Angle down Atgal

Aistės namuose „Mažasis princas“ kalba 47 kalbomis

Nors Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ galima skaityti ne kartą ir ne du, turbūt niekas neturi tiek daug skirtingų jo leidimų, kiek Aistė Žalevičienė. Ir visokiomis kalbomis. „Norėčiau dar iš Šiaurės Korėjos gauti“, – juokiasi pašnekovė, vardydama, kokiomis kalbomis leistos knygos jau puikuojasi jos kolekcijoje, o iš kokių šalių gautomis dar svajotų ją papildyti.

Pirmasis „Mažasis princas“ – švedas

„Šitoje istorijoje nėra jokios romantikos“, – nusišypso Aistė, pradedama pasakoti apie kolekcijos užuomazgas. O viskas prasidėjo Stokholmo oro uoste… iš neturėjimo ką veikti. Aistė mena laukusi skrydžio, tad sumaniusi užeiti į knygyną ir parsivežti lauktuvių kokią nors švedų kalba leistą knygą. Taip ją už rankos paėmė „Mažasis princas“. Nepaleidžia iki šiol.

„Vienos komandiruotės metu vaikščiojau po Stokholmo oro uostą, teko ilgai laukti skrydžio, tad užėjau į knygyną. Kadangi žinau švedų kalbą, galvojau: nusipirksiu knygą, gal rasiu pažįstamų žodžių“, – pasakoja pašnekovė. Taip knyga po knygos Aistės namai pildėsi „Mažojo princo“ kolekcija.

Kita vertus, pažintis su šiuo kūriniu, kaip ir daugeliui iš mūsų, įvyko gerokai anksčiau – mokykloje. Bet Aistei buvo tekę jį ne tik skaityti – turėjo vaidinti ir spektaklyje. Tik viskas susiklostė ne itin sėkmingai…

„Dar kai mokiausi 20-ojoje vidurinėje mokykloje (dabartinė „Romuvos“ progimnazija, – aut. past.), vyko dramos būrelis. Aktorė Silvija Povilaitytė buvo mūsų vadovė. Tuomet buvome gal septintoje ar aštuntoje klasėje. Ji ir sako: „Dabar statysime „Mažąjį princą“.“ Visi gavome roles, vyko pirmos scenos repeticija, bet po kelių bandymų ji susinervina ir sako: „Čia ne jums suprasti šitą kūrinį!“ Kūrinys greitai buvo pakeistas“, – mena pašnekovė.

Regis, šis įvykis Aistei sukėlė vidinių klausimų: kuo tokia ypatinga šioji knyga, kodėl negalima jos suprasti? „Išties kūrinys yra toks, kad skirtinguose amžiaus tarpsniuose ir net skirtingose gyvenimo situacijose jis skaitomas ir suvokiamas visiškai kitaip. Tai ne tik vaikiška knygutė – joje daug prasmės“, – dabar gali pasakyti Aistė.

Dovana. Aistės sesuo pasirūpino, kad iš skirtingų pasaulio kampelių atvykusios knygos turėtų jaukius namus. Jos dovana – dėžė knygoms, kurios vienoje pusėje – „Mažojo princo“ iliustracija, o kitoje – citata iš kūrinio.
Dovana. Aistės sesuo pasirūpino, kad iš skirtingų pasaulio kampelių atvykusios knygos turėtų jaukius namus. Jos dovana – dėžė knygoms, kurios vienoje pusėje – „Mažojo princo“ iliustracija, o kitoje – citata iš kūrinio.

Nupirkai – gražiai prisipažink

Prie Stokholme pirktos knygos netrukus ėmė jungtis ir daugiau užsienyje įsigytų knygų. Žvalgytis ir net specialiai klausti knygyno konsultanto apie „Mažąjį princą“ tos šalies kalba Aistei tapo neatsiejama kelionių dalimi. Žinoma, jei tik yra progų užsukti į knygyną. „Šiaip pardavėjai nustemba, kai ateini ir paprašai tos knygos jų kalba. Būna, kad paklausia – jūs skaitysite ar kalbą žinote?“ – juokiasi moteris.

Smagia atrakcija paieškos tapo ir Aistės aplinkos žmonėms. Kaip sako pati, dabar visi turi užsiėmimą: „Manęs jau kartais klausia: ar žinai, kad tas ar anas ten išvažiavęs – paprašyk, gal parveš tau „Mažąjį princą“.“ O ir patys artimieji ir draugai, apsilankę kokioje nors pasaulio šalyje, nepatingi pasidomėti, ar tik netrūksta jai knygos iš tos šalies. Viena juokingesnių istorijų – iš Kroatijos.

„Viena kolegė buvo Kroatijoje ir man pasakojo, kad plaukė laivu su kita drauge, nes buvo išvažiavusios atostogauti, ir sako jai: „Bėgam, nes knygynas tuoj užsidarys už kelių minučių!“ Bėgo jos abi iki to knygyno, o toji draugė klausia: „O tai ką – ji žino kroatų kalbą?“ Mano kolegė ir sako: „Nežinau, gal“, – istoriją mena Aistė.

Beje, kad nepasimirštų, iš kieno rankų kokią knygą ji gavo, Aistė ėmė prašyti draugų, kad knygoje paliktų savo pėdsaką. „Paprašiau, kad jie man kokį nors prisiminimą įrašytų, nes per tokį kiekį paskui pasimiršta, iš kur atkeliavo knyga. Tokia yra šių palinkėjimų prasmė“, – atskleidžia.

„Nebūtų smagu, jei surinktum visą kolekciją iš karto“

„Mano vaikai klausia: tai tu jas visas skaitysi?“ – juokiasi Aistė. Vaikai stebisi, mėgsta jas pavartyti, o štai Aistės sesuo pasirūpino, kad iš skirtingų pasaulio kampelių atvykusios knygos turėtų jaukius namus. Jos dovana – dėžė knygoms, kurios vienoje pusėje – „Mažojo princo“ iliustracija, o kitoje – citata iš kūrinio.

Žavioje knygų dėžėje dabar patogiai sustatytos net 47 kalbomis leistos knygos. „Kai manęs paklausia, kokios šalies knygos dabar norėčiau, atsakau, kad Šiaurės Korėjos būtų neblogai. Ir visų kitų labai egzotiškų šalių: Afrikos, Pietų Amerikos“, – šmaikštauja pašnekovė ir priduria: kol kas gyvenimas nenubloškė taip toli, kad pavyktų pačiai parsivežti šių lauktuvių, tačiau ką gali žinoti, kaip susiklostys situacijos ateityje.

Taip – juk dažniau turistiniais ir darbo tikslais lankomų šalių knygynų lentynas jau spėjo „akimis permesti“ ir pati Aistė, ir jos pažįstami. Nemažoje kolekcijoje puikuojasi iš Švedijos, Baltarusijos, Tailando, Šri Lankos, Brazilijos, Rumunijos, Pietų Korėjos ir kitų šalių parvežtos knygos, o trūksta tų, kurios būtų iš tolimesnių, egzotiškų kraštų. „Nebūtų smagu, jei surinktum visą kolekciją iš karto“, – nusišypso ji.

Įvairovė. Aistės surinktoje „Mažojo princo“ kolekcijoje gausu įvairiomis kalbomis išleistų knygų. Tarp jų – net izraelietiška, kurią versti reikia iš kito galo. O artimiausia širdžiai Aistei visgi yra atvykėlė iš Brazilijos.
Įvairovė. Aistės surinktoje „Mažojo princo“ kolekcijoje gausu įvairiomis kalbomis išleistų knygų. Tarp jų – net izraelietiška, kurią versti reikia iš kito galo. O artimiausia širdžiai Aistei visgi yra atvykėlė iš Brazilijos.

Ir analizei, ir edukacijai

Aistė teigia nesanti iš tų žmonių, kurie knygas mėgsta skaityti po keletą kartų. Žinoma, į tą tik vienąkart skaitomų knygų sąrašą Antuano de Sent Egziuperi kūrinys nepatenka. Be mokyklos ir universiteto laikų, knygą ji dar skaitė anglų kalba ir švedų. „Vienareikšmiškai man lapės ir rožės dialogas yra įstrigęs labiausiai. Jis labai prasmingas. Kiekvienas gyvenime, ko gero, turėtume ne kartą ją perskaityti, kad suprastume gyvenimo, bendrystės, draugystės, buvimo su žmonėmis vertę. To šiandien labai trūksta“, – pastebi pašnekovė.

Visos knygos turi savo vietą Aistės namų svetainėje, o atverčiamos būna dažniausiai tada, kai sulaukia svečių pageidavimų parodyti kolekciją. „Bet išties įdomu paanalizuoti, kaip per šalis keičiasi piešiniai, pačios knygos. Didžiojoje daugumoje knygų išlaikyti visiškai tie patys piešiniai. Gal tik rumunų knygoje spalvinė iliustracijų gama visai kitokia“, – sako ji.

Be to, neseniai Aistės surinkta kolekcija buvo „įdarbinta“. „Aukštelkės mokykloje direktoriaus iniciatyva buvo surengti skaitymai. Joje mokosi labai daug kitataučių vaikų, tai manęs paprašė paskolinti savo knygas, kad kitakalbiai mokiniai savo kalba paskaitytų „Mažąjį princą“. Labai smagu, kad tos knygos dar gali tarnauti ir edukacijai. Džiugu, kad ne tik namie laikai ir pats pasidžiaugi, bet gali ir „įdarbinti“ jas“, – tikina pašnekovė.

Aistė – tikra knygų mėgėja. Kaip sako pati, šalia lovos visuomet yra padėta keletas knygų, kurias renkasi pagal to vakaro nuotaiką. „Knyga lieka knyga. Aš niekaip nepripratau skaityti elektroninių, man popierinė yra artimesnė. Esu nemažai paskaičiusi elektroninių, bet tai ne tas pats… Patogu skaityti naktį, nes nereikia jungti šviesos. Tai vienintelis elektroninės knygos privalumas“, – šypsosi Aistė.

„Mažąjį princą“ reikia suprasti. Skirtingi žmonės skirtingas kūrinio vietas supranta savaip. „Tai atspindėjo ir mūsų mokyklos situacija, kai mes, vaikai, norėjome vaidinti vienaip, o mokytoja tikėjosi kažko kito. Paskaityti šią knygą tikrai rekomenduočiau“, – pokalbį baigia Aistė.

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite