Angle down Atgal

Alberto Antanavičiaus-Šekspyro dainose – alytiškiams brangūs atsivėrimai

Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje nuskambėjo jaukus ir jautrus kultūrinis įvykis – Alberto Antanavičiaus-Šekspyro autorinis poezijos ir muzikos vakaras „Apie meilę ir bites“. Renginys suteikė malonią atgaivą tikros muzikos ir tikro jausmo išsiilgusiems. Sausakimšoje salėje petys petin sėdėjo ir į taktą lingavo bardo jaunystės draugai, bendramoksliai, „Glūkoidų“ bendruomenės atstovai, šmėkščiojo kitų kultūrai neabejingų alytiškių veidai.

Dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Albertas Antanavičius-Šekspyras, ne vienerius metus savo kūrybą skiria gimtajam kraštui, kur net „bitės dūzgia lietuviškai“. Jo tekstai – paprasti, neįmantrūs, tačiau glūdintys daugelio alytiškių širdyse. Patyliukais išleidęs visą pluoštą muzikos albumų, kuklusis dzūkų dainius teigia niekada tikslingai nesiveržiąs į sceną. Jo kūryba ir taip yra atrandama gerbėjų. Ir ne tik gimtajame krašte.

Alberto Antanavičiaus-Šekspyro diskografijoje – devyni albumai apie Dzūkiją, Vilnių, partizanus. Daugelio jų pavadinimai „duria“ tiesiai į esmę: „Dedikacijos“, „Dzūkijos vakarai“, „Po Sarbievijaus beržu“, „Su Baltos rožės ženklu“, „Dzūkiškas atvirukas“, „Bunkerių paukščiai“, „Alytus“, „Veisiejų krašte“.

„Ką matau – tą dainuoju. Specialiai niekada nieko nedarau. Ateina viena, kita eilutė ir taip gimsta mano dainos“, – atviravo bardas Albertas Antanavičius-Šekspyras.

Teigdamas, kad „svarbu žmogui mintį sugroti“, „augant žolę išgirsti“ ir kad nereikia gailėtis to, kas buvo, nes tai buvo gyvenimas, Albertas Antanavičius-Šekspyras į renginį susirinkusią publiką papirko nesumeluotu tikrumu. Skambėjusių dainų tekstuose kiekvienas koncerto klausytojas atrado savas asociacijas, patyrė savus nostalgiją keliančius praeities blyksnius.

Jūratė Čėsnaitė

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite