Angle down Atgal

Bar­bo­ra Ža­ga­rietė – ste­buk­lus do­va­no­jan­ti Ža­garės mer­gelė

Lie­pos 16–19 d. Ža­garė­je jau še­šio­liktąjį kartą įvyks Ža­garės vyš­nių fes­ti­va­lis, ku­rio šių­me­tis šūkis – „Ste­buk­lais ti­ki­me“. Už Vyš­nių fes­ti­va­lio kon­cer­tinės pro­gra­mos bi­lie­tus-ku­po­nus su­rink­tas lėšas Ža­garė­je bus pa­sta­ty­ta bron­zinė maž­daug dviejų metrų aukš­čio Bar­bo­ros Ža­ga­rietės skulptū­ra. Kas ji – Bar­bo­ra Ža­ga­rietė?

Nedegantys ir neyrantys mergelės palaikai

Barbora Umiastauskaitė – XVII amžiaus asmenybė. Gimė ji Senojoje Žagarėje 1628 metais. Barbora – gausios ir gana gerai žinomos bajorų Umiastauskių giminės dukra.

Barboros mama buvo labai religinga ir įskiepijo dukters sieloje gilų pamaldumą, tačiau labai anksti mirė. Tėvas, kuris nepasižymėjo krikščioniškų dorybių dvasia, vedė pamotę, kuri drauge su tėvu skriaudė Barborą. Mergaitė buvo labai pamaldi, stipriai tikėjo į Dievą, įstojo į benediktinių vienuolyną Rygoje. Tėvas jos sprendimu buvo labai nepatenkintas ir privertė mergaitę grįžti atgal į dvarą.

1648 m., būdama apie dvidešimties metų, neaiškiomis aplinkybėmis Barbora žuvo. Pasakojama, jog 20-metė mergina žuvo, gindamasi nuo tėvo smurto.

Mirus Barborai, jos palaikai keletą kartų buvo perlaidojami iš vienos vietos į kitą, kol 1779 m. Barboros karstas perneštas į Senosios Žagarės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, rūsyje po didžiuoju altoriumi, įstiklintame karste. Praėjus vos keleriems metams po Barboros mirties, švedams įsiveržus į Lietuvą, jie apiplėšė ir sudegino Senosios Žagarės bažnyčią. Sudegė visi rūsyje buvę palaikai, išskyrus Barboros palaikus, kurie beveik nenukentėjo. Tai ir davė pradžią jos, kaip tarpininkės ir užtarėjos Dievui, kultui.

1711 m. atstačius bažnyčią ir perkėlus palaikus į bažnyčios kriptą, prasidėjo antrasis Barboros gyvenimas. Žmonės veržėsi prie jos karsto, ją laikė šventąja, nes, besimelsdami prie Barboros palaikų, patirdavo įvairiausių malonių: daugumai pagerėdavo sveikata, kitus apsaugodavo nuo įvairių gyvenimo sunkumų ir šiaip patyrė jos pagalbą.

Vyskupas Motiejus Valančius 1860 m. atsiuntė Senosios Žagarės bažnyčios klebonui knygą registruoti Barboros malone įvykusiems stebuklams. Iki 1940-ųjų knygoje buvo įrašyti 97 tikinčiųjų liudijimai apie įvykusius stebuklus (liudijo žmonės iš Šiaulių, Raseinių, Telšių, Kretingos ir Rygos), tačiau jie nebuvo kanoniškai ištirti.

1878 m. carinės valdžios įsakymu Senosios Žagarės bažnyčioje esantys Barboros palaikai buvo užmūryti. Po keliolikos metų, remontuojant bažnyčią, mergelės palaikai vėl rasti ir jie buvo nesuirę. Žmonės dar labiau pradėjo tikėti Barboros stebuklais ir dėkoti jai už patirtas bei patiriamas Dievo malones ir atgautą sveikatą.

Ti­kin­tie­ji neiš­si­žadė­jo Bar­bo­ros Ža­ga­rietės ir šian­dien, jie my­li ir ger­bia ją. Svar­biau­sias jos šven­tu­mo įro­dy­mas yra tai, kad tie, ku­rie krei­pia­si į ją už­ta­ri­mo, pa­ti­ria ma­lo­nių, ku­rias va­di­na ste­buk­lais.
Ti­kin­tie­ji neiš­si­žadė­jo Bar­bo­ros Ža­ga­rietės ir šian­dien, jie my­li ir ger­bia ją. Svar­biau­sias jos šven­tu­mo įro­dy­mas yra tai, kad tie, ku­rie krei­pia­si į ją už­ta­ri­mo, pa­ti­ria ma­lo­nių, ku­rias va­di­na ste­buk­lais.

Palaikus paslėpė partizanų išdavikas

Okupavus Lietuvą Sovietų Sąjungai, padidėjo tikinčiųjų persekiojimas, valdžios pareigūnams nepatiko žmonių pagarba ir pamaldumas Barborai Žagarietei.

Po to, kai 1963 m. Mišių metu kunigas paskelbė apie eilinį Barboros stebuklą, sovietų valdžios įsakymu buvo uždaryta Senoji Žagarės bažnyčia, o Barboros Žagarietės palaikai dingo.

Palaikų dingimo operacijoje dalyvavo Lietuvos partizanų išdavikas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytojas Juozas Markulis. Jis palaikė ateistines idėjas ir stengėsi menkinti religijos bei bažnyčios autoritetą. Sužinojęs apie Žagarės bažnyčioje saugomą ir vietos žmonių garbinamą Barboros Žagarietės mumiją, J. Markulis išsiruošė ją apžiūrėti ir registruoti. Kolegoms J. Markulis yra užsiminęs: „Mes ją taip paslėpsim, kad niekas neras.“

Žagariečiai prisimena, kad J. Markulis į Žagarę atvyko ne vienas, su keletu bendradarbių GAZ visureigiu. Žinoma, kad tokiu automobiliu palaikai į Vilnių greičiausiai nebuvo išvežti. Tikima, kad jie yra kur nors užkasti. Nepaisant to, žmonės nepaliovė ir nepaliauja prašyti Barboros užtarimo.

Užrašyta patirtų malonių – per 400

Nors kūno karste ir nebėra, tačiau žmonės lanko šią vietą ir meldžia Barboros malonės, dėkoja už pagalbą. Barbora buvo laikoma ligonių globėja, o jos šventumą įrodo patirtos malonės, jų užrašyta daugiau kaip 400.

1999 m. tikintieji paprašė Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, kad tarpininkautų, paskelbiant Barborą Žagarietę palaimintąja, o vėliau ir šventąja.

2005 m. gegužės 13 d. Šv. Sostas atsakė į Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio 2004 m. lapkričio 11 d. prašymą pradėti Barboros Žagarietės beatifikacijos ir kanonizacijos bylos procesą, pranešdami, kad nėra kliūčių šiam procesui pradėti. Bylai vesti paskirti tribunolo nariai.

Bus pastatyta bronzinė skulptūra

Žagarės regioninio parko direkcija dar 2013 m. teikė paraišką Kultūros ministerijai skulptūros „Barbora Žagarietė“ sukūrimui, išliejimui ir pastatymui Žagarėje. Kraštietis skulptorius šviesaus atminimo Romualdas Kvintas sukūrė skulptūros pavyzdį, tačiau viso projekto, deja, įgyvendinti nebespėjo.

Skulptorius Barborą Žagarietę pavaizdavo kukliai į kuodelį sukeltais plaukais, uždaru rūbu, kurio apatinę dalį juosia tarsi gyvų gėlių, lapų, vijoklių apsiaustas. Šiandien, liepos 17 d., 15–20 val. Senosios Žagarės bažnyčioje bus eksponuojamas skulptūros maketas Barborai Žagarietei.

Skulptūros pastatymui lėšų nebuvo gauta, tad projektas kuriam laikui atgulė į stalčių. Šviesaus atminimo skulptoriaus darbus tęsia jo kolega Mindaugas Šnipas ir architektas Tauras Budzys.

Už šių metų Vyšnių festivalio koncertinės programos bilietus-kuponus surinktas lėšas Žagarėje, Švėtės upės pakrantėje, Senosios Žagarės bažnyčios kalvelės papėdėje, pagaliau bus pastatyta bronzinė maždaug dviejų metrų aukščio Barboros Žagarietės skulptūra ant granitinio pjedestalo. Skulptūros pastatymo darbus numatoma atlikti 2021 m.

Kas yra šventumas?

Šventi gali tapti visi, bet ne visi žino, kokio masto yra tas jų šventumas ir kaip jis suteikiamas. Tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventaisiais ir gyviesiems teikiami kaip pavyzdžiai.

Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo. Juk jie buvo tokie pat, kaip ir mes, žmonės, jie taip pat kentė vargus ir pagundas, bet jie kovojo su pagundomis ir įveikė jas tokiais pat įrankiais, kokiais galime ir mes naudotis. Pažiūrėję į jų pavyzdžius, mokomės, kaip mums reikia gyventi, kad Dievui patiktume.

Šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas, šventas žmogus iki galo realizuoja savo prigimtį. Būti šventam – vadinasi, būti tikru žmogumi. Tikrasis žmogus tas, kuris yra su Kristumi, kuriam svarbiausia būti su Kristumi, kuriam buvimas su juo sudaro gyvenimo prasmę.

Gražiausios žmogaus dorybės: nuolankumas, dosnumas, skaistumas, romumas, meilingumas, saikingumas, uolumas.

Italijoje žmonės sako: „Mirė kvepėdamas šventumu.“ Šis posakis byloja, kad kai kurių šventųjų kūnai nesuyra ir kvepia, ir tokie apčiuopiami požymiai primena žmonėms, kad velionis buvo laikomas šventu jau tada, kai jie jį pažinojo ir su juo susitikdavo.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite