas Gelvonų kleboną gyveno Antanas Baranauskas, būsimasis poetas, vyskupas.

Šiandien Gelvonuose stovinti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia buvo pastatyta 1897 metais, kadangi 1895-taisiais senoji bažnyčia sudegė. Naujoji mūrinė bažnyčia buvo pastatyta pagal Aleksejaus Polozovo projektą. Tuometinis Vilniaus gubernijos architektas suprojektavo apie 40 šios gubernijos cerkvių ir bažnyčių.

Kitais metais po to, kai buvo baigta Gelvonų bažnyčia, išdygo ir Polozovo suprojektuota bei iki šių dienų išlikusi Visų Šventųjų bažnyčia Švenčionyse.

Už dabartinę Gelvonų bažnyčią turėtume būti dėkingi klebonui J. Deksniui, kuris organizavo bažnytinį komitetą ir pradėjo rinkti iš parapijiečių aukas – pinigus, statybines medžiagas. Valstiečiai sutiko aukoti po 20 rb ir po vieną sieksnį akmenų bei vieną statinę kalkių. Prie bažnyčios statybos prisidėjo ir vietiniai dvarininkai. B. Montvila aukojo 500 rb.

Didelę pagalbą suteikė Gelvonų daro savininkas Gustavas Pliateris. Jo lėšomis buvo pastatytos trys krosnys kalkėms degti ir viena krosnis plytoms paruošti. Statybą aprūpino lentomis ir malkomis, Platerių giminė prisidėjo piniginėmis aukomis. Gustavas Pliateris iš Varšuvos Blombergo firmos nupirko ir padovanojo vargonus.

Kai reikalingos lėšos buvo surinktos, 1892-1902 metais Gelvonuose kunigavęs klebonas J. Krinskis paprašė Vilniaus gubernatoriaus leidimo statyti mūrinę bažnyčią. Su prašymu pateikė 600 vietų suprojektuotos bažnyčios brėžinius ir sąmatą. 1896 metų birželio 13 dieną buvo duotas leidimas, nurodant, kad naujoji bažnyčia būtų ne mažiau kaip 10 sieksnių (Rusijoje sieksnis siekė 2,13 m) atstumu nuo stačiatikių cerkvės.

Galima neabejoti, kad pastarąjį nurodymą lėmė ir priešgaisrinės saugos reikalavimai, kadangi žmonių atmintyje dar buvo gyvi prisiminimai apie senosios bažnyčios gaisrą. Štai kaip apie tai 1895 metų rugsėjo 3-iąją buvo rašoma to meto stačiatikiams skirtame savaitraštyje „Vilniaus eparchijos žinios“.

Beje, straipsnyje užsimenama, kad apie naujos bažnyčios statybą Gelvonuose kalbėta dar iki gaisro.

Anot publikacijos „Gaisras Gelvonuose“, jau seniai buvo susirūpinta naujos mūrinės bažnyčios Gelvonuose pastatymu, o kartu su tuo ėmė sklisti paskalos, kad gelvoniškė bažnyčia sudegs. Iš pradžių tais gandais niekas netikėjo. O paskui, kai imta minėti net konkrečią datą, kada tai nutiks, pradėta ieškoti, kas tas paskalas skleidžia. Vieni minėjo kažkokią moterį, sapne mačiusią, kaip iš Gelvonų bažnyčios išeina Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir slepiasi. Kiti teigė neva matę Švč. Mergelę verkiant dėl bažnyčios. Treti minėjo, kad praėjo kažkoks elgeta ir prie bažnyčios kalbėjo, kad per Antaną (birželio pradžioje) ar per Marijos gimtadienį (rugsėjo pradžioje) bažnyčia sudegs, o su ja sudegs ir Švč. Mergelės Marijos paveikslas.

Paskui kalbos apie gresiantį gaisrą ėmė tilti, tačiau 1895 metų rugpjūčio 19 dieną (pagal naują stilių – rugsėjo 1-ąją, taigi – likus savaitei iki Marijos gimtadienio) per vidury dienos – 12.30 val. – kilusią audrą ant bažnyčios stogo prie kryžiaus pasirodė liepsnos. Tokio dalyko niekas nei įtarė, nei nuspėjo. Ugnis akimirksniu kaip žaibas nubėgo bažnyčios stogu, ir netrukus visa Gelvonų bažnyčia buvo apimta liepsnų. Ir jokios pastangos nebegalėjo bažnyčios išgelbėti.

Iš Rytų pusės, už 4 ar 5 sieksnių (9-11 metrų) nuo bažnyčios stovėjo Gelvonų cerkvės prieglaudos pastatas. Nuo bažnyčios kylančios liepsnos pavėjui ėmė laižyti skardinį prieglaudos stogą. Rašoma, kad stogas įkaito iki baltumo ir nuo karščio užsidegė po skarda buvusios medinės stogo konstrukcijos. Po 40 minučių iš bažnyčios jau buvo likę tik keli nuodėguliai, o štai prieglaudos pastatas degė iki vakaro ir dar beveik visą naktį. Net sekmadienį daugelyje vietų pasirodydavo liepsnos.

Kaip rašoma, ypač didelį siaubą ir nelaimės jausmą sukėlė ne tiek pats gaisras, kiek žmonės. Jie puolė į pastato vidų ir ėmė plėšti langus, duris, o paskui iš antro aukšto visą šį gerą mesti žemyn. Ką nepavyko išplėšti, išlupti, tą kapojo kirviais, laužė ir metė. Išlaužė net krosnių dureles, dūmtraukių sklendes. Viskas vyko tuo metu, kai liepsnos siaubė pastato stogą. Per sumaištį dingo, t. y. buvo pavogtas metalinis laužtuvas, staliaus įrankiai, net pūdas (16 kg) baltų dažų, aliejinis skiediklis.

Iki vakaro sudegė visas prieglaudos stogas, o dviejuose kambariuose pradegė ir įgriuvo lubos, užsidegė grindys. Ugnis grasinosi suryti visą pastato vidų, ir tik Gelvonų žydų bei grafo Pliaterio, kuris atsiuntė savo darbininkus, dėka apie 2 val. nakties liepsnas pavyko sutramdyti. Gaisras Gelvonų prieglaudai padarė didelę žalą.

Straipsnis baigiamas pageidavimu, kad ateityje bažnyčia nuo prieglaudos būtų per atstumą, kaip to reikalauja Statybos statutas.

Sudegus bažnyčiai, pamaldos buvo perkeltos į mūrinę koplyčią, statytą 1842 metais.

Parengė Gintaras Bielskis

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite