Angle down Atgal

Alytaus Covid reanimacijoje dirbanti gydytoja: „Tuščia vieta skyriuje ilgai nebūna“

„Kai pavasarį sulaukėme pirmųjų užsikrėtimų koronavirusu, žinojau, kad dirbti bus sunku, bet kad bus taip sunku, tikrai neįsivaizdavau“, – pasakojo šiemet rezidentūros studijas baigsianti gydytoja anesteziologė-reanimatologė Ramunė Jakubauskaitė (28 m.). Darbas Kauno klinikose ir Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninės Covid reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje jai suteikia galimybę matyti tikrąjį pandemijos veidą ne tik regioninėje, bet ir vienoje didžiausių šalies gydymo įstaigų. Be to, jai kaip jaunai gydytojai ši patirtis leidžia užsigrūdinti tiek psichologiškai, tiek profesinėje srityje. Deja, atlaikyti aplink tvyrančią psichologinę įtampą jai, kaip ir daugeliui kitų medikų, darosi vis sunkiau.

Dirbti Alytuje pasiūlė kolegė

Su Alytumi gydytoja iki darbo Alytaus ligoninėje nieko bendra nebuvo turėjusi, mat pati yra kilusi iš Elektrėnų. Pažintis su didžiausia Pietų Lietuvos gydymo įstaiga jai įvyko daug anksčiau nei prasidėjo ši pandemija. Padirbėti čia jai pasiūlė kolegė, kuri turėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų, tad Ramunė ją pavaduoja.

„Kolegė rekomendavo šią ligoninę, iš kitų taip pat esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų. Pati čia prieš dvejus metus dirbau internatūros metu ir man tikrai patiko. Čia žmonės labai supratingi, žmogiški, geranoriški. Ir Alytaus ligoninė iš anesteziologinės, reanimacinės pusės praktiškai niekuo nenusileidžia Kauno klinikoms. Kaip regioninė ligoninė ji yra didelė ir stipri“, – tikino gydytoja.

Slegia žinojimas, kad nieko negali padaryti

Jaunajai gydytojai šiuo metu tenka dirbti ypač įtemptu režimu, nes reikia pavaduoti netikėtai koronavirusu ar kitomis ligomis susirgusius, į saviizoliaciją išėjusius kolegas. O medikų trūkumas yra didelis.

Gydytoja atvira – jaučiasi nuovargis, nes darbas sunkus, jame daug įtampos. Pastaruosius keletą mėnesių ji gyvena tik namų ir darbo režimu. Visas jos laisvalaikis yra miegas.

Pasak jos, ligoninėse sunkių koronaviruso infekuotų ligonių yra išties labai daug. „Mes reanimatologai, esame pripratę prie sunkios būklės pacientų, tai mūsų kasdienybė. Labai dažnai jie pas mus atvežami nesąmoningi, intubuoti, kritiškai sunkios būklės. O su kovidiniais ligoniais yra kitaip – nors jie būna kritiškai sunkios būklės, tačiau toleruoja deguonies kiekio kraujyje trūkumą ir gali bendrauti. Bandome jiems paaiškinti, kad tyrimai rodo jau pasiektą kritinę ribą ir reikia prijungti dirbtinę plaučių ventiliaciją, o tai reiškia, kad turime juos slopinti, migdyti. Pacientai bando derėtis to nedaryti, prašo perduoti linkėjimus artimiesiems ir pasakyti, kad juos labai myli. Deja, artimi ir brangūs žmonės negali jų aplankyti, net atsisveikinti mirties akivaizdoje. Blogiausia, kad nežinai, ar jie po to pabus, ar vis tik gyvus juos matai paskutinį kartą. Tai sunkiausias momentas ir iki pandemijos su tuo man nebuvo tekę susidurti. Prie pacientų spėji prisirišti, nes tenka bendrauti su jais, o kai numiršta, jų gyvų vaizdas lieka atminty. Taip jaučiuosi ne aš viena, o daugybė mano kolegų. Nors jie labai išsekę psichologiškai ir fiziškai, tačiau – susivieniję“, – kalbėjo gydytoja.

Pasak jos, sunku matyti, kaip miršta jauni žmonės, turintys šeimas, vaikus, darbus, būdami perspektyvūs. Deja, pandemija jau parodė, kad jos giltinė nesirenka nei pagal amžių, nei pagal sveikatą ir gydytoja paaiškina, kad net jeigu žmogus yra jaunas, nesergantis jokiomis lėtinėmis, gretutinėmis ligomis, turintis stiprų imunitetą, dar nereiškia, kad koronavirusas jo nepražudys.

„Deja, jau ne vieną mirtį mačiau, kai dėl koronaviruso užgęsta labai jaunų ir sveikų žmonių gyvybės ir tas žinojimas, kad negali nieko padaryti labai slegia. Be to, tuščia vieta Covid reanimacijoje ilgai neužsibūna“, – pasakojo R. Jakubauskaitė.

Visada šalia nežinomybė, kur liga smogs

Atvejų, kad iš Covid reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus paleidžiami sveikstantys pacientai yra labai nedaug, dažniausiai vis tik juos pasiglemžia mirtys. Kiekvieną sėkmingą atvejį medikai priima kaip didžiausią šventę ir laimėjimą prieš pandemiją.

„Tai būna dienos įvykis visiems. Dažnai po budėjimų skambiname vieni kitiems ir viltingai klausiame apie pacientų situaciją“, – tikina gydytoja.

O darbo šioje raudonojoje zonoje išties netrūksta ir bet kokia savanorių pagalba yra neįkainojama. Pacientus reikia maitinti, vartyti nuo nugaros ant pilvo ir atvirkščiai.

Gydytojos tikinimu, ši liga yra labai klastinga, nes niekada negali žinoti, kokius organus ji pažeis labiausiai. Jai būdingas ne tik plaučių ardymas, bet ir kraujagyslių užkimšimas, kuris turi reikšmės insultų ir infarktų išsivystymui. Yra nemažai atvejų, kai išsivysto gretutinės infekcijos, tokios kaip sepsis. Deja, vaistų nuo šios ligos nėra, tačiau džiugina tai, kad per itin trumpą laiką farmacijos mokslininkams pavyko sukurti vakciną.

Bijo ne dėl savęs, o dėl artimųjų

Pasiteiravus, ar, dirbama priešakinėse linijose su koronaviruso infekcija, gydytoja pati nebijo užsikrėsti, juolab kad šalį viena po kitos krečia žinios apie medikų mirtis, Ramunė tvirtai atsakė, kad ne, nes pasirinko tokį darbą. Nepaisant to, visuomet kirba nerimas dėl artimųjų sveikatos, kad grįžus po darbų iš koronaviruso židinio, jiems neparneštų užkrato. Pati ji savo šeimos dar nesukūrė, todėl ši pandeminė situacija jai kiek lengvesnė bent vienu aspektu.

„Daugybė medikų nevažiuoja namo, pas tėvus ar kitus artimuosius. Nors ir laikomės visų apsaugos priemonių maksimaliai, niekada negalime būti užtikrinti, kad esam sveiki. Labai daug yra ir besimptomių atvejų ir jie nustatomi atliekant tyrimus profilaktiškai. Laimės kūdikiai tie, kurie perserga tokia koronaviruso forma“, – pasakojo gydytoja.

Skaudu dėl skeptikų

„Žinot, skaudžiausia, kai pati stengiuosi niekur nevažiuoti, keletą mėnesių nelankyti savo tėvų, nešvęsti švenčių, o pamatai pilną prekybos centrą žmonių. Tada nusvyra rankos. Dar skaudžiau dėl tų, kurie neigia šią ligą ir pandemiją. Taip ir norisi pasiūlyti pasavanoriauti pirmosiose gretose bent savaitę ir pamatyti tų sunkiai sergančių ligonių kovą už išlikimą, kuri dažnu atveju būna bevaisė. Neramu ir dėl medikų, kurie patys iškrenta iš rikiuotės dėl užsikrėtimų ir galiausiai užgęsta jų pačių gyvybės“,  – kartėlį liejo R. Jakubauskaitė.

Pati ji koronavirusu nesirgo ir džiaugiasi sulaukusi pirmosios vakcinos nuo šios klastingos infekcijos. Būtent dabar, kai atsirado šis kovos su pandemija ginklas, nušvito viltis, kad galbūt situacija ims krypti palankesne linkme.

Pasiteiravus, kaip gydytoja vertina šio viruso naująsias atmainas ir tikimybę, kad greitai jos atkeliaus ir į mūsų šalį, ji teištarė „Neduokdie…“. Ir ne be reikalo, mat tos formos, pasak jos, yra žymiai agresyvesnės. Tačiau daug vilčių ji deda į vakcinas ir karantino priemones.

Žmonėms gydytoja taip pat siunčia linkėjimą: „Stiprybės, susitelkimo ir tikėjimo, kad viskas jau greitai baigsis“.

Daugiau Dzūkijos krašto naujienų rasite čia: „Dzūkijos veidas“.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Sponsored video

Taip pat skaitykite