Angle down Atgal

„Apkasų“ liga

Kelias praėjusias savaites garsiausios Lietuvos vietos buvo Biržai ir Žiežmariai. Vieni aktyviai kratėsi beglobių vaikų kaimynystės, kiti – žmonių su negalia. Ironiška – šiais, Vietovardžių – metais, matyt, šie du pavadinimai ir tapo garsiausias vietovardžiais, kuriuos ryškiai įsiminė Lietuvos vadovai bei kiti šalyje garsūs žmonės, viešai išreiškę savo nuomonę ir mėginę belstis į protestuojančiųjų sąžinę. Visgi norėtųsi tikėti, kad tai, kam prieštarauta susitikime Žiežmarių Lauko gatvėje, netaps viso miesto etikete – juk nemažai žmonių galvoja kitaip. Tik jie gal mažiau matomi ir girdimi...

NUO KO GENDA VAIKAI?

Protestuojantys prieš grupinio gyvenimo namų atsiradimą skydu pasirinko vaikus, esą, augdami psichinę negalią turinčių žmonių kaimynystėje jie nebus saugūs, patirs stresą ir pan. Ir nesvarbu, kad dešimtį gyventojų prižiūrės nuolat dirbantis socialinis darbuotojas... Prisiminiau savo vaikystę ramioje Kaišiadorių gatvelėje, kurioje beveik vienu ir tuo pačiu metu namus pasistatė labai paprastų darbininkiškų profesijų šeimos.

Vienoje jų brolio ir jo žmonos prižiūrima gyveno ir Mariutė – nedidukė moteriškė, vaikų dažnai matoma tai darže, tai vadinamoje viralinėje. Kartais, kai pasigirsdavo garsesnis sandėliuko durų trinksėjimas, tėvai nusišypsoję sakydavo, kad, matyt, Mariutė vėl kažko pyksta...

Mums, vaikams, buvo paaiškinta, kad Mariutė serga, todėl kartais elgiasi keistai, nors tas keistumas niekam neužkliūdavo, o paaiškinimas apie ligą kėlė ne pašaipą ar panieką, o tik užuojautą. Kai giminaičiai ir pati jų globotinė apseno, ji buvo apgyvendinta Strėvininkų globos namuose, kurie tuomet vadinosi internatu, tačiau dažnai parvežama namo.

Nei psichine ligone, nei kaip kitaip gatvėje jos niekas nevadino, todėl visi gatvės vaikai taip ir nesužinojo, jog auga „nesaugioje aplinkoje“ ar yra kažkaip traumuojami. Už kelių namų gyvenantys kaimynai taip pat augino panašios negalios paženklintą dukrą, tačiau nepamenu, kad kam nors tai būtų kliuvę.

Šiandien tos, senosios tėvų kartos, deja, jau nebelikę. O „nesaugioje aplinkoje“ užaugę vaikai jau daugelis turi suaugusius savo vaikus ir anūkus. Visi gyvena normalų gyvenimą, nė vieno neteko sutikti panašioje kaip Žiežmariuose protestuojančioje minioje, nerašo jie ir piktų komentarų socialiniuose tinkluose smerkdami dalykus, kurie normalaus žmogaus turėtų būti priimami visai kitaip. Šiandieninių įvykių „šviesoje“ (iš tiesų, šviesa tai pavadinti sunku) vaikystės kaimynus turbūt derėtų vertinti kaip itin tolerantiškas asmenybes.

Tačiau tuomet, kasdieniame gyvenime, niekas nevartojo tokių skambių ir įmantrių žodžių. Tiesiog šeimose buvo gerbiamas darbas, tvarkingumas, augdami vaikai negirdėjo tėvų rietenų, o juo labiau – su pikta pašaipa kalbant apie kitus žmones, nebuvo toleruojami užgauliojimai – ypač „Apkasų“ liga vyresnių, silpnesnių atžvilgiu.

Nebuvo įprasta „psichais“ vadinti ir įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovų, todėl jaunoji karta turėjo galimybę augti psichologiškai neužterštoje savo aplinkoje, už ką šiandien su padėka norisi žemai nulenkti savo galvą. Manau, panašiai gyveno ir tebegyvena daugelis žmonių. Tiesiog, apie tai retai kalbame ar susimąstome, nes normalūs dalykai nėra triukšmingi ar skandalingi.

Todėl kartais (tikrai ne tik šiuo atveju) susidaro įspūdis, jog visuomenės nuomonę formuoja tie – amžinai šaukiantys, nepatenkinti, pikti. Ko gero, tai viso labo tik bandymas kompensuoti tuštumas savyje. Užuojauta tokių „kovotojų“ vaikams, kai vietoj to, kad paskaitytų atžaloms pasaką, tėvai eina skriausti ir žeminti tų, kuriuos ir taip jau likimas yra nuskriaudęs. Ar esame visiškai tikri, kad tos užuojautos ir supratimo, kurio šiandien pristigome, kada nors neteks ieškoti patiems?

Kova už savo teises, kurios mindo kitų gyvenimus, sugrįžta bumerangu. Tai – irgi iš vaikystėje girdėtų pamokų, nesvarbu, kokia forma – vieni tiki, kad Dievas atlygins, kiti – likimas, bet esmė – ta pati. Nuolatinis garsiai išrėkiamas nepasitenkinimas kai kam tiesiog tampa gyvenimo būdu. Norime dirbti ir uždirbti, bet protestuojame prieš kiekvieną naują įmonę, „pasikėsinusią“ įsikurti šalia. Savo verslui priklausančiame sklype nepasodinę nė vienos nusususios gėlytės, rašome graudžius komentarus socialiniuose tinkluose už žalumos išsaugojimą... Liaudyje toks gyvenimo būdas vadinamas „apkasų liga“. Tai irgi – savotiška negalia, tačiau laimė, jog pagydoma.
O SU KUO JŪS?

Yra posakis, kad lengviau mylėti visą žmoniją apskritai, nei šalia esantį gyvą žmogų. Todėl besipiktinantys atsirasiančių namų kaimynyste tvirtina, jog iš esmės prieš tokius namus neįgaliesiems jie ne prieš – su sąlyga, kad namai bus pastatyti kitur. O jeigu ten – kitur – taip pat gyvena panašūs?

Ar nesiritama link vieno visiems gerai žinomo rasės grynintojo pozicijos, kuris buvo suradęs tinkamą vietą – spygliuota viela aptvertas dujų kameras? Kažkaip neteko girdėti, kad kada nors gyvenime prieš neįgalius kaimynus būtų protestavę Mūro Strėvininkų žmonės, nors šiame kaimelyje esančiuose globos namuose gyvena per 200 žmonių su psichine negalia.

Dalis žiežmariečių išsigando dešimties... Liūdna, kad Mažosios kultūros sostinės vardas tapo linksniuojamas visai ne ta prasme, kokios nusipelno puikus Žiežmarių miestelis. Savo pasipiktinimą viešojoje erdvėje išreiškė žinoma žurnalistė Daiva Žeimytė-Bylienė, kuri rašo „Tiesą sakant, net sunku sveiku protu suvokti, kad atėjo diena, kai reikia nuo žmonių savanaudiškumo, bukaprotiškumo ir neišmanymo ginti pačius silpniausius. Tuos, kurie ir taip likimo jau nuskriausti.“ Į įvykius sureagavo premjeras Saulius Skvernelis:

„Raginu tiek vietos bendruomenių lyderius, tiek teisėsaugos institucijas suprasti, kad neapykantos kurstymas veda į dar sunkesnes veikas, kurios vėliau baigiasi labai liūdnomis pasekmėmis. Jei norime būti saugūs, pirmiausia turime pagalvoti apie savo elgesį ir jo pasekmes. Šioje situacijoje vaikai ir neįgalūs asmenys patys neapsigins ir jiems turi padėti valstybė“. Neliko nuošalyje ir ministras Linas Kukuraitis: „Noriu paskatinti Žiežmarių, Biržų bei visų bendruomenių gyventojus, besipriešinančius vaikų ar neįgaliųjų globos namų įkurdinimui savo kaimynystėje, pirmiau statyti tiltus nei bijoti nežinomų dalykų.

Šie vaikai ar negalią turintys žmonės keliasi į naują gyvenimo etapą – gyvenimą tarp mūsų, jie taip pat kupini nerimo ir nesaugumo. Tad, būdami šeimininkai, priimkime svetingai“. Savo aiškią poziciją išsakė Prezidentas Gitanas Nausėda; „Nei be tėvų globos likę vaikai, nei žmonės su negalia neturi būti atstumti, atskirti ir stigmatizuojami.

Pagarba jų orumo išsaugojimui – tai mūsų pačių orumo ir brandumo įrodymas. Turime rasti tinkamus būdus, kaip pažeidžiamiausius visuomenės narius įtraukti į bendruomenę, pastebėti jų unikalius sugebėjimus, priimti kaip lygiaverčius, nes jie tokie ir yra. Tai padaryti kartais trukdo visai ne lėšų trūkumas, o artimiausio kaimyno nepagrįsta baimė. (...)

Atjautos negana – privalome jausti atsakomybę už pažeidžiamuosius ir nuoširdžiai rūpintis jų gerove. Išsigąsti sunkumų neturėtų būti mūsų kelias. Nei bendruomenių, nei atsakingų valdžios atstovų. Ginkime tuos, kurie yra labiausiai nuskriausti ir kuriems reikia didžiausio mūsų visų dėmesio. Ačiū tiems, kurie šįkart netylėjo ir garsiai prabilo už mūsų visų tyliąją Lietuvą“. O Jūs – su kuo?
Romualda Suslavičienė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite