Angle down Atgal

Apsaugines kaukes veliančiai meistrei pavaldžios ir papūstos D. Trumpo lūpytės

Rozalime gyvenanti Janina Vansauskienė apsaugines kaukes siuvo iš lino ir šilko, o dabar velia iš avies vilnos. Ji įsitikinusi, kad natūralios medžiagos šiuo metu nepakeičiamos – ypač vilna, kuri pasižymi antibakterinėmis ir raminamosiomis savybėmis. „Jeigu tik turite namuose gabalėlį vilnos, sėskite, imkite adatą ir velkite. Pamatysite, kaip aprims mintys – ir dėl paties proceso, ir dėl vilnos“, – sako J. Vansauskienė.

Janinos veliamos kaukės įvairiausių spalvų ir formų. Vienos – su nuotaikinga šuniuko nosyte, kitos primena ilgą varnos snapą. „Pasirodo, seniau tokios kaukės būdavo dėvimos maro metu, į jų vidų pridėdavo įvairių dezinfekuojamųjų priemonių, kad žmogus nuolatos jomis kvėpuotų. Ir dabar taip galima“, – merkia akį J. Vansauskienė.

Galima – varnos snapą primenančią kaukę turi vienas Šiaulių politikas, yra užsisakęs aktorius iš Panevėžio. Tiesa, pati kūrėja jomis nesipuošia, prisipažįsta, kad būtų šiek tiek nejauku išeiti į mažo miestelio gatves. Bet štai į teatrą – kodėl gi ne?

Masinės veltų kaukių prekybos J. Vansauskienė sako nevykdanti – yra pardavusi tik keletą kaukių, kad nusipirktų reikiamų medžiagų jų gamybai. Likusias išdovanoja. „Dabar kitaip ir būti negali, turime kiek galėdami vieni kitiems padėti“, – priduria.

Vėlimo meistrė kaukes siuvo ir iš kitų natūralių medžiagų – lino, šilko. Šilką, anot jos, bus ypač malonu dėvėti vasarą, be to, mokslininkų įrodyta, kad jis nesudrėksta ir nepraleidžia mikrobų. Žinoma, jei yra tikras. J. Vansauskienė moko: uždekite šilko kraštelį, jeigu nesilydo, subyra – tikras, jeigu lydosi – tai akį ir pirštus apgaunanti sintetika.

Seniau tokios kaukės būdavo dėvimos maro metu, į jų vidų pridėdavo įvairių dezinfekuojamųjų priemonių, kad žmogus nuolatos jomis kvėpuotų.
Seniau tokios kaukės būdavo dėvimos maro metu, į jų vidų pridėdavo įvairių dezinfekuojamųjų priemonių, kad žmogus nuolatos jomis kvėpuotų.

D. Trumpas rankinėje ir ant peties

Veltos apsauginės kaukės – ne vienintelė J. Vansauskienės išmonė. „Kūrybinės idėjos mano galvoje sukasi dvidešimt keturias valandas per parą. Kartais jas net sapnuoju“, – juokiasi ji. Menininkės rankose gimsta ir žinomų žmonių portretai-skulptūros, o naujausias jos kūrinys – darni kiškių šeimyna. Juk artėja šv. Velykos.

„Tikriausiai čia tas etapas, kai praeina noras velti tai, kas įprasta, ir imi žaisti, ieškoti. Vilna – nuostabi medžiaga minkštai skulptūrai. Aišku, lipdyti iš stabilios medžiagos būtų lengviau. Bet gyvenime aš niekada nesirinkau lengvesnio kelio, mane visuomet vesdavo ant sunkiausio. Vilna vaikšto ir turi jausti jos judėjimą: jeigu adatėle gilini vieną vietą, aplink esantys pora centimetrų keičia savo formą. Todėl su vilna kaip su šachmatais – turi numatyti kelis ėjimus į priekį“, – sako J. Vansauskienė.

Būna, dailininkai skundžiasi, kad apkarsta tapyti akis arba nosį, o štai vėlimo meistrei sudėtingiausia adatėle „išskaptuoti“ rankų pirštus. Prie jų gali tekti sėdėti ištisas dienas, o paties darbo kaip ir nematyti. Taigi dažnai J. Vansauskienės skulptūrų piršteliai sumaniai paslėpti.

Beje, menininkė sako iš daugelio žmonių girdėjusi, kad, žiūrint iš tolo, veltos skulptūrėlės primena marmurines. „Kviečiu paliesti. Nustemba, kad skulptūra minkšta ir šilta“, – šypteli ji.

Menininkės rankose gimsta žmonių portretai-skulptūros – tokią turi žinomas Šiaulių teisininkas. Naujausias jos kūrinys –  kiškių šeimyna.
Menininkės rankose gimsta žmonių portretai-skulptūros – tokią turi žinomas Šiaulių teisininkas. Naujausias jos kūrinys – kiškių šeimyna.

Bene daugiausia žmonių nori paliesti J. Vansauskienės kurtą JAV prezidento Donaldo Trumpo skulptūrą-portretą. „Ją dariau kelis mėnesius rinkimų kampanijos metu ir nežinojau, kas tuos rinkimus laimės. D. Trumpas jau tuomet man imponavo kaip chaotiška asmenybė. Tie jo plaukai… Tai buvo pirma istorinė asmenybė, kurią pabandžiau nuvelti, galvojau, padarysiu sau iššūkį. Kai nuvėliau ir pastačiau savo kūrybinėse dirbtuvėse Pakruojo dvare, sulaukiau be galo daug dėmesio. Žmonės labai norėdavo su juo nusifotografuoti – vieni į rankinę dėdavo, kiti ant peties. Nuo viso to dėmesio mano Trumpas susitaršė, todėl praėjusiais metais jį sustandinau ir padariau ančiuko lūpas. Iki tol buvo išsišiepęs – kaip per rinkimus“, – pasakoja J. Vansauskienė.

Rimčiausiu savo darbu ji laiko Antano Smetonos skulptūrą-portretą, kurį nuvėlė Lietuvos šimtmečiui, o mieliausia jos širdžiai angeliuko skulptūra, stovinti ant iš jūros išplautos šakelės, atkartojančios sparnų motyvą. „Tai buvo pirmoji rimta mano skulptūrėlė“, – priduria vėlimo meistrė.

Nuveltas D. Trumpas sulaukė be galo daug dėmesio. Žmonės labai norėdavo su juo nusifotografuoti – vieni į rankinę dėdavo, kiti ant peties.
Nuveltas D. Trumpas sulaukė be galo daug dėmesio. Žmonės labai norėdavo su juo nusifotografuoti – vieni į rankinę dėdavo, kiti ant peties.

Stebuklingasis lanolinas užgydo žaizdas

Minkštas skulptūras velti ji pradėjo prieš maždaug ketverius metus. Tuomet kūną buvo sukausčiusi sunki liga, J. Vansauskienė pamena negalėjusi nė knygos rankose išlaikyti.

„Labai liūdėjau ir paprašiau vyro man paduoti vilnos ir vėlimo adatą. Visai negalvodama, ėmiau ją badyti, buvau atsijungusi, mintys kažkur toli toli. O tada vieną akimirką žvilgteliu į savo vilnos rutuliuką – taigi veidas! Ėmiau velti juokdarius, tarsi pati sau sakydama, kad ta mano liga – juokas, kad čia nieko tokio. Iki ryto padariau tris juokdarius, įdėjau jų nuotraukas į feisbuką, parašiau draugams. Pamenu, kažkas pakomentavo, kad Dievulis mano rankomis dirba... Ir iš tikrųjų: dabar, euforijai ir džiaugsmui atslūgus, galiu pasakyti, kad tai buvo kaži koks meditacinis vėlimas, visiškas atsipalaidavimas, kuomet iš tavęs išeina dar tau pačiai nežinomi gebėjimai“, – pasakoja J. Vansauskienė.

Vėlimas menininkei pažįstamas nuo vaikystės – šį amatą paveldėjo iš senelių, tėvų. Prieš keletą metų ji savo kūrybinėse dirbtuvėse dar darbavosi su amžino poilsio išėjusiu tėveliu Zenonu Pranu Paulausku. Būtent iš jo perėmė šiam amatui būtinas žinias: kaip kirpti avis, kaip rankomis plauti, džiovinti, kedenti ir karšti vilną. Išmanyti šiuos procesus būtina, antraip vilna nebus nei saugi, nei švari naudoti, joje neišliks lanolinas, vilnos riebalai, turintys antibakterinių savybių.

Būtent dėl lanolino prie avių nekimba erkės ir kiti parazitai, o vilna pasižymi gydomosiomis savybėmis. „Net jeigu kerpame avytę ir netyčia įkerpame į jos odytę, žaizda tuoj pat užgyja. Kaip ir žaizda piršte, jeigu pataikau į jį su adatėle. Tai dėl lanolino“, – pastebi J. Vansauskienė.

Tinkamai apdirbta avies vilna tinka sąnarių, nugaros, ausų uždegimams ir skausmams malšinti. Turi ji ir raminamųjų savybių, todėl, jeigu apima nerimas dėl rytdienos, J. Vansauskienė pataria imti į rankas vilnos gabaliuką, adatą ir velti rutuliuką. „Galbūt iš jo išeis avytė arba gėlytė, į kurią įlašinsite eterinio aliejaus. Ir namai kvepės, ir pats vėlimo procesas bus nunešęs mintis. Juk geriausias vaistas yra darbas. O jeigu dar kūrybinis, tuomet iš viso fantastika“, – pokalbį užbaigia J. Vansauskienė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite