Angle down Atgal

Dvi­gu­bas ju­bi­lie­jus – šir­di­mi ir krau­ju

Šiaulietis Vitas Kelmelis šią savaitę mini dvi jubiliejines sukaktis: 65-ojo gimtadienio išvakarėse jis 80-ąjį kartą neatlygintinai davė kraujo. Ilgametės aukos kitų žmonių labui jis ypatingai nesureikšmina. „Tai mano pilietinė pareiga“, – sako garbės donoras.

Paskutinė auka

Kaip ir įprastai, kas du mėnesius atėjęs į Šiaulių kraujo donorystės centrą paaukoti kraujo, V. Kelmelis sako, kad šis kartas ypatingas – 80-asis ir paskutinis, nes kitą dieną jam sukanka 65-eri metai. Tai amžiaus riba, po kurios, pagal Donorystės įstatymą, nebeimamas donorų kraujas.

„Jei sveikata gera, nėra jokių pakitimų, tai dalyvavimas donorystės veikloje galėtų būti tęsiamas. Nes išeina: šiandien daviau kraujo, o rytoj mano kraujas jau nebetinkamas. Kas mano kraujui nutinka per vieną naktį?“ – įstatymo apribojimu stebisi Vitas.

Įstatyme parašyta, kad donorais gali būti sveiki 18–65 metų (imtinai) asmenys, tad Nacionalinio kraujo centro darbuotojos nuramino poną Vitą. Jis dar keletą kartų galės suteikti donacijų, t. y. iki savo 66-ojo gimtadienio.

Ilgametis donoras Vitas sako, kad tokį sistemingą kraujo aukojimą nulėmė du dalykai – žinojimas ir vidinis jausmas, kad kažkam esi reikalingas, kad tavo kraujas gelbsti gyvybę. Bei tai, kad kraujo grupė I (rezus neigiamas) yra reta ir jos nuolat trūksta. Todėl jis visada atvažiuoja, kai tik gauna žinutę, jog reikia jo kraujo. Niekada nėra atsisakęs. O ir kvietimo negavęs atvyksta nekviestas – sąžiningai kas du mėnesius.

Vi­tas Kel­me­lis šią sa­vai­tę šven­čia 65-me­tį ir mi­ni 80-ąją do­na­ci­ją. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Vi­tas Kel­me­lis šią sa­vai­tę šven­čia 65-me­tį ir mi­ni 80-ąją do­na­ci­ją. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Donorystės mitai

Tai, kad, davus kraujo, nusilpsta žmogaus organizmas, sumažėja raudonųjų kraujo kūnelių, kraujas tampa skystas ar „liesas“, – tėra visiški mitai. Ilgametis donoras, aukojantis po 400 miligramų kraujo kas du mėnesius, tikina, kad nieko panašaus nevyksta.

Deja, paneigia jis ir kitą mitą – esą donorai įgyja supergalių, nes, mėgindamas atstatyti netektą kraujo kiekį, organizmas neva kažkaip stebuklingai pagreitina regeneracijos procesus.

Vitas sako turintis mus nuvilti: „Nejaučiu nei silpnumo, nei energijos antplūdžio. Jaučiuosi taip pat įprastai, kaip ir bet kurią kitą dieną. Žinoma, tik reikia tam tikrų taisyklių laikytis: būti pavalgius ir tądien vartoti daugiau skysčių.“

Kraujo kiekis atsistato per savaitę, o kad kraujo sudėtis, geležies kiekis atsistatytų, vyrams reikia
dviejų mėnesių.

Turi Vitas ir organų donoro kortelę. Ją pasiimdamas, jautėsi saugus ir potencialiai naudingas. „Jokie organų pirkliai manęs nemedžioja. O visi asmens duomenys yra griežtai saugomi“, – iš dar vieno gando juokiasi vyras.

Pirmi kartai priverstiniai

Vitas donorystę laiko savo pilietine medicinine pareiga ir daro tai sąmoningai, sistemingai ir pasiaukojančiai. O pirmieji kartai toli gražu nebuvo savanoriški: 1976 m. Rygoje, betarnaujant sovietų armijoje, visi šauktiniai buvo išrikiuoti ir, jų neatsiklausus, paimta kraujo. Dėl to jautėsi blogai, net fiziškai buvo silpna.

Vėliau panaši situacija pasikartojo jau dirbant „Ventos“ fabrike, kai visi masiškai pagal planą turėjo duoti kraujo. Tokie metodai niekaip neskatino jaunų žmonių donorystei ir kelis dešimtmečius Vitas donoru nebuvo.

Savanoriška jo donorystė prasidėjo prieš kelis dešimtmečius, kai kraujo prireikė ligoninėje gulinčiam draugo tėvui. Taip pradėjo aukoti kelissyk per metus, pamažu atsirado entuziazmas: užsibrėžė pasiekti 10, po to – 20 kartų ribą, kad ir keistai skamba toks motyvas. O pagal taisykles buvo galima duoti kraujo tik keturis kartus per metus. Vėliau rekomendacija pakeista – kas du mėnesius, tai tokiu dažnumu vyras ir atvyksta kraujo paaukoti.

Garbės donoras

Entuziazmas ir donorystės planas Vitui ilgainiui tapo gyvenimo dalimi, suvokiant, kad kraujas gelbsti gyvybes. Kam jis perpilamas ar kokius komponentus gaminti naudojamas, Vitas žinoti nenori. „Man to nereikia. Šiaip jaučiu tokią pilietinę pareigą atlikti tokią misiją, nes Lietuvoje dėl donorystės dar yra problemų“, – sako Vitas.

Vyras pripažįsta, kad labai svarbus buvo ir Kraujo centro darbuotojų vaidmuo: jų paraginimai, dėmesys labai padeda. Tuometė įstaigos „Šaulių donoras“ vadovė Danutė Jakštonienė, donorystės entuziastė ir viena iš neatlygintinos donorystės pradininkių, jį pakalbino kartu lankytis mokyklose ar įstaigose ir pasakoti apie donorystės patirtį, pojūčius. Tai labai įtraukė. Taip nejučia donoro knygelėje atsirado 40 įrašų apie paaukotą kraują, o V. Kelmeliui buvo suteiktas garbės donoro vardas.

Šiuo metu Vitas yra vienas iš nedaugelio šiauliečių, gaunančių II laipsnio valstybinę pensiją, kuri jam skirta ne tik už pačią donorystę, bet ir aktyvų dalyvavimą donorystės programose bei donorystės populiarinimą.

Donorystės ambasadorius

Pats girtis donoryste ar gautais įvertinimais Vitas nelinkęs. Šeima, draugai, kolegos žino, kad Vitas reguliariai aukoja kraujo. Yra jis įkalbinęs ir būrį draugų bei bendradarbių nueiti ir bent kartą duoti kraujo. Šeima žino ir gerbia Vito požiūrį į donorystę ir nebando jo atkalbinėti, esą, kad jau gana.

„Noras padėti kitiems žmonėms, kuriems reikia. Dabar tu gali. O nežinai, gal ir tau kada reikės pagalbos. Niekas nesame garantuoti, kad rytoj neištiks kokia nelaimė ar liga, kai mums patiems gali prireikti kraujo. Ir tada tu suprasi, ką esi padaręs, ir negrauš sąžinė, kad kažkas savo krauju gelbsti tave“, – apie pilietinę pareigą ir pagalbą nepažįstamiesiems kalba Vitas.

Kad donorystės programa – ne biurokratinis sumanymas, o būtinybė, Vitas siūlo įsitikinti, apsilankius ligoninėse: „Kol sėdi namie, nematai, kas vyksta, o kai nueini į ligonines, pamatai, kiek daug ten žmonių, atvežtų po autoįvykių ar kitų avarijų, sergančių kraujo vėžiu, kuriems nuolat reikalingi kraujo komponentai.“

Pati paprasčiausia operacija

Vitas ragina visus sveikus asmenis bent vieną kartą gyvenime duoti kraujo. Žalos tikrai nebūtų. O širdyje žmogus pajustų, kad kažkam padėjo. Ir galbūt paskui dar kartą norėtų paaukoti. Vyras įsitikinęs, kad tai turėtų būti kiekvieno pareiga. Bent pabandyti. O savijauta parodys, donorystė – tai tavo ar ne.

„Tai pati paprasčiausia ir neskausmingiausia operacija, kurią gali patirti: tiesiog sėdi patogiai kėdėje ir spaudai delne guminį kraujo lašą. Tuo pačiu metu kažkam labai padedi“, – taip paprastai apie kone kurortinę atsipalaidavimo procedūrą ir gyvybių gelbėjimo operaciją pasakoja Vitas.

Tai pa­ti pa­pras­čiau­sia ir ne­skaus­min­giau­sia ope­ra­ci­ja, ku­rią ga­li pa­tir­ti: tie­siog sė­di pa­to­giai kė­dė­je ir spau­dai del­ne gu­mi­nį krau­jo la­šą. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)
Tai pa­ti pa­pras­čiau­sia ir ne­skaus­min­giau­sia ope­ra­ci­ja, ku­rią ga­li pa­tir­ti: tie­siog sė­di pa­to­giai kė­dė­je ir spau­dai del­ne gu­mi­nį krau­jo la­šą. (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Donorų trūksta, per pandemiją – ypač

VšĮ Nacionalinio kraujo centro darbuotoja Inga Krivickienė sako, kad donorų reikia nuolat. Bet dabar, pandemijos laikotarpiu, jų trūksta labiau nei įprastai. Nes dėl apribojimų sunkiau organizuoti donorystės akcijas darbo kolektyvuose, nevykstama į gimnazijas ar kolegijas, o būtent vyresnieji gimnazistai ir studentai būdavo aktyvūs donorai. Mažiau pavienių donorių apsilanko ir Kraujo centre.

„Jei paprastai per mėnesį gaudavome apie 600 donacijų (aukų, – aut. past.), tai pastaraisiais metais būna po 500“, – situaciją atskleidžiančią statistiką vardija I. Krivickienė. Žinoma, šiek tiek mažiau vyksta planinių operacijų, bet kraujo ar jo elementų vis tiek reikia ligoniams, gimdyvėms ar nukentėjusiesiems avarijose. Todėl centro darbuotojai prašo nepykti, jei nuolatiniai donorai dažniau gauna žinučių, kviečiančių paaukoti kraujo.

Šiauliuose yra maždaug du tūkstančiai reguliarių donorų. Nacionaliniame kraujo centre laukiami ir naujokai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Rekomenduojamas video turinys


Taip pat skaitykite