Angle down Atgal

Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus pėdsakais Birštone

Prieškariu Birštono kurorto apylinkių vaizdingą panoramą buvo pamėgę ne tik poilsiautojai, turistai, bet ir dailininkai. Vasaromis jie kaip bitės korį aplipdavo vaizdingus Nemuno krantus, tuomet dar neapžėlusius krūmais ir medžiais, ir savo eskizuose piešė kurorto panoramą. Yra žinoma, kad Birštone kūrė ir garsusis peizažistas prof. Antanas Žmuidzinavičius, kuris Nemuno kraštovaizdžiui įamžinti yra nutapęs paveikslų ciklą.

Konglomerato uola prieškariu buvo gausiai lankoma poilsiautojų, ją buvo pamėgę ir dailininkai. Dailininkas A.Žmuidzinavičius šioje vietoje nutapė paveikslą „Uola Ožkos pečius. 1938 m.“
Konglomerato uola prieškariu buvo gausiai lankoma poilsiautojų, ją buvo pamėgę ir dailininkai. Dailininkas A.Žmuidzinavičius šioje vietoje nutapė paveikslą „Uola Ožkos pečius. 1938 m.“

2006 m. balandžio 22 d. „Gyvenimo“ laikraštis (Nr. 29) spausdino mano straipsnį „Antano Žmuidzinavičiaus anūkai“, jis buvo iliustruotas nuotrauka, kurioje – A.Žmuidzinavičiaus drobė „Birštono apylinkės 1937 m.“ Galima daryti prielaidą, kad dailininkas kurorto apylinkėse nutapė ir kitą peizažą „Nemuno vingiai“ (1927 m.), kuriame atpažįstama Kernuvių atodanga. Apie tai, kad joje mėgo lankytis dailininkai, šių eilučių autoriui yra pasakojęs šviesios atminties kernuviškis Juozas Buzas.
2019 metų pabaigoje į mano rankas pateko maloni istorinė staigmena – aplankas su dailininko A.Žmuidzinavičiaus kūrinių reprodukcijomis bei paties menininko ranka įrašyta dedikacija. Patvirtinama, kad „šiame aplanke pateikiamos dailininko A.Žmuidzinavičiaus (g.1876 m.) kūrinių reprodukcijos, išspausdintos jo knygoje „Paletė ir gyvenimas“. Tai to pačio tiražo atskirai surinkti atspaudai“. Tiražas – 5000 egzempliorių. Spausdinta Kaune 1961 m.
Vartydamas aplanko lapus ir skaitydamas darbų aprašymus, aš nustebau, pamatęs reprodukciją pavadinimu „Uola Ožkos pečius“ su originalia dedikacija „Brangiam Draugui“ – Kauno Politechnikos instituto dėstytojui Aleksandrui Žėčiui. Šalia įrašyta data – 1938 m.
Peršasi išvada, kad dailininkas A.Žmuidzinavičius vos ne kasmet lankė Birštono apylinkes ir savo drobėse vaizdavo šio kampelio gamtos grožį. Be to, jis buvo ir geras fotografas – nuotraukos jam padėdavo prisiminti matytus vaizdus. Viliuosi, kad archyvuose ar pas kolekcininkus dar yra išlikusių negatyvų su jo užfiksuotais vaizdais, taip pat ir Birštono apylinkių panorama.

Minėtą dailininko darbo reprodukciją palyginau su unikalia prieškario laikų nuotrauka, kurioje matyti ant uolos viršaus sėdintys du jauni žmonės. Ši nuotrauka buvo išspausdinta 2006 m. birželio 10 d. „Gyvenimo“ laikraščio numeryje, straipsnyje „Ožkų pečius ir senosios Gudakalnio kapinės“. Fotografuota, ko gero, panašiu laikotarpiu, apie 1938 m., kuomet dailininkas ir nutapė šią konglomerato uolą. Aiškinantis, kokie žmonės yra įsiamžinę ant konglomerato uolos, likimas mane atvedė pas birštonietę šviesios atminties Mariją Valatkaitę-Kubilienę-Ulčickienę, gimusią šalia Verknės upės esančiame Medeikonių kaime. Tuomet gerbiama Marija man patvirtino, jog ant uolos keteros sėdi birštonietis Jonas Daraškevičius su mergina. Tokią pat fotografiją moteris buvo mačiusi pas birštonietę Daraškevičiūtę, Jono motiną.
Pasižvalgyti nuo įspūdingos uolos prieškariu atplaukdavo ne tik poilsiautojai, įsimylėjėliai, dailininkai, prie Verknės šlaitų pasilepinti saulės voniomis atstraksėdavo ir smalsuolės stirnos. Gyventojai stirnas vadindavo ožkomis, tad šis pavadinimas uolai ir prigijo.
Iš Tonios Klimaitės-Jadzevičienės (gimė ir gyvena šalia „Ožkų pečiaus“) sužinojau, kad žodis „pečius“ pavadinime atsirado neatsitiktinai. Uolos apačioje buvo didelė skylė, kurios vidus nuo saulės taip įkaisdavo, kad net imdavo braškėti. Todėl ir žemuogės čia greičiausiai prisirpdavo, nors kitur dar tik žydėdavo. Užklydęs uogautojas čia galėdavo prisiskinti maždaug litrą pirmutinių uogų.

Esu įsitikinęs, kad gilioje senovėje šį gamtos kūrinį, sulipdytą iš žvirgždo, gargždo, riedulių ir molio, pastebėjo ir juo gėrėjosi Nemunu iki mūsų krašto atklydę vikingai, vėliau – užkariautojai kryžiuočiai. Šią hipotezę turėjau progos patikrinti 2012 m. lankydamasis Norvegijoje. Bagn miestelio, esančio per 150 km nuo Oslo, bibliotekoje po kūrybinės parodos, surengtos kartu su norvegų juvelyru Mikael Bang, bibliotekos fonduose radau knygą su žemėlapiais, kuriuose pažymėtos vikingų invazinių žygių į Lietuvą Nemunu (Njemen) kryptys. Nemune vikingų laivai pavaizduoti su nuleistomis burėmis, nes, esant nepalankiai vėjo krypčiai, upe jiems reikėdavo irkluoti prieš srovę. Praplaukdami pro Verknės žiotis, vikingai turėjo išvysti ir įspūdingą konglomerato uolą. Ko gero, į ją žvalgėsi ir kryžiuočiai, traukdami Paverknių piliakalnio link.
Nuo keturiolikos metų – kartais vienas, kartais su draugais valtimi atplaukdavome prie Verknės žiočių žvejoti – spiningais ir skrituliais gaudydavome lydekas. Verkne leisdavomės iki pat Paverknių piliakalnio. Teko žūklauti ir žiemos metu. Prisirinkdavo daug žvejų, užkibdavo gausybė žuvų. Verknė buvo skaidri, dar neapžėlusi žolėmis, neužnešta dumblu. „Ožkų pečių“ matydavome kaskart plaukdami pro šalį, todėl buvau savotiškas jo erozijos liudininkas. Uola byra ir toliau, ji – ne amžina. Gali būti, kad ateities kartoms šį gamtos kūrinį teprimins tik A.Žmuidzinavičiaus nutapytas kūrinys „Uola Ožkos pečius“.
Todėl yra labai svarbu ir būtina, reklamuojant mūsų Birštono kraštą, surinkti išsibarsčiusią istorinę medžiagą apie kurortą prieškariu bei pokariu, menininkų darbus su įamžintais Birštono apylinkių vaizdais, išlikusias fotografijas, prisiminimus apie iškilias asmenybes, savo darbu kruopščiai prisidėjusias prie mūsų krašto istorijos puoselėjimo, ir visa tai sudėti į vieną leidinį, kuris išliktų ateities kartoms. Bėgant metams, tai padaryti darosi vis sunkiau, nes keičiasi kartos ir nelieka praeitį menančių liudininkų, kinta ir pats Birštono kraštovaizdis.
Jonas Raiskas

A.Žmuidzinavičiaus drobėje „Birštono apylinkės“ (1937 m.) atpažįstamas Nemuno skardis. Kitoje pusėje – buvęs Druskų pliažas (vėliau Turistinės bazės teritorija) tolumoje – Birštono miestas su bažnyčios bokštu.
A.Žmuidzinavičiaus drobėje „Birštono apylinkės“ (1937 m.) atpažįstamas Nemuno skardis. Kitoje pusėje – buvęs Druskų pliažas (vėliau Turistinės bazės teritorija) tolumoje – Birštono miestas su bažnyčios bokštu.
comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite