"Čia grynai mano senelis!" (vaizdo įrašas)

Šiauliai
Rimtasis senelis Juozas – aktorius Juozas Žibūda: "Gyveni ir atrodo: kam čia kažką reikia su tais anūkais daryti, galima gulėti ant sofos prie televizoriaus, pažaisi, kai atvažiuos, bus laiko. Ir supranti: laikas praėjo, praėjo, nebespėjai." A. Rutkausko nuotr.
Budintis Budėtojas Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Valstybinis Šiaulių dramos teatras (VŠDT) pristato premjerą vaikams – režisierės Eglės Kižaitės spektaklį "Didelė lietuviška pasaka". Nors spektaklio žiūrovai atpažins situacijas ir personažus iš nuostabiausių lietuviškų pasakų, nutiks dar vienas jaudinantis dalykas – anūkai atpažins ir savo senelius, kuriuos po spektaklio tikrai pakvies žaisti.

Reabilituojama senelių svarba

VŠDT aktoriai sako pastebėję, kad vaikus į spektaklius dažniausiai atveda tėvai, o ne seneliai. Ir nieko keisto. Pasak režisierės E. Kižaitės, šiandien ryšys tarp senelių ir anūkų yra atitolęs, o priežasčių daug: toli gyvena, šeimas atskyrę nesutarimai, konfliktai.

Todėl senelis anūkui yra kažkoks tolimas, senas, nelabai įdomus žmogus. Niekas nesusimąsto, kad kažkada jis buvo jaunas, įdomus ir kad su juo gali būti labai smagu leisti laiką, žaisti. Todėl personažai ir atsirado iš noro kalbėti ne apie vaikus ir tėvus, o apie vaikus ir senelius.

"Netgi senelis, kuris atrodo labai griežtas, gyvenantis pagal savo taisykles, irgi savyje turi grūdą žaismės. O žaisti nori visi vaikai. Netgi paauglį galima įtraukti į žaidimą. Žaidimas tampa šeimos bendrumu, vienas kito atradimu", – kalbėjo režisierė.

Spektaklio siužetas paprastas: vieną vakarą, mamai išėjus į šokių pamoką, prižiūrėti trijų anūkų ateina du seneliai: rimtasis Juozas ir linksmasis Juozukas. Ir vienas, ir kitas turi skirtingą požiūrį į savo pareigas, tačiau netrukus abu yra įviliojami į vaikų fantazijų pasaulį. Tuomet įprasti namai pavirsta stebuklinga, kartais net gąsdinančia vieta, kurioje susirenka skirtingų pasakų veikėjai.

Spektaklyje "Didelė lietuviška pasaka" daug įvykių ir momentų yra iš tikros aktorių patirties, tad palikti tikrieji jų vardai. Mamą Moniką vaidina aktorė Monika Šaltytė, tris anūkus: Modestą, Dominyką ir Liną – Modestas Vaitkevičius, Dominyka Budinavičiūtė ir Lina Gečaitė. Rimtąjį senelį Juozą vaidina Juozas Žibūda, o linksmąjį Juozuką – Juozas Bindokas.

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė, kompozitorius – Pijus Narijauskas, pjesės autorė – Monika Baranauskaitė.

"Ir praėjo, praėjo tas laikas"

Spektaklis labai spalvingas, prisodrintas įspūdingų efektų. Po vaikų ir senelių patirtų nuotykių grįžusi namo mama randa ne tik aukštyn kojomis apverstus namus, bet ir draugiškai susivienijusią šeimyną.

"Įdomiausi dalykai vyksta, kai aš išeinu", – juokėsi aktorė M. Šaltytė, pridurdama, kad spektaklis būtų visiškai kitoks, jei veikėjos būtų dvi močiutės. Juk seneliai būna lyg atskirti nuo šeimos, iš jų mažiausiai tikimasi indėlio į santykius, nes jie dažniausiai sėdi prie televizoriaus, mažai kalba, mažai dalyvauja bendravimo procese.

"Kalėdiniu laikotarpiu buvo rodomas sutrumpintas šio spektaklio variantas. Įstrigo vieno vaiko reakcija: "Čia gi grynai mano senelis!" – šypsojosi M. Šaltytė, pridurdama, kad po šio spektaklio grįžę namo vaikai senelį pakvies žaisti.

Pasak J. Bindoko, dabartiniais laikais, kai mama veža vaiką vežimėliu ir jam numeta telefoną, kad jis žaistų, kai vaikas kažko nori, nuostabios lietuviškos pasakos tampa labai svarbios.

"Nes pasakos – mūsų šaknys. Kviečiame prie jų sugrįžti. Nuo feisbuko – nuo tos šiukšliadėžės – kviečiame atsisukti į vertybes", – sakė J. Bindokas.

Aktorius atviravo savo senelių nepamenantis, nes jie abu anksti mirė. "Bet mes abu su J. Žibūda, būdami dzūkai, tą pačią aplinką pažinome. Mes abu Kapčiamiesčio nebylį pažinome. Mus sieja tie patys dalykai. Jums tai nieko nesako, mums viską pasako", – sakė J. Bindokas.

O J. Žibūda atviravo, kad jam spektaklis yra netgi dramatiškas. Jis savo senelių taip pat neprisimena, bet spektaklis duoda tokią mintį – kai gyveni, atrodo: kam čia reikia kažką daryti su anūkais ar šeimoje. Geriau pagulėti ant sofos prie televizoriaus...

"Supranti, kad nepažaidei su anūkais ir praėjo, praėjo tas laikas. Nebespėjai to padaryti. Tave vaikai ir anūkai atranda kaip senelius, bet tu supranti, kad nebėra laiko. Lyginant spektaklio užmojus, norą ir tai, kas dabar vyksta, man tai yra dramatiška. Lyg gailestis. Daug dalykų praeina, o tu negali dalyvauti tuose procesuose. Kai vaikai Airijoje, o seneliai čia. Ir anūkai užauga, nežinodami, kokia ta senatvė. Kokia ji neįgali, dramatiška", – kalbėjo aktorius.