Angle down Atgal

Atsisuko antru galu: žudikas, kurio niekas neteisia

Susirūpinusi visuomenės dvasine sveikata klaipėdietės Agnės (tikras vardas ir pavardė žinomas) teigia, kad pokyčių laikotarpiais ne visi žmonės vienodai prie jų adaptuojasi. Laiško autorė mąsto, jog, jei jau pasitelktos didesnės psichologų pajėgos dvasinei pandemijos žalai švelninti, tai jas reikėtų nukreipti ne banaliai paguodai, tik individualiai pagalbai, bet ir švelninant stresą keliančias aplinkybes. Agnės argumentai tokie:

Nuotaikas, jausmus veikia ne tik vidinės savybės, bet ir supančios aplinkybės, kurių neįvertinus, nestabdant sklindančio negatyvo ir nekeičiant pozityvo viltimi – individuali pagalba gali virsti neefektyviai panaudotomis lėšomis.

Prasidėjus dainuojančiam nacionaliniam Atgimimui, masiniams mitingams, vieni jautė euforiją, kiti baimę, treti netikėjo savo akimis. Nors visas tas sujudimas priminė šventę, jis veikė žmones psichologiškai, skatino grėsmių baimę, ypač jautriai reagavo žmonės, kurie, prisiminė buvusias represijas: tremtį, Rainių tragediją, patirtus persekiojimus ir išsiugdžiusius nuostatą, kad pokyčius lydi represijos.

Sausio tryliktoji ir po jos buvęs nerimo ir sukrėtimų laikotarpis nepraėjo be pėdsakų.

Vienaip reagavo apdovanotieji gebėjimu žvelgti į ateitį, pasirengę ją kurti, dėl jos aukotis, kitaip nenorintys naujų rūpesčių, branginantieji savo pilką gyvenimą, pažeidžiami asmenys.

Pažeidžiamiesiems, kurie gyveno, niekuo neišsiskirdami, išryškėjo menkesnio gebėjimo prisitaikyti prie kintančios aplinkos reiškiniai. Po viešas įstaigas ėmė klajoti moteris, aiškinanti, jog mačiusi keistų dangaus reiškinių, apie apimtą dvasinio pakilimo kažkokiame su ekologija susijusiame mitinge ir panorusio pasidalinti įspūdžiais su Vilniaus valdžia nuotykius bibliotekoje rašė Klaipėdos laikraštis.

Baltais apatiniais rūbais pasirodęs, panašus į angelą žmogus, mojuodamas ilga lazda, pareikalavęs telefono, privertė darbuotojas pasijusti nejaukiai. Išprašytas iš patalpos mažu, liesu kietai suspaustu kumštuku, sutelkęs energiją, ėmė trupinti storus vitrininius langus.

Ant draugiškos, kaimyniškos moteriškės durų pasirodė užrašas, jog jos namus globoja svetima valstybė ir net užraše buvo nurodyta globotojo pavardė. Vėliau, teko girdėti, jog moteris net agresyviai ėmė kontroliuoti įėjimą į laiptinę, neįleisti kaimynų svečių, kurie jai atrodė įtartini.

Tai akivaizdūs atvejai. Tačiau logiška manyti, kad neramiu metu gyvenusių žmonių sąmonėje liko neišsiveržusio išorėn sukaupto streso, kurio nereikėtų gausinti. Bet gyvenimas yra gyvenimas ir jis siunčia vis naujus išbandymus.

Ekonominės krizės sužlugdžiusios gražias viltis, pažeidusios saugumo jausmą, sustiprino pojūtį, jog žmogaus pastangos nedaug reiškia ir likimo išdaigos jas smagiai nubraukia.

Dvasinės ekonominių krizių pasekmės nebuvo pakankamai įvertintos. Dėl to jos trikdo psichologinį mikroklimatą darbuose, kelia nereikalingus stresus, ardo žmonių sveikatą, prisideda prie darbuotojų kaitos, menkesnio laimės pojūčio, skatina priklausomybių ligas iki pat šiol.

Kalbant apie vadybą, dažnai reikėtų, kad nuogam karaliui kažkas pasakytų – esi nuogas. Vadybos teorija - neseniai pasirodęs dalykas Lietuvoje.

Todėl vadybininkas buvimą vadybininku neretai suvokia baudžiavos laikų matais. Psichologinės agresijos metu įrodinėjama, kad pavaldinys marionetė vadybininko rankose, kuriamos nuostatas, jog, jei pavaldinį gina įstatymas, vadybininko stiprus ginklas neformali informacija, griaunanti maištaujančiojo reputaciją. Toks manipuliavimas kitais žmonėmis ,užuot dirbus vadybos darbą, tai dvasinės ligos požymis. Bet jis nėra įvertinamas taip, kaip derėtų.

Džiunglėse žmogus turi būti įsitempęs, kad nenudilgintų pavojinga žolė, neįgeltų nuodingas vabalas, neužpultų grobuonis. Darbe tenka saugotis, kad nepakenktų kolegos nevaldomo pavydo ir noro pasirodyti pranašesniu netinkama, kenkianti raiška.

Vadovas nepasitikintis savo gebėjimais manipuliuoja pavaldinio baime netekti darbo. Smulkmenos, kurias galima išsiaiškinti pokalbio metu virsta tema gamybiniame susirinkime, sudaromos aplinkybės, kad darbuotojui tampa sunku įrodyti, jog jis „ne kupranugaris“. Lengvesniu Napoleono sindromu sergantis įstaigos ar net sistemos vadovas kuria reformas, nereikalingas labai abstrakčias žinių patikras, žlugdydamas kitų kūrybinę energiją tikroms inovacijoms. Po reformų viskas atrodo, kaip pasakoje, apie naują bobutės sijoną, kuris buvo sukarpytas senajam lopyti.

COVID – 19 – tai grėsmė sveikatai, gyvybei, karjerai, susikurtam verslui. Žinoma, tai ir dvasios tvirtumo išbandymas. Įsivaizduokime žmogų, kuris laimingai „prasmuko“ pro grėsmes, dėkingas likimui norėtų pasitarnauti kilniam tikslui, yra pasiilgęs normalaus darbo, prastovos suteikė laiko vertingiems sumanymams, grįžta į darbą, kuriame netrukus ima virti intrigėlės. Jo sąmonėje atsiranda suvokinys: po saule – nieko naujo, sukirba abejonė, ar kada racionalumas įveiks absurdą. Tada atsiranda bodėjimas ta karusele, kurioje jis privalo suktis.

Taigi gyvybei gali būti pavojingas ne tik virusas, bet ir intrigėlės. Į jas bus reaguojama jautriau, negu anksčiau – pandemija sekina dvasinio imuniteto stiprumą.

Dar nesenai girdėjome, kad kažkur toli siaučia pavojingas virusas. Labiausiai girdėjome žodį – toli. Todėl nelabai kas tikėjo, kad toli siaučianti blogybė įsiverš į mūsų gyvenimą. Įsiveržė.

Girdime, kad kažkur toli, labai toli nenormalios būsenos asmuo nutarė imti aiškintis su kolegomis, laikydamas rankose ginklą. Brolyčiai, prisiminkime, kad šiais laikais – toli virsta –čia pat.

Mokyklos programose tikriausiai nebėra V. Kudirkos eilėraščio „Ne tas yra didis“. Reikėtų atidžiai jį panagrinėti, suvokti ir pamąstyti, kaip geriau siekti autoriteto. Kažkas turėtų priminti, kad ne pavydas, nepagrįstos antipatijos turi valdyti žmogų, o jis jas. Jei tiems pasitelktiems psichologams pavyktų išvaduoti kartu dirbančius žmones nuo nesveikų apsėdimų – būtų ir darbas produktyvesnis, ir į namus iš darbų neatšliaužtų slogūs, šalti rūkai.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite