REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2021 m. Sausio 13 d. 15:35

1991-ųjų sausio įvykiuose dalyvavusi panevėžietė V. Karklytė: „Niekada nepamiršiu tų tankų vikšrų garsų“

Panevėžys

V. Karklytė. R. Ančerevičiaus ir asmeninio albumo nuotr.

Jūsų PanevėžysŠaltinis: Etaplius.lt


161603

Minint Laisvės gynėjų dienos 30-metį, JP kalbino vieną iš tų dienų įvykių koordinatorę, kurią delegavo Panevėžio Sąjūdžio taryba, Violetą Karklytę. Kaip pati sako, „mano darbas čia mažas. Juk buvo tokių, kurie gyvybę paaukojo“.

Nepamirš niekada

Savo feisbuko paskyroje moteris dalijosi tuo metu darytais kadrais. „Šios nuotraukos man labai brangios ir išskirtinės. Darytos 1991.01.10, kai buvau Vilniuje, prie Aukščiausiosios tarybos. Labai gaila, kad fotografas nežinomas, bet tikrai žinau, kad iš Panevėžio“, – atviravo Violeta.

Tuomet 29-erių Violeta buvo Panevėžio rajono Sąjūdžio tarybos narė, kurią sausio 10-ąją paskyrė koordinuoti išvyką į Vilnių. „Buvau atsakinga už žmonių grupę, kuri budėjo tą dieną prie Aukščiausiosios tarybos, Vilniuje. Kas labiausiai įsiminė ir įstrigo visam gyvenimui – kai pasigirdo tas tankų vikšrų važiavimas. Tai buvo kažkas tokio… To garso iki šiol negaliu užmiršti. Tada supratau, kad čia tikrai bus kažkas rimto. Nors dar buvo likusios trys dienos iki pačių rimčiausių įvykių“, – prisiminė ji.

Svarbiausia – apginti Lietuvą

„Koordinavome žmones, jog saugiai, atsargiai elgtųsi, kad neprovokuotų nei savų, nei karių. Įtampa tikrai buvo, bet dar ne tokia, kokia vyravo 13 dieną. Visų svarbiausia buvo apginti Lietuvą“, – dėstė Violeta.

Moteris tvirtino, kad tuomet, dar būdami jauni, jie nėrė į šiuos įvykius stačia galva, nė nesusimąstydami. „Kai jaunas esi, nė nepagalvoji apie savo artimuosius ir apie tai, kad dėl tavo sprendimų gali kažkas nukentėti. Ypač jei nebūtų pavykę tai, kas įvyko. Tuomet mes nėrėme į tai stačia galva. Mano širdyje vyravo viltis ir tikėjimas, kad jau tuoj, tuoj tapsime nepriklausomais“, – pasakojo Violeta.

 

1540507-444272322365338-1936454558-o.jpg

Laukiami, priimti ir aprūpinti

Pasak moters, Vilniuje vyravo sumaištis. „Buvo suvokimas, kad kažkas vyksta, bet neaišku, kas bus. Žmonėms reikėjo pavalgyti, atsigerti. Tuomet galėjome įeiti į Aukščiausiąją tarybą, ten atsigerti vandens, arbatos. Kaip pati atsimenu, lipu ten ir matau… Kaip keista… Vyrai su kažkokiais kariniais lietuviškais rūbais. Išties, tomis dienomis buvo tokių koordinuotų sprendimų, kurie leido pajusti, kad ir tie atvykę žmonės yra laukiami, priimti ir jais bus pasirūpinta“, – atsiminimais dalijosi ji.

Kelionės koordinatorė teigė, kad sausio 10-ąją buvo galima pasilikti Vilniuje ir kovoti už laisvę toliau. „Tačiau supranti, kad esi atsakingas už tuos žmones, jų saugumą, todėl teko grįžti į Panevėžį. Aš asmeniškai būčiau pasilikusi, bet kai supranti, kad tu atsakai už visą grupę, tenka priimti kitokius sprendimus“, – sakė ji.

Įvykiai prie Panevėžio pašto

Pačią sausio 13-ąją Violeta buvo Panevėžyje ir aktyviai dalyvavo įvykiuose prie pašto.

„Tuomet buvau atsakinga už tai, kad raminčiau ten esančius žmones. Prašėme neprovokuoti karių, kurie taip pat ten stovėjo. Toks buvo mano mažas darbelis“, – kuklinosi ji.

„Sausio 13-ąją mes, visi Sąjūdžio tarybos nariai, Panevėžyje kartas nuo karto suplūsdavome į būstinę, persimesdavome naujienomis ir taip širdyje buvome Vilniuje kartu su kitais“, – sakė Violeta.

Begalinis džiaugsmas

Paklausta, ar dar prieš lemtinguosius sausio 13-osios įvykius jautė, kad Lietuva jau greit taps laisva, moteris teigė, jog vyravo jausmas, „kad kažkas turi įvykti, tačiau labai sunku tai perteikti žodžiais“.

Na, o sužinojus, kad tikslas pasiektas, Violeta žinią apibūdino taip – „begalinis džiaugsmas“. „Mūsų šeimoje buvo tas laisvės troškimas, todėl ši žinia man suteikė begalinį džiaugsmą“, – tvirtino ji.

Violetos teigimu, nė nebuvo minties, kad tikslas gali būti nepasiektas. „Baimės nebuvo ir nė nebuvo minties. Net kai sužinojome, kad Vilniuje jau yra aukų, liepėme visiems neprovokuoti vieni kitų, nes net akmuo, paleistas į karį, gali iššaukti nežinia ką. Karys turi ginklą, jis gali šauti į minią ir jam tas pats. O mes juk buvome beginkliai. Bandėme taikiai atrasti sprendimus“, – pasakojo V. Karklytė.

jusupnv-03-1.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA