Angle down Atgal

Birutė Jonuškaitė ir Ignalinos krašto dvarai dvareliai

Rašytoja Birutė Jonuškaitė Ignalinos krašte ir žinoma, ir mylima. Ji čia lankėsi ne kartą – vyko jos kūrybos vakarai, knygų pristatymai. Birutė moka  bendrauti su rašančiais žmonėmis – ir vyresniais, ir jaunesniais, mielai imasi edukacijų.

MENO BANGŲ rezidencijoje „Kūrėjų rugsėjis“ (2020.09.16-23) jai teko kitokia užduotis. Žinodami, kad Birutė Jonuškaitė meistriškai verčia iš lenkų kalbos, įdavėme jai knygą – Wojciecho Wisniewskio „Ponia iš Beržininkų. Pokalbiai su Helena Stankiewiczowa iš Zanų“, pasiskolintą iš Ignalinos krašto muziejaus.

Publikuojame Birutės Jonuškaitės vertimą – įdomų IX  skyrių „Beržininkai“  iš minėtos knygos. Žodis po žodžio, sakinys po sakinio – ir veriasi dvarų dvarelių durys, ryškėja tų laikų gyvenimo būdas.

Anionowo – štai mįslingas knygoje rastas vietovardis, kurio mums, rezidencijos dalyviams, nepavyko užtikti nei žemėlapiuose, nei enciklopedijose,  nei klajojant po Ignalinos kraštą. Gal MENO BANGŲ skaitytojai padės sužinoti, kur ta „slapta“ vieta.

O kelionių būta daug, ir visose Birutė džiaugsmingai dalyvavo. Ceikiniai, Kazitiškis, Rojus, Beržininkai, Dūkštas, Palūšė, Ginučiai, Ladakalnis… Tikėtina, kad Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Jonuškaitė, viešėdama Ignalinoje, bent kiek atsipūtė nuo kasdienių rūpesčių, o gal net įgijo naujų jėgų – novelėms, romanams, publicistikai, poezijai, vertimams. Viskam, ko laukia jos skaitytojai.

Knyga „Beržininkų ponia“, 2003
Knyga „Beržininkų ponia“, 2003

Gintarė Adomaitytė

Beržininkų ponia

Pokalbiai su Helena Stankiewiczowa iš Zanų

IX.

Beržininkai

Mano vestuvių dieną lietus nelijo, nors jį buvo man išpranašavęs Panemunės virėjas Batramiejus.

Kartu su pulku: Kazimiero broliu Władeku, Marychna Szczygielska, Kazimero seserim Janina ir Witoldu Herbstu pajudėjome iš „prosenelių namelio“ į bažnyčią per rudeniniais spalvotais lapais užklotą parką. Diena buvo šilta, saulėta, kitaip tariant – pranašaujanti laimingą gyvenimą.

Bažnyčia skendėjo žieduose. Po kandeliabrais ir sietynais kabojo milžiniškos puokštės. Tada Dūkšto bažnyčioje pirmą kartą mačiau iki ašarų susijaudinusį tėvą. Ėjau vilkėdama baltą, kuklią, iki pusės blauzdų siekiančią suknelę, išpuoštą senelės Antosės oranžerijoje augančių mirtų ir tuberozų žiedais. Iš Kazimiero priėmusi baltų rožių puokštę, iš karto pagalvojau, kad galbūt tokių gavo ir Brygida Świętorzecka, tekėdama  už Zano-Spindulingojo. Iš visur suvažiavo kaimynai, pažįstami, bičiuliai.

Kai išėjome iš bažnyčios, mus sveikino kaimo moterys ir dovanojo mylimuose Dūkšto laukuose ir pievose surinktų mėtų, balsvų ir mėlynų rugiagėlių, žalių rūtų puokšteles. Kaip svaiginančiai jos kvepėjo! Mano glėbys buvo pilnas gėlių.

Prosenelių namelis Dūkšto parke, 1930
Prosenelių namelis Dūkšto parke, 1930

Tėvas ir motina pasitiko mus ant „prosenelių namelio“ slenksčio su duona ir druska, kurioje gulėjo senas lenkiškas auksinis dukatas. Iššovė šampano kamščiai ir taip prasidėjo vestuvės. Gana kuklios, nes svečių buvo ne daugiau nei trisdešimt, ir jos truko vos keletą valandų. Tarp kviestųjų buvo dėdės Mieczysławas ir Marianas Obieziercai su šeimomis, teta Wanda Kowalcowa su vyru, Michałas Pizani, gausi Stankiewiczių šeima, dėdė Adomas Hrebnickis su dukra, Witoldas Pac-Pomarackis, pulkininkas Stefanas Pizani, Michało Dyrmonto draugai, Czesławas Kalickis.

Pasagos formos stalas buvo papuoštas gėlėmis ir spalvingais rudens lapais, o didžiausia atrakcija – daugiau kaip šimtą metų išlaikyta Griškiškės dvaro starka. Vėliau buvo kuriami tokie eilėraštukai:

Išmaukiau kelis uzbonus
todėl šiandien mieli ponai
nepagirsiu starkos skonio
nei tavęs, o Zanai Tomai.

Vakare turėjome išvykti į povestuvinę kelionę per Varšuvą, Krokuvą, Zakopanę ir Lvovą.

Mano motinos vestuvėse dalyvavo apie du šimtus asmenų. Pusė jų miegojo Dūkšto rūmuose ir kiekvienam svečiui buvo paruošta pagalvė.

Nesureikšminu tokių švenčių, bet yra moterų, kurios daugeliui metų praėjus valandų valandas

gali pasakoti apie savo sutuoktuves ar vestuves. Jos prisimena joms brangiausias smulkmenas, kas kuo vilkėjo, visus sukviestuosius, kaip jie linksminosi, kas buvo patiekta ant stalo  ir kokių gavo dovanų.

Jūs turbūt irgi gavote dovanų. Man įdomu, ką Jums padovanojo dosnumu pagarsėjusi senelė Antosė?

Nuo uošvio gavau auksinį laikrodį Omegą ir žiedelį su safyru bei dviem briliantais. Motina man nedavė jokių papuošalų, nutarė, kad turiu jų pakankamai ir daugiau nereikia. Tėvas padovanojo sidabrinį laikroduką Patką, kuris lig šiol eina nė kiek nevėluodamas. Tuo tarpu senelė Antosė tą dieną Dūkšto geležinkelio stotyje man įteikė penkis vertybinius popierius, kitaip tariant čekius, kaip sakytumėm šiandien, kiekvieną 500 zlotų vertės. Tokį vertybinį popierių bet kuriame banke galima buvo išsikeisti į grynuosius. Musiekas tuo metu buvo šalia manęs ir paklausė:

– Halia, kam tau tiek pinigų, man jų labiau reikia.

Taigi jam atidaviau tris, o sau pasilikau du.

Po vestuvių puotos išvažiavome karieta, ketvertu arklių, kurių pavalkai buvo sidabru išpuošti, važnyčiojo Jasiekas Rokickis, Musieko bičiulis, o vėliau – ekonomas. Tamsoje skendinčią vėją prieš rūmus apšvietė statinėse deginama derva, o į stotį mus lydėjo raitelių kavalkada su degančiais deglais. Tai buvo įspūdingas vaizdas.

Į stotį atėjo ir žydų, bet šypsodamiesi sveikino mane iš tolo, nė vienas neišdrįso prieiti, nes, deja, tokie tada vyravo papročiai.

Varšuvoje išsikeičiau vertybinius popierius ir nuėjome apsipirkti pas Strusį, Kieliszką ir Leszczyńskį. Tada pas tuos nuostabius Varšuvos batsiuvius nusipirkome madingiausius ir patogiausius storapadžius batus. Niekada daugiau gyvenime neturėjau tokių patogių batų. Juos avėjau kokius dvidešimt, o gal ir daugiau metų.

Kai po mėnesio sugrįžome į Dūkštą, vyras maždaug taip įvertino mūsų povestuvinę kelionę:

– Tai tokios didžponių fanaberijos, nereikėjo taip toli keliauti, geriau būtumėm tuos pinigus išleidę naudingesniems dalykams nei viešbučiai, restoranai ir traukiniai. Raclavicų panoramą galėjome pamatyti ir kitą kartą. Galima gyventi ir be tokių įspūdžių.

Iš tikrųjų išleidome daugokai pinigų. Net ir Zakopanėje, kur pensionatą „Boruta“, kuriame apsistojome, nuomojo mūsų pusseserė Helena Boguszewska, privalėjome mokėti už nakvynę. Dūkšto stotyje mūsų laukė arkliai, o priešais Beržininkų dvarą susirinko tarnai. Įvažiavome pro žalumynais ir gėlėmis papuoštus vartus su pakiliu užrašu: „Sveiki atvykę“.  Turėjau labai daug šokoladinių saldainių, kurie buvo didelė retenybė lenkų kaime, žinojau, kad vaikai labai apsidžiaugs. Gonkose mus pasitiko babūnė Antosė ir dėdulė Hrebnickis. Ant padėklo stovėjo šampano taurės. Buvo ir duona, ir druska, ir joje auksinė moneta laimei. Dar ir dabar jaučiu tą ant klevo lapų keptos mūsų rupios duonos kvapą. Tarnai mus apibėrė kviečių, rugių, avižų grūdais ir žirniais. Mums išgėrus šampaną ir padėjus taures ant padėklo, pasigirdo trenksmas – tai samdinys Kardelis staiga pykštelėjo iš dvivamzdžio. Padėklas su taurėmis nukrito ir visos krištolo taurės sudužo. Dėdulė visai dėl to nesusikrimtęs sušuko:

– Šukės laimę neša!

Namuose mūsų laukė staigmenos. Senelė Antosė iš Varšuvos Januszkewicziaus pargabeno moderniausias, su dvigubomis spyruoklėmis, metalines lovas, kurios, manoma, buvo pačios higieniškiausios. Priedo – jūrų žolių čiužiniai, šilkinės pūkų antklodės ir nėriniuota patalynė. Motina mums paruošė naują spintą ir skalbinių komodą su kraitine patalyne.

Vis dėlto eilinė diena labai skyrėsi nuo pirmosios, kurią atvykau į Beržininkus kaip ponia Stankiewiczienė. Artėjo žiema, molinės namo sienos prisigėrė tiek drėgmės, kad per rudens darganas net nuo lubų varvėjo. Miegamajame stovėjo buržuika, prie kurios anksčiau šildėsi Kazikas ir dėdė Hrebnickis. Užkamšiau, kiek įmanoma, langus, nes pašėlusiai pūtė.

1927 metais gimė mūsų pirmagimė Marysia. Motina, pamačiusi, kad ant tos krosnelės šildau vaikui košę, daug nesvarsčiusi liepė išardyti dvi Dūkšto dvare esančias koklių krosnis ir sumūryti jas Beržininkuose.

Po penkerių metų gimė Krysė, o 1936 metų balandį į pasaulį atėjo mūsų labai trokštamas, išmelstas sūnus Józefas. Šį vardą jam parinkome ne tik dėkodami Šventajam Juozapui už maloningą tarpininkavimą, bet ir didžiojo lenko, maršalo Pilsudskio garbei.

Mano vyras samdė Beržininkuose gaspadinę Stefcią Szwarc. Niekada nepamiršiu, kaip pirmą rytą aš, jaunoji šeimininkė, išėjau iš miegamojo ir pastebėjau prie slenksčio purvinus Kazimiero batus. Jis keldavosi ketvirtą, penktą ryto ir eidavo su darbininkais į laukus. Paėmiau tuos batus, nusinešiau į virtuvę, įsipyliau į statinaitę vandens, ketindama nuplauti nuo jų molį. O Stefcia kad užrėks:

– Nekišam nagų kur nereikia. Nėra čia ko vaizduoti, kad tokia darbštuolė. Lauk iš virtuvės!

Palikau batus ir išėjau nuleidusi galvą. Nedrįsau pasakyti, kad dabar aš čia šeimininkė. Man buvo 22 metai ir neturėjau jokios patirties, kaip rūpintis namais. Į tarnus kreipdavausi be liepiamosios nuosakos, sakydavau:

– Prašom padaryti tą ir tą, prašom paduoti, prašom nepamiršti.

Motina mane visada mokė, kad jeigu yra darbas, tai reikia jo pačiai imtis, o ne ieškoti kitų, kad jie už tave padarytų. Tačiau nedaug ką ir temokėjau, išskyrus kepti mielines bandeles, o kepti jas mane išmokė dar Panemunėje virėjas Bartlomiejus.

Stefcia taip šeimininkavo dar aštuonerius metus, ir kiekvieną kartą, kai pasiskųsdavau Kazimierui, kad ji mane vargina ir engia, jis turėdavo vienintelį argumentą:

– Mažyte, o kaip tu ūkyje be jos apsieisi? Juk tu nieko nemoki.

Bet ne aš viena bijojau Stefcios. Visi jos bijojo. Tai buvo išskirtinė asmenybė. Stipri, darbšti, visą dieną sukosi po namus ir ūkį, tarsi jai nereikėtų nei pamiegoti, nei pailsėti. Nepakentė svečių. Kai jų atvažiuodavo, ji pikta kaip širšė lėkė į laukus. O kadangi jos rankose buvo visi raktai nuo kamarų, podėlių, rūsių, tai ir aš lėkiau iš paskos ir maldavau:

– Stefcia, duok, prašau, man raktus, nes man reikia marinuotų grybukų. Reikia rūkytos
mėsos papjaustyti.
O ji šaukė:
– Tegul eina šalin. Nekalba.
Vieną kartą tvarkydama įvairius reikalus užsibuvau šiek tiek ilgiau Varšuvoje. Namuose

nebuvau turbūt kokias dešimt dienų. Kai sugrįžusi įėjau į virtuvę, Stefcia priėjo prie manęs su peiliu:
– Ko sugrįžo? – užbliovė pakeldama peilį.

Ji širdo, kad taip ilgai galėjau palikti vyrą vieną.

Beržininkų dvaras. Apie 1930.
Beržininkų dvaras. Apie 1930.

Kaip atrodė Beržininkų dvaras?

Perėjus dideles gonkas buvo užlipama šešiais laipteliais į priebutį. Iš valgomojo – didžiausio kambario –  einama į svetainę. Be jų pirmame aukšte buvo mūsų miegamasis, Kazimiero kabinetas ir prie virtuvės esantis Stefcios kambarys, o iš virtuvės, per mažesnes, vynuogėm apaugusias gonkeles išeidavai laukan. Iš priebučio kilo laiptai į antrą aukštą, kur buvo įrengti keturi svečių kambariai. Laikui bėgant vyras pastatė priestatą, bet jau medinį. Jame įrengėme svetainę, iš kurios pro stumdomas duris buvo įeinama į valgomąjį, du vaikų ir vieną auklės kambarį, o antrame aukšte – du kambarius svečiams. Visuose buvo sumūrytos malkomis šildomos, koklių krosnys. Žiemai buvo ruošiamos skaldytų sausų malkų rietuvės. Elektros neturėjome, vandenį nešiojome iš šulinio.

Nuo mūsų vestuvių Beržininkuose nuolatos kas nors keitėsi. Kazimieras pastatė naują kiaulidę su gardais paršavedėms. Iš Świsłoczo bandomojo veislyno parsigabenome kuilį. Kiekviena paršavedė turėjo vardą. Kiaules prižiūrėjo Rozalija, lauko virtuvėje virė joms ėdalą, palaikė švarą, valė gardus. Kaimo žmonės manė, kad tai ponų fanaberijos, jie nesuprato, kad sveikas prieauglis  priklauso nuo paršavedžių švaros.

Stalių dirbtuvėse karaliavo Stanisławas Zienkiewiczius. Tai buvo tikras, visiškai savo darbui atsidavęs menininkas. Jeigu būtų galėjęs, būtų niekada neišėjęs iš savo dirbtuvių. Turėjome į valias obels medienos. Ponas Stanisławas darė iš jos įvairiausias dėžutes, bet jo arkliukas buvo rėmeliai. Jis sujungdavo baltą obels medieną su juodu kaip anglis, kažkur iš pelkių ištrauktu, ąžuolu. Turiu lig šiolei čia, Varšuvoje, dvejus tokius rėmelius, vienuose Aušros Vartų Marija, o kituose – maršalas Pilsudskis. Stanisławas iš uosio ir obels man suprojektavo ir padarė nediduką rašomąjį stalą – dailios linijos, lengvas ir praktiškas. Jis suklijuodavo suoliukus, kėdes, lentynas ir sekreterus. Niekada nenaudojo vinių, kad nesukeltų medžiui skausmo. Stanisławas buvo mūsų nuolatinis samdinys, gaudavo nedidelį atlygį. Gyveno prie Beržininkų ežero su žmona ir penkiais vaikais. Jam gerai sekėsi, žmona net ir per rugiapjūtę neidavo į laukus padiene darbininke. Jeigu jo namai būtų išlikę, tai galėjo tapti puikiu amatų muziejumi.

Kai Stefcia leido man prižiūrėti paukščius, pradėjau racionaliai planuoti ir  auginti veislines vištas. Stanisławui liepiau padaryti lizdus-narvelius su durelėmis. Kiekviena višta buvo sunumeruota ir negalėjo išeiti iš narvo, kol jos neišleisdavau ir neužrašydavau, kiek sudėjo kiaušinių. Perėti imdavome tų vištų kiaušinius, kurios sudėdavo jų daugiausia. Svajojau apie inkubatorių, bet bijojau, kad jam išleista didelė pinigų suma neatsipirks. Stefcia leido man prižiūrėti vištas, kalakutus ir žąsis, bet vis tiek manęs nepaleido iš akių. Kartais, kai sėdėdavau namuose ir dar, neduok Dieve, su knyga, ji šaukdavo:
– Tegul eina prie viščiukų. Ko sėdi namuose.
Ir vis dėlto už Beržininkuose išaugintas žąsis Vilniaus žemės ūkio parodoje gavau sidabrinį
medalį.

Arklidėse laikėme dešimt darbinių arklių, ir du, kurie atsirado jau pas mus – Pimpusį bei Iwoką, skirtus jodinėti ir kinkyti į briką. Buvo taip pat garsusis bėris su balta dėme, kuriuo Kazimieras važiuodavo man pirštis. Krito ketvirtame dešimtmetyje, buvo palaidotas su priderama pagarba, su nenudirta oda ir pasagomis.

Vyras dažnai lakstė raitas, jam taip labiau patiko nei vienkinkė puskarietė. Kartais abu važinėdavome po laukus ir miškus.

Kiekviena arklių pora turėjo savo berną, kuris juos šėrė, šukavo, važnyčiojo ir buvo už juos atsakingas. Gražus buvo vaizdas, kai karštą vasaros dieną saulei leidžiantis jie gindavo arklius į Beržininkų ežerą. Bernai jodavo be balnų, pliaukšėdami botagais, švilpdami ir dainuodami, lenktyniaudami iki pat ežero. Tai buvo ir savotiškas pasirodymas prieš juos stebinčias merginas. Tikrai nepamirštamas vaizdas.

Turėjome nedidukę, keturiais arkliais kinkytą karietą, dvi puskarietes, briką ir darbinius vežimus. Nuo motinos kraičio gavau juodus, sidabro spygliukais išpuoštus pavalkus. Bet tai buvo šventiniai pakinktai, kuriuos naudojome tik sekmadieniais važiuodami į bažnyčią.

Laikėme 26 karves, jos davė daug pieno. Dūkšto pieninėje mums už jį mokėjo sviestu ir pasukomis, kurias patys gėrėme ir kiaules šėrėme. Mano numylėtinė buvo Frynia, ją auginau nuo tada, kai karvė ją atsivedė. Veislinė, tamsaus plauko, duodavo daugiausiai pieno. Kita mano simpatija buvo švelni kaip vaikas, marga olandiškoji Bystrocha. Kai nueidavau į ganyklą arba į tvartus, atpažindavo mane kaip šuo. Bet didžiausias mūsų pasididžiavimas – tai mūsų pačių išaugintos lenkiškos „raudonosios“, kurioms labai gerai tiko mūsų gana žvarbus klimatas. Kiekvienai karvei buvo skirtas sąsiuvinis – metrika,– kuriame rašydavome, kiek ji davė pieno, kuo sirgo, kiek atsivedė veršelių.

Laikėme trisdešimt kavos su pienu spalvos avių. Vilną išparduodavau labai sėkmingai, bet pati neverpiau, neturėjau tam laiko. Visi gyrė ėriukų mėsą, o Stefcios  išskirtinis patiekalas buvo ėrienos koldūnai, niekas kitas tokių skanių, kaip ji, nemokėjo pagaminti. Lig šiol turiu tų avių kailinius, bet jie jau visiškai sudūlėję, net nežinau, ar muziejui tiktų.

Avis ir karves ganė Justinas Taškūnas su jauniausiu sūnumi Broniuku. Darbininkai gyveno prie ežero, kumetyne, kurį Kazimieras nuolatos remontuodavo, keitė langus, grindis, taip pat statė priestatus. Tokioje troboje buvo didelė priemenė su moline asla, o toliau erdvus kambarys su dviem langais ir atskira virtuvė. Kartą, kai mano dukrelės Marysia ir Krysia nuėjo pažaisti į kumetyną, Taškūnienė paklausė, ar jos nealkanos ir davė joms kažkuo baltu pabarstytos rupios duonos. Marysia paėmė ir mandagiai padėkojusi pasakė:

– Ponia Taškūniene, man prašom daugiau cukraus užberti.

O jinai atsakė:

– Vaikeliuk, tai ne cukrus, o druska. Mūsų namuose cukraus nėra.

Visi į dvarą užsukę vaikai gaudavo duonos su medumi arba sviestu. Bet kakavos jiems neduodavau, nes jų skrandukai nebuvo prie tokių saldėsių pripratę. Dabar, kai šitai kalbu, nesuprantu, kodėl anuomet nenunešiau į kumetyną kelių kilogramų cukraus.

Ar ten, Beržininkų dvare nelabai suvokėte, kad egzistuoja tam tikra neteisybė?

Deja, per vėlai tą supratau. Lenkijoje moterys pernelyg vėlai subręsta tam, kad galėtų daryti savarankiškus sprendimus, pasipriešinti net ir mylimam vyrui, kai jis elgiasi ne taip, kaip derėtų. Dariau, ką galėjau, padėdavau, slaugiau sergančias kaimietes. Pirkdavau įvairiausių reikalingų vaistų mūsų krašto žmonėms. Bet to buvo per maža, reikėjo daryti daug daugiau. Per Kalėdas kiekviena šeima gaudavo po vieną žuvį iš mūsų ežero, o juk tų žuvų buvo į valias, kiekvienam galima buvo duoti daugiau nei po vieną žuvį.

Visada labai gausiai užderėdavo obelys ir nežinau, kodėl mes nenugabendavome krepšių su obuoliais į kumetyną. Juk neįstengėme visų nei suvalgyti, nei parduoti, o ir vaikai nebūtų tuomet vogę obuolių iš žydų, nuomojančių dalį mūsų sodo ir saugančių jį dieną naktį.

Soliomonovičiai, Meištovičiais, Šemiothai, Šepetinskiai, Pizani, Zanai manė esą nešykštūs ir dosnūs. Mūsų didžponystė buvo grindžiama tuo, kad slėpėme, kas buvo bloga, o gyrėmės gerais darbais. Prie purvinos suknelės nėrinių neprisiūsi. Reikia ją išskalbti, o jeigu neįmanoma, privalai sudeginti ir pasisiūti naują, kad ir iš pašukinės drobės.

Per daug dėmesio skyrėme tam, kad prasigyventume ir bet kokia kaina padidintume savo turtus. Materialinė gerovė mums neleido matyti krikščioniškų priedermių.

Prosenelis Biegańskis, Wincento tėvas, kilnusis maršalas, kiekvieną kartą važiuodamas iš Griškiškės (Griškaučiznos) dvaro, liepdavo pakinkyti ketvertą arklių. Jeigu karieta užkliudydavo akmenį, vežikas privalėjo sustoti kieme ir atlikti bausmę – pabučiuoti tą akmenį. Toks savęs išaukštinimas, o kitų paniekinimas vien tik dėl kilmės, užimamos vietos ar turtų, toks poniškumas yra viena iš blogiausių savybių.

Kita, mūsų krašte pasakojama istorija irgi nebuvo labai linksma. Vienintelis ponios Władysławowos Nowohońskos iš Anionowo sūnus buvo užkietėjęs medžiotojas. Kiauras dienas valkiojosi po laukus ir miškelius su būriu veislinių šunų. Kartais tose nuošaliose vietose sutikdavo kaimo merginų. Po kelių mėnesių kartu su motinomis jos prisistatydavo į dvarą. Ponia Nowohońska gerai pažinojo savo sūnų ir sužinojusi, kad mergina nuo jo laukiasi, iš karto vesdavosi moteris į tvartą, leisdama joms išsirinkti dvi karves. Mergina su tokiu kraičiu nesunkiai surasdavo sau kitą jaunikį. Pagal žmonių pasakojimus, kol ponios Nowohońskos sūnus susitupėjo ir vedė, ji tokiu būdu prarado dvidešimt karvių. Apie tai mūsų šeimoje buvo pasakojama su humoru, visai nesmerkiant tokio elgesio.

Dar ir tarpukariu kai kurios dvarininkės laukė, kad žmonės priešais jas nusiimtų kepures ir žemai nusilenktų. Pati buvau tokio įvykio liudininkė.

– Kodėl jūs kalbatės su manimi nenusiėmęs kepurės? – klausia dvarininkė.

– Ponia, juk lauke stovim, šalta, galima susirgti, o čia aš nei kryžiaus, nei Marijos nematau, nebent jūs, ponia, esate šventa.

Ar pavasarį būdavo badas?

Neprisimenu, kad kas nors būtų badavęs. Pavasariop priešais mūsų svirnelį jau auštant stovėdavo aplinkinių kaimų gyventojai su tuščiais maišais – valstiečiai iš Vėderinių, Tarasiškės, Rudaniškės, Paliesiaus. Eilė buvo panaši į ne taip seniai stovėjusias Varšuvoje prie mėsos parduotuvių. Kazimieras svėrė jiems rugių, bet pinigų neimdavo. Paskui už juos atidirbdavo per rugiapjūtę. Nereikėjo jiems priminti, kad grąžintų skolą. Bet buvo ir tokių namų,  kuriuose kaimo varguoliai pavasarį valgydavo tik balandas su paskutinėmis bulvėmis ir sėlenomis.

Kai bolševikai išginė mus iš dvaro, tie, anuomet prie svirnelio stovėję žmonės, paslapčiomis, kad patys neužsitrauktų bėdos,  atnešdavo mums duonos. Paprastai kepalėlį atiduodavo mano dukrytėms, kai jos ganydavo tą vieną varganą karvę, kurią leido mums pasilikti bolševikų komisaras.

Ar aplinkinių kaimų gyventojai ateidavo į dvarą su savo rūpesčiais?

Dažnai užsukdavo. Jeigu nujausdavau, kad reikalas rimtas, iš karto kviesdavau į Kazimiero kabinetą. Norėdama sumažinti įtampą, paprastai atsisėsdavau ant rašomojo stalo ir tabalavau kojomis. Kartą atėjo užsiverkusi Anciutka iš Paliesiaus. Grąžydama rankas tarė:

– Turbūt reikės man stačia galva ežero dugnan nerti.

Mėginau ją kaip mokėdama guosti:

– Netragizuok. Juk Vincukas gyvas.

– Bet ar norės mane vesti?

– O tai jau mano reikalas. Pašauk Vincuką.

Vincukas tarnavo mūsų dvare bernu, o Anciutka ateidavo pas mus kaip padienė darbininkė, taip mūsų krašte vadindavo vieną sutartinę darbo dieną nuo šešių ryto iki keturių vakaro. Toks darbininkas gaudavo tris kartus valgyti ir vieną zlotą už dienos darbą. Paprastai juos samdydavome per rugiapjūtę ir kitų darbų įkarštį. Tuo tarpu Vincukas buvo nuolatinis samdinys, tarnaujantis ištisus metus. Gyveno tarnų kambaryje kartu su Michalu, Janu, Franeku ir Alfonsu, nes mes turėjome penkis bernus.

Atėjo Vincukas. Nusiėmė kepurę, gniaužo ją rankose. Nusilenkė ir sako:

– Klausau ponios.
– Turiu reikalą.
– Kokį reikalą? – paklausė truputį išsigandęs.
– Vincuk, Anciutė laukiasi.
– Oi, oi!
– Tu ką? Nežinojai?
– Oi, ponia, argi čia viską gali žinoti.
– Vincuk, nežinau, kuriai tu dar galvą kvaršini, bet žinau gerai, kad Anciutė yra tavo.
– Na taip, ponia, taip.
– Eik, kinkyk Baską į roges ir važiuosime pas poną Adomą.

Tai buvo Vincuko tėvas, keturis sūnus turintis našlys, gyvenantis apie du kilometrus nuo Beržininkų. Senu papročiu pasiėmiau litrą degtinės ir baltą staltiesėlę. Kelias buvo sunkus, pusnys ir nuolatos šėlstanti pūga. Bet Vincukas savo namus net ir tamsoje būtų suradęs. Vos tik privažiavome gonkeles, išėjo senasis Adomas Taločka, žemai nusilenkė ir tarė:

– Laba diena, poniai, ar kas tokio nutiko?
– Nieko tokio. Atvažiavau piršliauti, ponas Adomai.
– Kaip tai piršliauti? Aš neturiu dukters.
– Bet turite sūnų.
– Na, tai prašom.

Įėjusi gryčion stengiausi viską daryti taip, kaip vietos papročiai reikalavo. Priėjau prie stalo, patiesiau baltą staltiesėlę ir pastačiau užkimštą degtinės butelį. Ponas Adomas pakvietė sėstis.

– Ponas Adomai, – sakau, – gerai žinote, kad vaikinai privalo vesti, o Vincukas nori vesti

Anciutką Czerniawską. Jos motina netekėjusi, Anciutka neturi tėvo, tai aš čia tarsi vietoj jo atėjau piršliauti.

Ponas Adomas pašaukė vyriausią, Stasiuką, kad atneštų nuo aukšto kiaušinių ir lašinių. Ant keptuvės ėmė čirškėti šoninė ir greitai pasklido skanus kvapas. Reikėjo pradėti pokalbį.

– Ponas Adomai, reikia vaikiną greitai apvesdinti, nes mergina laukiasi.
– Oi, ponia, aš neturiu pinigų.
– Dėl pinigų, nesirūpinkit, ponas Adomai. Juk turite Beržininkų kaimynę.
– O vestuvės? O balti marškiniai? – klausia ponas Adomas.
– Aš surengsiu vestuves ir nupirksiu baltus marškinius.
– O kurgi jie gyvens? – Ponas Adomas rado naują rūpestį.
– Anciutka gyvena su motina Paliesėje, turi trobą. Kaip nors visi sutilps, ir vaikas be gėdosgims.

Žiūriu, ponas Adomas atkemša degtinės butelį, kuris lig šiol ramiai stovėjo ant baltos staltiesėlės. Tai ženklas, kad susitarėme. Piršlybos priimtos. Ponas Adomas pakvietė prie stalo sūnus. Gėrėme be tostų „iki rumbelio“ – stiklinaitės, iš kurių gėrėme, turėjo įspaustą juostelę, kaip ant sijono. Širdingai atsisveikinome ir sugrįžome į Beržininkus.

Rojuje tarnavo mergina, kurią mergino vyriausias Taločkos sūnus Stanislavas, bet ir jis kažkodėl neskubėjo prie altoriaus. Ir vėl liepiau kinkyti arklį į roges ir vakare, žinodama, kad rasime kunigą, nuvažiavome į Dūkštų bažnyčią. Anciutka su Vincuku, Stanislavas su Izabele. Dvi poros važiavo paduoti užsakų. Pakeliui dar juos mokiau poterių lenkiškai, nes vaikinai meldėsi lietuviškai. Taločkos buvo lietuviai, bet kadangi aš jiems piršliavau, tai poterius pas kunigą reikėjo kalbėti lenkiškai.

Anciutka ir Vincukas labai vienas kitą mylėjo ir susilaukė dar dviejų vaikų. Iki šiol jie yra mano draugai, kuriais visada galiu pasitikėti. Po daugelio metų jie pakvietė mano dukrą į Vilnių, kad galėtų aplankyti gimtąsias vietas, šeimos kapus.

Kokia kalba bendravote su aplinkiniais gyventojais?

Kolonijos gyventojai daugiausia kalbėjo lenkiškai. Bet vyresnė karta, ypač miesteliuose ir senuose kaimuose nemokėjo lenkų kalbos. Tai kalbėdavau lietuviškai. Netgi mane girdavo, kad taip gražiai kalbu šia sunkia kalba. Mano Kaune išmokta lietuvių kalba buvo elegantiška, literatūrinė, o šiuose kraštuose vyravo tarmė su daugybe rusiškų, baltarusiškų, ukrainietiškų ir lenkiškų žodžių. Tokią tarmę ne kiekvienas galėjo suprasti.

Nuotraukos iš Wojciecho Wisniewskio knygos „Beržininkų ponia“, saugomos Ignalinos krašto muziejuje

Meno bangos

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite