Simbolis. „Širdis simbolizuoja meilę – artimam, tolimam, viskam“, – sako dizainerė. Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.
Angle down Atgal

Dizainerė Jolanta Talaikytė: „Čia – mano širdis“

Širdies formos aksesuarus, išpuoštus nėriniais, karoliukais ir kitomis detalėmis, žinoma Lietuvos dizainerė Jolanta Talaikytė kuria ne vienus metus. Masyviais, pačios rankomis siuvinėtais aksesuarais ji dabino jubiliejinės kolekcijos „Moters širdis“ modelius, įkvėptus Pažaislio vienuolyno ir moters gyvenimo paralelių.
2016-aisiais širdys tapo teatralizuoto madų projekto, dedikuoto Kovo 11-ajai, dalimi. Savaitgalį J. Talaikytė unikalius aksesuarus mokė kurti šiaulietes – širdis jos siuvinėjo gražiausių vasario švenčių išvakarėse.

Eskize – užkoduota žinutė

Jauki šiaulietės dizainerės Danguolės Janulevičienės studija ir būrelis siuvimo kursus lankančių moterų, kurių rankose – adatos bei medžiaginės širdys. Studijoje vis nuskamba juokas ir klausimai: „Gal kuri nors turite sidabrinį siūlą?“ arba „Kaip manote, kurios spalvos karoliukus rinktis: juodus ar baltus?“

Skamba čia ir J. Talaikytės balsas. Žinoma dizainerė ne tik instruktuoja šiaulietes, kaip žingsnelis po žingsnelio sukurti ypatingą aksesuarą, bet ir pasakoja apie šios idėjos užuomazgas. „Artėjant 50-ajam jubiliejui, susimąsčiau, kad gyvenime esu gavusi tiek daug gerumo, tiek dovanų, sutikusi tiek daug brangių žmonių. Ta proga panorau visus pamatyti ir visiems padėkoti. Kaip tai galėjau padaryti? Žinoma, kad per savo kūrybą. Nusprendžiau sukurti mados šventę tiems, kurie man artimi, kurie mane mokė ir brandino. Tik nuo ko pradėti?“ – prisimena J. Talaikytė.

Ieškodama įkvėpimo, dizainerė sėdo piešti eskizų. Eskizuojant netikėtai išryškėjo moters siluetas, primenantis asketišką vienuolę. „Piešiu ir galvoju – na, čia dabar?! Keista apėmė nuotaika... O jau kitą dieną sulaukiau skambučio iš verslininkų, kurie Pažaislio vienuolyno ansamblyje ruošėsi atidaryti „Monte Pacis“ svetingumo kompleksą ir pasiūlė bendradarbiauti. Štai taip gimė kolekcijos idėja“, – šypsosi J. Talaikytė.

„Nuolatos jaučiu meilę Lietuvai“

Dizainerei nutarus aplankyti iki tol nematytą Pažaislio vienuolyną, sutapimų būta ir daugiau. „Pažaislyje lankiausi pirmą kartą, todėl paklausiau pro šalį ėjusios vienuolės, ką galiu apžiūrėti. Ji pasisiūlė mane palydėti ir kone už rankos vedžiojo visą dieną – nuo požemio rūsių iki slapčiausių bažnyčios užkaborėlių, pasakodama gražiausias istorijas tiek apie architektūrą, tiek apie istorines asmenybes, kurios ten gyveno, mylėjo, valdė. Mane šios istorijos taip įkvėpė, kad galvotrūkčiais grįžau namo ir pradėjau kurti“, – pasakoja J. Talaikytė.

Variacijos. Šiaulietės savo širdis margino sidabro spalvos siūlų dygsniais, puošė auksinių atspalvių karūnomis, įvairiaspalviais karoliukais, perlais.
Variacijos. Šiaulietės savo širdis margino sidabro spalvos siūlų dygsniais, puošė auksinių atspalvių karūnomis, įvairiaspalviais karoliukais, perlais.

Eskizai vienas po kito gulė į aplanką, o rankos pačios be jokio ypatingo pasiruošimo ėmė siuvinėti širdis. Jas, kaip dizainerė sako, inspiravo šalia Pažaislio ir kitų bažnyčių altorių kabantys votai – aukos. Tie, kurie trokšdavo meilės arba tikėdavosi pasveikti, paprastai kabindavo auksines arba sidabrines širdis.

„Tuo metu buvo vasara ir aš, bekarpydama gyvatvorę, „įsitaisiau“ rankos sąnario uždegimą. Ranką nuolatos maudė, galvojau, kaipgi man dabar reikės dirbti. Bet kai po truputį pradėjau siuvinėti širdis, skausmas atslūgo, o vėliau visai dingo. Gal ir aš įtikėjau votų galia? Gal tos naktimis siuvinėtos širdelės buvo mano auka žmonėms, kuriuos myliu?“ – svarsto J. Talaikytė.

Širdimis, karūnomis, kryžiais ir sparnais ji papuošė jubiliejinę kolekciją „Moters širdis“. Po poros metų ši kolekcija evoliucionavo į Kovo 11-ajai skirtą projektą „Aktas. Istorinės atminties beieškant...“

„Valstybės šventės man brangios, jos mane jaudina. Man tai – susikaupimo ir apmąstymų laikas, bet nemėgstu to deklaruoti ir apie tai garsiai rėkti. Nuolatos jaučiu meilę Lietuvai tyliai, ramiai, darbais – ji man labai brangi. Aš čia tikrai labai įaugusi, įsišaknijusi. Sunkiai kur nors išvažiuoju ir labai džiaugiuosi, kai sugrįžtu namo, nes čia – mano širdis“, – sako J. Talaikytė.

Tautinis kostiumas – ne uniforma

Kol dizainerė dalijasi emocijomis ir prisiminimais, šiaulietės savo širdis margina sidabro spalvos siūlų dygsniais, dabina auksinių atspalvių karūnomis, įvairiaspalviais karoliukais ir perlais.

Komplimentai. „Nuoširdžios, ramios, malonios ir šiltos. Be to, labai kūrybingos ir šmaikščios“, – mokines apibūdina J. Talaikytė.
Komplimentai. „Nuoširdžios, ramios, malonios ir šiltos. Be to, labai kūrybingos ir šmaikščios“, – mokines apibūdina J. Talaikytė.

J. Talaikytė įsitikinusi, kad moters kuriamas papuošalas gali daug pasakyti apie ją pačią: individualistė ji ar kompanijos siela, mėgstanti taisykles ar linkusi jas laužyti.

O ką dizainerė gali pasakyti apie savo mokines? „Šiaulietės – nuoširdžios, ramios, malonios ir šiltos. Be to, labai kūrybingos ir šmaikščios“, – atsako J. Talaikytė ir čia pat pasidžiaugia, kad Vasario 16-osios išvakarėse jos organizuotose kūrybinėse dirbtuvėse gimė tautinė širdis-segė su žalčio karūna.

„Visiškai nebūtina imti tiesioginių geltonos-žalios-raudonos spalvinių motyvų ar simbolių. Viskas, kas glūdi mūsų istorijoje, gamtoje, etnokultūroje, sugula į mūsų savasties pasaulėjautą, tapatybės suvokimą. Stebėkite – čia ir zigzaginiai žalčiuko raštai, ir saulutės, ir angelų sparnai, ir pilka snieguotų arimų ar karingoji raudona spalvos“, – į šiauliečių kuriamus aksesuarus rodo J. Talaikytė.

Ar širdis derėtų prie tautinio kostiumo ir ar apskritai reikėtų jį turėti? „Žinote, gyvename XXI a., pasaulis darosi vis globalesnis. Aš nenorėčiau, kad būtų sureikšmintas nacionalizmas, bet turėti ką nors tautiško, etniško – ar tai būtų papuošalas, ar drabužių komplektas, ar spalvinė dermė – galėtume kiekvienas. Bet tai negali būti jokia prievarta, tai turi ateiti iš širdies. Manau, kad kaip mes šiandien kuriame sau unikalias širdeles, taip kiekviena galėtų sau susikurti ir etninę ar nacionalinę tapatybę atspindintį kostiumą. Juk jis – ne uniforma. Tautinis ar etninis kostiumas yra tai, ką tu jauti, kur ir kas tu esi“, – samprotauja dizainerė.

Kūrybinėms dirbtuvėms artėjant į pabaigą, J. Talaikytė noriai fotografuojasi su šiaulietėmis, įsisegusiomis pačių rankomis kurtas širdis. Mokinės sako, kad buvo sunkiau, nei tikėjosi, tačiau dėkoja dizainerei už patirtį ir kartu praleistą laiką. „Pastebėjau, kad mes, lietuviai, labai baiminamės būti nesuprasti, netobuli. Esame sau be galo reiklūs ir kritiški. Nedrįstame užkalbinti, pasižiūrėti į akis, nusišypsoti. Dabar mes visos turime simbolį, kuris mus sujungė. Širdis simbolizuoja meilę – artimam, tolimam, viskam“, – atsisveikina J. Talaikytė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite