Angle down Atgal

Didis Bažnyčios vyras

Prieš 100 metų - 1920 m. rugpjūčio 20 d. Guronyse gimė kard. Vincentas Sladkevičius. Sladkevičių sodybos išlikusios nėra, tą vietą ženklina anuos laikus menantis gluosnis. Būdamas devynerių Vincelis neteko tėvo. Iš čia su motule Uršule žiemą ir vasarą 4 kilometrus pėsčiomis keliaudavo į Žaslių bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas, vėliau priėmė Pirmąją Komuniją, kur išdrįso atsiliepti pašaukimui į kunigystę. Labai mylėjo savo motiną.

Mokėsi Žaslių pradinėje mokykloje, nuo 1932 m. Kaišiadorių gimnazijoje, vėliau mokslus tęsė Kauno Jėzuitų gimnazijoje, kurią baigė 1939 m. Tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1943 m. vysk. Teofilius Matulionis suteikė diakonato šventimus, o 1944 m. kovo 25 d. Kauno arkivyskupas Juozas Skvireckas įšventino kunigu. Pirmąsias šv. Mišias – primicijas aukojo Žaslių parapijos bažnyčioje 1944 m. balandžio 10 d. Kunigavo: Kietaviškėse, Merkinėje, Aukštadvaryje, Kaišiadoryse, Kuktiškėse, Čiobiškyje, Šešuoliuose, Inturkėje.

„Tvirtas buvusio Inturkės klebono charakteris gyvenime pasitvirtino, — pasakoja mons. Petras Puzaras. - Konsekruotas vyskupu, bet negavęs ganytojo pareigų, jis neieškojo pažinčių, nenuolaidžiavo, griežtai laikėsi bažnytinės linijos. Buvo tvirtas, nepaisydamas, kaip viskas baigsis. Jeigu jis būtų valdžios atsiprašinėjęs, meilinęsis, jei būtų buvęs jiems nuolaidus... Bet vyskupas nuolankus buvo tik Dievo valiai.

Jis ištikimas Bažnyčiai. Man teko laimė jį aplankyt Kaune, Žemaičių gatvėje, kur jis gyveno laukdamas savo likimo. 1952 m. tapo Kauno kunigų seminarijoje prefektu ir dvasios tėvu“. „Pirmas susitikimas įvyko 1955 m. kai įstojau į Kauno kunigų seminariją, jis buvo prefektas. Šeštadieniais vesdavo konferencijas. Kalbėdavo labai įtaigiai, jis buvo mal dos žmogus, kunigas idealistas.

Net vėliau, gyvenime, retai sutikau kunigų, kurie taip įtaigiai būtų kalbėję apie dvasinius dalykus...“ - kard. Sigito Tamkevičiaus prisiminimai: 1957 12 25, per Kalėdas, Birštono klebonijoje vyskupo Teofiliaus Matulionio slaptai konsekruotas vyskupu. Vyskupo pareigų sovietų valdžia eiti neleido. 1959 m. ištremtas į Nemunėlio Radviliškį (Biržų r.) ir apgyvendintas namų arešte. Atsimena Danguolė Šernienė: ...Viliui Cukurui mokantis Kunigų seminarijoje, per vasaros atostogas jis su vyskupu nutarė suremontuoti bažnyčios šventorių. Vos pradėjus jiems dirbti, Ekscelenciją iškvietė apylinkės pirmininkas ir iš tolo prie pašto ėmė šaukti, kodėl jis savivaliaująs. O Eks celencija šypsodamasis, su meile jam tarė: „Mano brangusis prieteliau, taigi ir man, ir jums, ir visiems bus tik gražiau gyventi. Todėl nesibarkime, o gražinkime miestelį visi: mes nuo vieno kampo, jūs -nuo kito...“ Tada apylinkės pirmininkas keletui metų vyskupą buvo palikęs ramybėje.

Pasakoja Stanislovas Šernas: „su dideliu malonumu Ekscelenciją savo automobiliu veždavau pas ligonius. Matydavau, kaip jis myli paprastus vargingus senukus, koks jiems švelnus, dėmesingas. Būdavo tokių trobų, kad vidun įžengus ne iš karto ligonį galėjai pamatyt - molinė asla, vištos sukinėjasi. Bet vyskupui svarbiausia gyva „dūšelė“, apkabina žmogų, paguodžia, pabučiuoja. Kiekvieną kartą toks švelnus ir tėviškas vyskupo elgesys graudindavo širdį“.

- Jau būdamas kunigu, kartą vyskupą Sladkevičių aplankiau Nemunėlio Radviliškyje, - pasakoja Algimantas Žilinskas. - Nedidutis kambarėlis, lova, krosnis, prausyklė ir... rašomasis stalas - tokie tuometinio jo būsto atributai išliko atmintyje. Sėdėjo Ekscelencija prie rašomojo stalo ir kalbėjomės: atrodė pavargęs, tačiau neapneštas užkampio dulkėmis, kad ir prislėgtas negandų, tremties, jis buvo gyvas, žvalus - jam rūpėjo visi Bažnyčios, seminarijos ir asmeninio dvasinio gyvenimo reikalai.

Padejavo, kad evangelikai, o podraug su jais ir katalikai, čia atšalę nuo tikėjimo. O jis mokąsis kalbų, studijuojąs teologijos dalykus ir gyvenąs kaip Dievas skyręs. Apie savo tremties dienas pasakęs, jog viskas turi prasmę ir vertę amžinuose Dievo planuose.

Supratau, kad savo vidiniu gyvenimu, malda ir auka jis pašvenčia tremties dienas, jos praranda pilkumą, įgauna spalvą, o jį patį praturtina. Tada vyskupą mačiau kaip nepalūžtantį kankinį. Pietums mane nusivedė į kitą namelio galą, kur gyveno klebonas, o vakarop išvažiavau, paveiktas tylios, kantrios ir šventos kančios, kuri mane mokė ir stiprino. Aš pamačiau, kaip reikia kovoti už tikėjimą. Pranciškonės, širdietės, kazimierietės, eucharistietės - beveik visų kongregacijų seserys lankydavosi Nemunėlio Radviliškyje. Vyskupo Vincento parama būdavo reikalinga rengiant naujas vienuolijų Konstitucijas.

Prieškary įsikūrusių Lietuvos vienuolijų seserys sovietmečiu, ypač penktajame-šeštajame dešimtmetyje, buvo kaip išdraskytų lizdų paukščiai. Ne viena seselė vienuolė patyrė persekiojimų. Pogrindyje, vyskupų Vincento ir Julijono globojamos, iš naujo ėmė atsikūrinėti pašvęstojo gyvenimo institucijos. Seserys širdietės, eucharistietės, benediktinės kviesdavo vyskupą V. Sladkevičių vesti rekolekcijas.

„Mąstykim, kokios esate, kad jūsų gyvenimas būtų prasmingas, neštų vaisių. Pakelė, kelias - čia nuolat vyksta judėjimas, nuolat kas nors praeina, žiūrėk, sumindys sėk­lą, o kas liks nesumindyta, dangaus paukščiai sules, nebus galimybės sėklai išdygti. Pakelių žmogus - tai tas, kuris visu savo gyvenimu, visais darbais, mintimis susikoncentruoja ties praeinančiais dalykais.

Pakelės žmogus niekada nebus dvasiniam gyvenimui vaisingas“. Tai kelios vyskupo per rekolekcijas išsakytų minčių nuotrupos. Kardinolas S. Tamkevičius: „1972 m. vasario mėnesį, suplanavus leisti pogrindžio leidinį, norėjome gauti Bažnytinės vyresnybės palaiminimą. Apsilankiau pas vyskupą Vincentą. Pristačiau leidinį. Jis pavartė, pažiūrėjo ir pasakė: jis galėtų vadintis Kronika. Tad Vyskupą Vincentą laikome Katalikų Bažnyčios Kronikos krikštatėviu. 1976 m. V. Sladkevičius buvo perkeltas į Pabiržę.

Vieną kartą, tada Ekscelencija Sladkevičius gyveno Pabiržėje, mus kaip visada džiaugsmingai sutikęs pasiguodė: „Šiandien turėjau didelį džiaugsmą ir didelį skausmą. Džiaugsmas, kad buvo atvažiavęs vyskupas Labukas, o skausmas, - jis atvyko valdžios siunčiamas. Norėjo, kad drauge su vyskupu Poviloniu važiuočiau į Filadelfijoje vyksiantį Eucharistinį kongresą. Kalbino mane vyskupas, kalbino, bet nieko jam negalėjau padėt. Kaip galėčiau ten važiuoti? Jei nuvykęs pasakysiu tiesą, negalėsiu Lietuvon sugrįžt, o jei tylėsiu — išduosiu draugus. O aš noriu būt Lietuvoj“.

Dalijasi gydytoja Ramunė Butkevičiūtė – Jurkuvienė: „Vyskupas kiekvienam iš mūsų buvo be galo atidus, tėviškas, nuoširdus. Įspūdį padarė jo mintys apie žmones, kurių šeimyninis gyvenimas ne iš karto susiklosto. Aš tuo metu šituo klausimu buvau kategoriška. „Man taip jų gaila, - tada kalbėjo vyskupas, - jauni, dar nesubrendę sukuria šeimą, deja, išsiskiria. Brandesniame amžiuje susitinka kitą žmogų, bet Santuokos sakramento priimti negali. Gaila“.

Man toks jo požiūris buvo naujas, netikėtas, jaudino vyskupo žmogiška šiluma, jautrumas. Apsilankymai pas jį būdavo kaip gryno oro gurkšnis. Ten, šalia tremtyje esančio vyskupo, pasijusdavai visai kitu žmogumi. Kaip plaukianti šiluma širdį pasiekdavo gilesnis gyvenimo supratimas. Nuostabu buvo, kad vyskupas, sprendžiantis svarbius Bažnyčios reikalus, tau, pypliui, žiūri į akis, klauso, ką jam sakai, kartu svarsto, pataria.

Jis su mumis būdavo kaip lygus su lygiais, savęs nekeldavo, mūsų nemenkindavo. Tai buvo pats gražiausias auklėjimas. Patyrus tokį neapsakomą jausmą, visos oficialiosios valdžios kalbos apie blogus klebonus praslysdavo pro ausis. Juk tu žinai, tu matei, kas yra tikrasis autoritetas...“ 1982 m. birželio 15 d. vyskupas V. Sladkevičius galiausiai tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi.

Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje buvo praleisti 23 metai. Tėvas Vaclovas Aliulis MIC prisimena, jog priverstinės tremties metais vyskupas Vincentas nepaliovė gilinęsis į gimnazijoje ir seminarijoje studijuotas lotynų, vokiečių, prancūzų kalbas, pramoko anglų, italų, lenkų, latvių kalbų, tobulino teologijos, psichologijos, askezės išmanymą. Priverstinės tremties metai kupini maldų už Bažnyčią, tėvynę, žmones. Į Kaišiadorių katedrą V. Sladkevičius iškilmingai įžengė 1982 metų rugpjūčio 8 d. - Kaišiadorys nebuvo regėję tokios šventės, kokia buvo atmintiną rugpjūčio 8-ąją, per vyskupo V. Sladkevičiaus ingresą, - pasakoja Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis.

- Mes, vyskupijos kunigai, gaudėme kiekvieną ganytojo žodį apie begalinį Dievo gerumą, apie tai, koks turi būti ganytojas. Atsimenu, jog visi buvome pakiliai nusiteikę, visi kartu išgyvenome vyskupo sugrįžimo į sostą šventę, buvome sujaudinti jo žodžių. Kun. Jonas Jonys, vyskupo V. Sladkevičiaus kancleris: „Einam, būdavo, šnekam apie viską. Prisimindavome seminarijos laikus.

Jis buvo aukštesniame kurse, nors amžiumi aš buvau vyresnis. Kaišiadorių vyskupijos klierikai laikydavosi krūvoje. A. Alkoviką, pavyzdžiui, Bratuliu vadindavo, nes jis turėjo priežodį „brat“. Būdavo, pasakoja ką nors ir vis „brat“ įkiša, todėl taip pramintas buvo. O Vincentas Sladkevičius - Vincelis. Be jo pagalbos man būtų buvę sunku. Įstojau į licėjaus kursus nebaigęs gimnazijos, todėl kitus turėjau vytis. Buvo toks mano kraštietis, nuo Daugų kilęs Gedvilas, kuris bendravo su Sladkevičiumi ir mane su juo supažindino. Seminarijoje mes eidavome kartu pasivaikščioti.

Kartą prisipažinęs, jog „neišeina“ matematika, sulaukiau nuoširdžios Vincelio paramos. Kaip jaunystėje, būdamas klieriku, taip ir vėliau, tapęs Kaišiadorių vyskupu, jis su visais buvo lygus, žmonių neužgaudavo. Tiesa, valdžios atstovus stengdavosi apeit, kokių nors oficialių reikalų tvarkyti dažniausiai siųsdavo mane. Pastebėjau, kad jei turi kokį centą, tuoj „biednesniam“ atiduoda.

O šiaip dažniausiai jį matydavau sėdintį prie raštų, ruošdavosi kunigų rekolekcijoms. 1988 m. liepos 28 d. popiežiaus šv. Jono Pauliaus II pakeltas Šventosios Romos bažnyčios kardinolu. - Prisimenu, - dalinasi kardinolas S. Tamkevičius, -1988 m. kuomet vyskupui Vincentui buvo suteiktas kardinolo titulas, grįžtantį iš Romos pasitiko didžiulė minia ir jam įteikė trispalvę.

Su kokiu džiaugsmu jis ją priėmė ir laikė savo rankose... 1988 m. rugpjūčio 14-ąją žmonių būriai traukė į Pivašiūnų Žolinės atlaidus. Pirmą kartą po slogios ateistinės nakties, Lietuvos Atgimimui bundant, išaušo į vieną – bažnytinio ir tautinio gyvenimo – vainiką susipynusi ilgai laukta šventė. Kardinolas V. Sladkevičius vainikavo Pivašiūnų parapijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios garbingąjį Dievo Motinos paveikslą, suteikdamas Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Tose pačiose Žolinės iškilmėse Lietuvą paaukojo Švč. M. Marijos Nekaltajai Širdžiai. Vytauto Lansbergio atsiminimai: - 1988 metai, Sąjūdis, iniciatyvinė grupė, pirmasis didysis mitingas Katedros aikštėje, - prisimena prof. Vytautas Landsbergis. - Atrodo, iškart po to iniciatyvinėje grupėje kalbėjome, kad reikia aplankyti aukštą Bažnyčios hierarchą Vincentą Sladkevičių, kuriam jau leista gyventi Kaišiadoryse.

Atrinko ar pavedė mudviem su profesoriumi J. Juzeliūnu tą ypatingą misiją. Nuvažiavom, atradom Kaišiadoryse mažą medinį namelį (taip dabar atsimenu) ir jį, jau laukiantį ir nušvitusį, lyg būtume seniausiai pažįstami. Jis džiaugėsi Sąjūdžiu ir pasakė ligi gyvenimo pabaigos nepamirštamus žodžius: „Jūs - Apvaizdos vaikai“. Nebūtų buvę galima ir susapnuoti didesnio ir paprastesnio palaiminimo pradėtam laisvės darbui.Be abejo, kalbėjom apie siekius ir principus, apie nesmurtinę politinę kovą, jeigu sulauksim tvirtos žmonių paramos. Tikėjomės jos ir iš dvasininkų.

O Lietuvos Katalikų Bažnyčios galva - reiktų sakyti, širdis - šypsojosi, švietė ir džiaugėsi visa esybe. Turbūt buvo numatęs, meldęs ir laukęs, kada ateis Lietuvos kėlimosi diena, ir dabar ji atėjo. Ką jam reiškė Sąjūdis, geroji žinia, o kardinolas jautė, mąstė ir pasakydavo ne tik savo vardu, išsprūdo su dar vienu posakiu, širdies atodūsiu, kurio taip pat nepamiršiu, kol gyvas būsiu: „O mums atrodė, kad mes jau paskutiniai“. 1989 m. Vincentas Sladkevičius paskirtas Kauno arkivyskupu.

S. Tamkevičius, - kardinolas Vincentas padarė sovietinei valdžiai akibrokštą, nes pareiškė, kad daugiau stojančiųjų į seminariją sąrašų Religinių reikalų įgaliotiniui tvirtinti nesiųs. Pati seminarija spręs apie tinkamumą.

Spalio 23-iosios rytas tikintiesiems atnešė troškimo išsipildymą – pagaliau po daugybės „LKB kronikoje“ publikuotų tikinčiųjų pareiškimų valdžios instancijoms Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime buvo grąžinta Vilniaus katedra. Prie katedros durų buvo aukojamos šv. Mišios. Banguojanti minia gaudė kiekvieną Jo Eminencijos V. Sladkevičiaus žodį: „Mes džiaugiamės, kad suplevėsavo trispalvė vėliava, kaip mūsų tautos gyvybės ženklas. Visam pasauliui mes skelbiame: lietuvių tauta yra gyva tauta! Lietuvių tauta yra ne tik gyva tauta. Ji nori būti ir savarankiška, nepriklausoma tauta, niekieno batų nemindžiojama! Ji nori savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą ir reikalus. Ir mes tikime, kad prasidėję pasikeitimai atves mus į tą palaimingą Lietuvos ateitį – į savarankišką tautos gyvenimą. Bet, brangieji, mokėkime laukti, mokėkime būti kantrūs, mokėkime vienas kitam kulnų nemindžioti. Mokėkime vienas kito nestumdyti, neįžeidinėti.

Ateis rudenį pasėtam pasikeitimo želmeniui pavasaris ir vasara ir atneš pasikeitimo derlių mūsų tautai, palaimingąja jos ateitimi pasireiškiantį. Reikia, brangieji, mokėti ne tik kantriai laukti, bet kaip želmeniui ir augti…“ Tai buvo didis Bažnyčios vyras, kuriam Bažnyčios reikalai buvo VISKAS – alfa ir omega. Kilnios dvasios, labai pamaldus. Jis labai įsijausdavo į Mišių auką, aiškiai matėsi, kad jis tikrai bendrauja su gyvuoju Dievu.

Jis buvo daugeliui kunigų pavyzdys. Vincentui Sladkevičiui 1993 m. suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas. 1998 m. apdovanotas LDK Vytauto Didžiojo I laipsnio ordinu ir Santarvės premija; 1998 m. už evangelinės šviesos skleidimą Tėvynėje Jo Eminencijai kardinolui V. Sladkevičiui paskirta Santarvės premija; 1998 m. už doros bei laisvos tautos dvasios brandinimą apdovanotas Vytauto Didžiojo I-ojo laipsnio ordinu.

Mirė 2000 m. gegužės 28 d. Palaidotas Kauno arkikatedroje bazilikoje. 2010 m jam suteiktas Kaišiadorių rajono garbės piliečio vardas. Prisiminimus ir kitus tekstus iš knygos „PADARYK MANE GERUMO ŽENKLU“ (sudarytoja I. Petraitienė) parinko R. Bičkauskas --- Rugpjūčio 23 dieną Kaišiadorių Kristaus atsimainymo katedroje Šv. Mišias aukojo vyskupas Audrys Juozas Bačkis. Jose dalyvavo ir kalbėjo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Po pietų minėjimas vyko Guronyse, Rožinio slėpinių parke. Renginį vedė E. Stancikas, kalbėjo vyskupas emeritas J. Matulaitis, Sąjūdžio įkūrėjas Vytautas Landsbergis, savivaldybės administracijos direktorius M. Nasevičius.

Renginio metu skambėjo giesmės ir dainos, kurias atliko ckoras „Do diez“ ir folkloro ansamblis „Verpeta“. Po ceremonijos vyko agapė, dalyviai ur svečiai buvo vaišinami kareiviška koše, gira, obuoliais.

K. Radlinsko nuotr.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite