Angle down Atgal

„Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“ (IV)

Toliau spausdiname mūsų kraštiečio dr. A. Šeštoko-Margerio įspūdžius iš 1932 metais išleistos jo knygos „Amerikiečio įspūdžiai Lietuvoje“.

Bekonai

Nemažas skyrelis knygoje skiriamas kiaulėms ir jų augintojams, aprašomi vargai, patiriami parduodant užaugintus bekonus.

„ – Tenai nepriėmė, tai atvežėme čionai. Čia žydas perka, tai visokius ima; žinoma, tik 60 litų centneriui temoka. – Guodžiasi jauna kaimietė...

– O kodėl, poniute, nepriėmė? – domiuosi...

– Nežinau, ponas. Sako, netinka bekonams, ir tiek. Žiūrėkite, ponas, kiek čia vežimų suvažiavo; jų visų tenai nepriėmė. Tiek daug darbo ir rūpesčio, kol užaugini, o paskui dar nepriima. Jau geriau namo vežtis ir patiems suvalgyti, nei kitiems už pusdykę atiduoti... (…)

Taip. Tolimame Marijampolės naujos turgavietės kampe jau stovėjo apie dešimt vežimų. Kiekvienam iš jų kriuksėjo, žviegė po du, tris, keturis ar daugiau „ponų bekonų“. (…)

– Prašau tamsta, pasakyti, kur rūšiuoja ir priima „ponus bekonus“? – klausiu ūkininko su tirštais ūsais, stambiais batais ir ilgu botagu dešinėj rankoj.

– O tai tee, ponas, už stoties. Tee jau suvažiavęs koks šimtas vežimų su kiaulėmis... (…)

Einu. „Ponų bekonų“ muzikalus kriuksėjimas kutena ausis, o smarkaus vėjo nešamos dulkės tarškina į akinių stiklus.

Vežimas prie vežimo. Ilgos, plačios leiterės laikosi atsirėmę į rungus ir lušnis. Viršuj kita leiterė, gale tam tikros durelės, o pryšakinyj vežimo gale pasostė, kurioje minkštai sėdi ar vyriškis, ar moteriškė, ar abu drauge. (…) Štai, viename vežime guli keturi „ponai bekonai“, o sėdi tik vienas ponas žmogus. (…) Ponas žmogus traukia dūmą po dūmui ir, matyti, galvoja, ar jo „ponus bekonus“ priims, ar ne; jeigu ir priims, tai į kurią rūšį nuskirs?..

Netoliese stovi būrys vyrų ir moterų, Visi labai susijaudinę.

– Taip nachališkai, taip nachališkai! – aimanuoja visai elegantiškas vyrukas, nors ir kaimiškai apsirėdęs.

– Atsiprašau, gerbiamieji, o kas čia tokio atsitiko? – klausiu visą būrį.

– Nugi, ponas, atvežė vienas ūkininkas pilną vežimą kiaulių. Priėmė. Ūkininko širdingo žmogaus esama; davė tarnautojams ir valdininkams po litą. Bet tie vis tiek pabaidė jo arklius, sako, lentgaliu mesdami, botagu kirsdami ar kaip ten kitaip. Arkliai pasibaidė ir pabėgo. Sudaužė žmogaus vežimą, arklių nebematyti, ir nežinia, kaip dar bus, nes viršininkas sustatė protokolą ūkininkui.

– Ūkininkui! Ką jis kaltas? – nustebęs paklausiau.

– Taigi, nachališkumas, taigi, nachališkumas!.. (…)

Visas incidentas atrodė labai skaudus, Marijampolės rajono žemės ūkio draugija turėtų, rodos, rūpestingiau prižiūrėti savo tarnautojus.“

Toliau autorius aprašo ūkininkų susierzinimą dėl vis mažėjančių bekonų supirkimo kainų bei savo pokalbį su aukštu valdininku apie tų kainų mažėjimo priežastis. Esą Lietuvos ūkis labai greitai pasikeitė iš grūdų ūkio į gyvulių ūkį, dėl to stinga skerdyklų, o ir ūkininkai ne visi išmano, kaip reikia bekonus užauginti, kokias veisles rinktis.

Geležinkelių stotys

Aprašydamas aplankytas geležinkelio stotis A. Margeris pastebi, jog visos jos paprastos, vienodos ir monotoniškos – ir iš vidaus, ir iš lauko. Didesnėse laukiamieji kambariai yra ne tik trečios, bet ir pirmos bei antros klasės, skirti ponams. Tačiau ir šiose trūksta puošnumo, o blogiausia – kad visur stinga švaros.

„Atrodo, kad per daugelį metų Lietuva, nešdama carų jungą ir santykiaudama su begalo apsileidusiais bei nešvariais Rusijos žmonėmis, apsikrėtė ir jų apsileidimo bei nešvarumo mikrobais“, – pastebi autorius.

Jis stebisi stotyse įrengtais kasų langeliais. Kai kur netgi stiklo nėra, lentomis užkalta, kasininko visai nematyti.

„Apačioj langelio įtaisyta pailga dėžutė, į kurią klijentas įdeda pinigus ir pastumia bilietų pardavėjui, gi šisai įdeda bilietą su grąža ir pastumia klijentui. Kai kuriose stotyse langelių dėžutės yra apvalios, į lėkštę panašios, tik per vidurį lentele pertvertos. Taigi, užuot stūmus, reikia jos sukti. Tikros komedijos. Tik kai reikia visa gerkle šaukti arba labai žemai pasitursinus, burną prie langelio apačios prikišus, bilieto prašyti, tada jau nebebūna komedija, bet gyvas pyktis.“

Dar autorių stebina tai, jog kasos stotyse dirba labai trumpai – bilietai pradedami parduoti tik 10 ar 20 minučių prieš traukinio išėjimą. Dėl to susidaro didelės eilės, visi nervinasi, kad gali nespėti, stumdosi, grūdasi.

„Atvažiavusiam iš kito krašto ir pamačiusiam šitokią netvarką, noromis nenoromis tenka atsiklausti: Kodėl negalima atidaryti kasos langelio dar anksčiau prieš traukiniui ateinant ar išeinant? Juk bilietų pardavėjams vis tiek reikia algos mokėti, tai kodėl negali jie pradėti savo darbo nors kiek anksčiau?“

Stočių bufetai ir... išvietės

Aprašydamas stočių bufetus, A. Margeris pastebi, kad dauguma jų „duoda keleiviui visai malonaus įspūdžio. Valgiai švieži, šilti, geri, sveiki, o patarnavimas mandagus ir greitas. Ilgai laukti nereikia.“

Tačiau esą pasitaiko ir bufetų, kuriuose trūksta tvarkos, švaros, mandagumo: „Gendą valgiai, matyti, jau keletą dienų išstovėję musėms puotauti, laukia keleivių, kurie jų nusipirks, pasivalgys ir, abejoti netenka, susirgs. (…) Į nešvariųjų bufetų eilę, būtinai reikia įskaityti ir Kauno – laikinosios sostinės – stoties bufetas. Daug kartų jame buvau ir niekad nemačiau švarių staltiesių.“

Dar autorius pastebi, kad stočių bufetuose viskas brangu: dešros galiukas – 1 litas, arbatos stiklinė su romo stikleliu – penki su puse lito, taurelė prancūziško konjako – 6 litai.

Kalbėdamas apie stočių išvietes, A. Margeris jose taip pat pirmiausia pasigenda tvarkos ir švaros. Kauno soties išvietę aprašo kaip „baisiai nušiupusį, nuskurusį suklypusį, yrantį namelį“, turintį tik vieną ir tą patį užkaltą langelį. „Visa eilė sėdynių su didelėmis skylėmis, iš kurių dvokia, garuoja, tartum iš kokių pragaro žiočių. Virš sėdynių du barjerai, tur būt, dėl to, kad pro dideles skyles žmonės skradžiomis pragaran nenudardėtų. Ventiliacija – jos beveik nėra. Kampe stovi beržinė šluota. (…) Viskas čia atrodo šimtmečius gyvenęs, valymo ir remonto niekada nematęs“.

Pasak autoriaus, panašus vaizdas – beveik visos geležinkelio stotyse. Nėra nei vandens rankoms nusiplauti, nei rankšluosčių, nei popieriaus. Jis išskiria tik Kazlų Rūdos stotį, kur padėtis pakenčiama.

(Bus daugiau)

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite