Angle down Atgal

Tauragės rajono budinčios globotojos namuose atsisveikinimas su vaikais simbolizuoja naują pradžią

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijavo interviu ciklą su išskirtiniais šeimų pavyzdžiais. Deja, tačiau būna atvejų, kada vaikui likti biologinėje šeimoje tampa nebesaugu. Tokiais atvejais kuriam laikui mamas ir tėčius pavaduoja budintys globotojai. Todėl šįkart apie budinčio globotojo kasdienybės ypatumus pasakoja viena iš Tauragės rajono budinčių globotojų – Jūratė.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis tapote budinčia globotoja?

2017 metų vasarą pažįstama socialinė darbuotoja papasakojo apie ieškomus žmones, tinkamus dirbti budinčiais globotojais. Kadangi ji manė, jog aš tinkama tokiam darbui, rekomendavo man tuo pasidomėti. Pradėjusi domėtis, susisiekiau su GIMK darbuotojomis. Jos apsilankė mano namuose, įvertino sąlygas ir suteikė visą informaciją. Tuomet surinkau reikiamus dokumentus, išklausiau globėjų kursus ir laukiau išvados, kad esu tinkama dirbti budinčia globotoja – 2018 metais sausį ja ir tapau.

Papasakokite, kiek vaikų išvis teko globoti?

Pradėsiu nuo to, jog turiu ir dvi biologines dukras, kurių viena – abiturientė, o antra – būsima pirmokė. Tad be dvejų biologinių dukterų mano namuose pasikeisdami gyveno 7 vaikai. Šiuo metu jau daugiau kaip pusantrų metų globoju vieną berniuką. Tuo tarpu kitų vaikų globa vidutiniškai trunka 3-4 mėnesius.

Kaip atrodo įprasta situacija, kai pas Jus atvežamas vaikas?

Prisipažinsiu, man šis darbas dar nėra įprastas. Kiekvienas atvejis – individualus ir naujas. Vienaip būna, kai tenka priimti pusantrų metų amžiaus kūdikį, kitaip – kai atvežami paaugliai. Taip pat skiriasi vaikų elgesys priklausomai ir nuo jų atsiskyrimo nuo tėvų dažnumo. Vaikai, kurie pirmą kartą atskiriami nuo šeimos, elgiasi vienaip, ir visiškai kitaip – vaikai, kurie paimami iš šeimos ne pirmą kartą.

Kokios vaiko emocijos dažniausiai būna išvykus iš tėvų namų ir patekus pas Jus?

Dažniausiai – baimė, nerimas, nepasitikėjimas. Tačiau, kaip įvardijo patys vaikai, baisu būna tik kol permiega pirmąją naktį. Paskui viskas tampa daugiau mažiau – gerai. Vaikų pasitikėjimą įgauti padeda buvimas nuoširdiems ir laikantis duoto žodžio. Taip pat globojami vaikai mato, kaip aš bendrauju su savo vaikais, tad, manau, jiems pasidaro ramiau, kai įsitikina, jog bendravimas yra pozityvus ir paremtas pagarba bei pasitikėjimu.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais yra tekę susidurti globojant vaikus?

Tų didžiausių iššūkių, kokie galėtų būti, kažkaip nepasitaiko. Mažesniu iššūkiu galėčiau įvardyti dėmesio paskirstymą visiems vaikams – ir globojamiems, ir saviems. Jiems, žinoma, atrodo, kad dėmesį paskirstau neteisingai, tačiau nuoširdžiai stengiuosi, kad nuskriaustų neliktų. Mažieji iššūkiai užklumpa ir tada, kai netinkamas oras ir ilgą laiką negalima išeiti į lauką – namie kyla didelis šurmulys. Taip pat, kai naktį vaikus lanko košmarai arba jie tiesiog nemiega, o tu sėdi ir bandai suprasti – kodėl. Bet, kaip ir minėjau, tai nėra didieji iššūkiai – viską išsprendžiame.

Kokį ryškiausią vaiko pasikeitimą galėtumėte įvardyti nuo vaiko apsistojimo pas jus pradžios iki pabaigos?

Iš liūdnų ir išsigandusių jie tampa plačiai besišypsantys, labai gražūs, laimingi bei pasitikintys savimi vaikai – man tai didžiausia dovana.

Kokios emocijos užplūsta, kai ateina laikas su globojamu vaiku atsisveikinti?

Kad ir kaip priprantu prie globojamo vaiko, džiaugiuosi, kad tas atsisveikinimo laikas visgi ateina – juk tada, dažniausiu atveju, vaikas grįžta pas savo tėvus. Didžiuojuosi, jei matau, kad pavyko užmegzti ryšį su vaiku ir aš jam esu svarbi. Visuomet turiu viltį, kad vaikui gyvenimas susiklostys gerai.

Kokių įgūdžių žmogui reikia, kad jis sugebėtų būti budinčiu globotoju?

Reikia būti kantriam, pozityviam. Reikia suprasti įvairius vaikų amžiaus tarpsnius. Turėti empatijos ir nenorėti nusistovėjusios gyvenimo rutinos. Žinoma, kartais reikia ir pasisemti stiprybės. Tada labai padeda įvairūs seminarai, pokalbiai su kolegomis, psichologo pagalba. Labiausiai motyvuoja grįžtamasis ryšys iš vaikų – jų žinutės, apsikabinimai susitikus, noras atvažiuoti pasisvečiuoti – tokiais momentais atsiperka ir nemigo naktys, ir investuotos jėgos.

Pašnekovė teigia, kad nors atsisveikinimas su globojamais vaikais – viena iš neišvengiamų budinčio globotojo darbo dalių, jis suteikia daugiau džiaugsmo nei liūdesio. Ne todėl, kad sumažėja rūpesčių kiekis, bet todėl, kad vaikas pagaliau gali atversti švarų popieriaus lapą ir sugrįžti į savo šeimą – ten, kur jam ir priklauso gyventi.

comment Skaitytojų komentarai (1)

Taip pat skaitykite