Jėzus iš Na­za­re­to. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad esa­me is­to­ri­kai (II d.)

Tęsia­me pra­ėju­sia­me nu­me­ry­je spaus­dintą straipsnį „Jėzus iš Na­za­re­to. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad esa­me is­to­ri­kai“, ku­ria­me VDU Ka­ta­likų teo­lo­gi­jos fa­kul­te­to dėsty­to­jas dr. Artū­ras Lu­ka­še­vi­čius kvie­čia pa­būti rim­tais moks­li­nin­kais is­to­ri­kais, be to – dar ir ateis­ti­nių pa­žiūrų. Iš­siaiš­ki­no­me ke­lias svar­bias de­ta­les apie Jėzaus gy­ve­nimą, o šia­me straips­ny­je ke­lia­me klau­simą: kodėl apaš­ta­lai skelbė, kad Jėzus pri­si­kėlė iš mir­ties?

Pirmos dalies pradžia  Etaplius - Jėzus iš Na­za­re­to. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad esa­m...

Melavo dėl pinigų ir pripažinimo?

Istorijos mokslas sako, kad apaštalai tikrai tai skelbė, praėjus vos kelioms savaitėms po Jėzaus mirties. Būdami istorikai, mes tai žinome. Tačiau, būdami ateistai, mes įsitikinę, kad Jėzus iš mirties neprisikėlė. Juk ateistai įsitikinę, kad Dievo nėra, stebuklų nėra ir mirę žmonės iš mirties neprisikelia. Tokiu atveju apaštalai skelbė netiesą. Tada mums, kaip kompetentingiems istorikams, reikia paaiškinti, kodėl jie vis tik tai skelbė. Koks buvo jų motyvas?

„Viena hipotezių – apaštalai melavo. Žinome, kad žmonės dažnai meluoja, tikėdamiesi gauti naudos“, – intriguoja A. Lukaševičius.

Pradėjus nuo šio išeities taško, yra kelios galimybės, kodėl apaštalai skelbė, jog Jėzus prisikėlė. Paprasčiausia hipotezė – apaštalai melavo, nes tikėjosi pinigų, garbės, valdžios.

„Bet jie nieko negavo. Negana to, jie prarado viską. Jie buvo persekiojami ir galų gale beveik visi apaštalai paguldė gyvybes už šį skelbimą. Yra neįmanoma, kad žmogus sutiktų mirti už tai, ką žino esant melu. Juk būtų užtekę, kad kuris nors apaštalas, vedamas mirti, pasakytų: „Atsiprašau, melavau.“ Ir būtų išgelbėjęs savo gyvybę. Bet nė vienas to nepadarė. Pasirinko kentėti ir mirti. Vadinasi, melavimo hipotezė nepasitvirtina, nes nepaaiškina apaštalų veiksmų“, – sako lektorius.

Kita hipotezė – apaštalams pasivaideno

Antroji hipotezė, kad apaštalams pasivaideno gyvas Jėzus, pasak A. Lukaševičiaus, taip pat atkrinta. Dėl to, kad šią „haliucinaciją“ patyrė daug žmonių – net keli šimtai – ir ji vyko ilgą laiką. Šiuolaikinė psichologija tvirtai sako, kad haliucinacijos yra labai individualios kiekvienam žmogui ir netrunka ilgai. Tuo jos panašios į sapnus. O šiuo atveju gyvas Jėzus rodėsi daugybei žmonių beveik dviejų mėnesių laikotarpiu.

Panašus yra dar vienas variantas, kad apaštalai įsikalbėjo ir įtikino save. „Ši hipotezė artima haliucinacijai: jie neištvėrė psichologinio skausmo, kai jų mylimas mokytojas mirė. Gal tada jie patys save įtikina, jog Jėzus yra gyvas. Šios hipotezės silpnoji vieta yra tai, kad jie buvo žydai, o tai reiškia, kad labai praktiški žmonės, nelinkę į emocinius perlenkimus. Jų poziciją gerai atspindi apaštalas Tomas, kuris pasakė, kad kol savo rankomis nepačiupinės, nepatikės Jėzaus prisikėlimu. Ir Tomas gavo galimybę pačiupinėti savo rankomis“, – sako lektorius.

Šiai gana silpnai hipotezei galutinį smūgį suduoda apaštalas Paulius. Jis nebuvo su pradine apaštalų grupe. Priešingai – jis buvo aršus krikščionių persekiotojas.

„Apaštalas Paulius atsiverčia po keleto metų nuo šių įvykių ir jis neatsiverčia geruoju – jis juk krikščionims nebuvo palankus. Jeigu tai būtų buvusi jo nekenčiamų apaštalų savitaiga, jis būtų mielai tą paviešinęs, kad tik demaskuotų dalyką, kurį laikė esant melu. Tačiau jis įsitikinęs, kad tikrai susitiko iš mirusiųjų prisikėlusį Jėzų, ir dėl to krikščionių persekiotojas tampa didžiausiu apaštalu“, – kalba lektorius.

Gal tai tėra legenda?

Krikščionybė buvo apsupta dviejų priešiškų grupių: viena jų – žydai su savo vyresnybe, kurie nesutiko pripažinti Kristaus prisikėlimo ir visais būdais bandė tai paneigti. Kita platesnė grupė – Romos okupacinė valdžia, kuri buvo nesuinteresuota bet kokio mesijinio judėjimo, nes jis bet kada gali peraugti į maištą. Ir vieni, ir kiti visus įvykius laikė po didžiausiu padidinamuoju stiklu, kad, atsiradus menkiausiai galimybei, galėtų tai demaskuoti kaip apgaulę.

„Jei jie būtų melą ar haliucinacijas išsiaiškinę, tikrai būtų ištransliavę visiems. Tai savo ruožtu būtų atsispindėję istoriniuose šaltiniuose ir pasiekę mus. Tokių šaltinių nebuvimas yra labai iškalbingas“, – sako A. Lukaševičius ir tęsia, kad yra dar viena įvykių versija: gal Jėzaus prisikėlimas tėra legenda?

„Silpnoji šios hipotezės vieta yra ta, kad legendai susikurti nėra pakankamai laiko. Legendai susikurti reikia daug metų, kad pasikeistų bent dvi kartos žmonių, kad nebūtų likusių gyvųjų, kurie būtų matę savo akimis ir galėtų protestuoti. Nes legendos yra hiperbolizuotos, pagražintos, perlenktos. Ir jei bus gyvų liudininkų, jie tikrai protestuos, nes žinos, kaip buvo iš tiesų. Tad legendos hipotezė atkrinta pirmiausia dėl to, kad Jėzaus prisikėlimo skelbimas prasideda per labai trumpą laiką –  vos kelios savaitės po jo mirties“, – sako jis.

Kartais žmonės galvoja, kad apaštalai leido sau nukrypti nuo istorinės tiesos, norėdami sukurti kažkokią naudingą ideologiją, ir dėl to net paguldė savo gyvybes. Tačiau ši hipotezė neįtikėtina, nes visi jie buvo tikintys žydai, besilaikantys dešimties Dievo įsakymų. O vienas iš tų įsakymų draudžia meluoti. Šiuo atveju tokiu savo melu jie padarytų save ne tik žydų bendruomenės priešais, bet ir paties Dievo priešais, nes pažeidė Jo įsakymą nemeluoti.

„Juk už tą skelbimą žydų vyresnybė juos baudė ir žudė. Tam, kad užimtų tokią poziciją, jie turėtų būti ateistai su sunkiai paaiškinamais užmojais. Bet žinoma, kad jie buvo tikintys žydai. Tad ši hipotezė neatlaiko kritikos“, – sako lektorius.

Šansų, kad liko gyvas ant kryžiaus, per mažai

Be šių pagrindinių hipotezių, yra dar pora smulkesnių galimybių. Pavyzdžiui, gal apaštalai supainiojo kapavietes. Bet jų priešininkai, ieškantys būdų paneigti Jėzaus prisikėlimą, būtų tuoj „atkasę“ šį supainiojimą ir plačiai tai paviešinę kaip įrodymą, kad Jėzus neprisikėlė.

Dar viena hipotezė iškeliama, kad Jėzus išties nemirė, tik buvo sužalotas, o kapo rūsyje vėsuma jį atgaivino. Ši versija turi dvi silpnas vietas. Pirma, Romos kariams, iš esmės profesionaliems žudikams, būdavo pavedama prižiūrėti, kad pasmerktajam būtų įvykdyta mirties bausmė. Tai buvo griežtas įpareigojimas, kurį kareiviai privalėjo įvykdyti. Jei atsitiktų, kad pasmerktasis išliktų gyvas, pačių kareivių laukė griežčiausios bausmės – net iki mirties.

„Kartais, negalėdami laukti, kol nukryžiuotasis pats mirs, Romos kareiviai jam sulaužydavo blauzdas, ir žmogus greitai mirdavo dėl kraujo netekimo. Taip įvyko dviem nusikaltėliams, nukryžiuotiems kartu su Jėzumi. Kadangi artėjo Išėjimo iš Egipto šventė, žydų vyresnybė gavo iš okupacinės valdžios leidimą pagreitinti mirtį ir nuimti kūnus nuo kryžių, kad negadintų šventiškos nuotaikos. Bet kadangi Jėzus buvo jau miręs, kareiviai nematė reikalo sulaužyti blauzdų. Tik dėl visa ko ietimi perdūrė šoną. Jau vien to būtų užtekę nužudyti sveiką vyrą. Tad šansų, kad jis liko gyvas ant kryžiaus, praktiškai nėra. Jo mirtimi rūpinosi tos srities profesionalai“, – kalba lektorius.

Tačiau jei vis tik Jėzus būtų išgyvenęs, jis būtų vos gyvas ligonis, skubiai reikalingas medicininės reanimacijos. O juk apaštalai skelbia Jėzų ne kaip nukryžiavimą ištvėrusį leisgyvį ligonį, o kaip mirties nugalėtoją, pilną gyvybės ir jėgų. Jeigu toks jų skelbimas neatitiko tiesos, grįžtame prie jau aptartų hipotezių apie melavimą ar saviapgaulę.

Apaštalai iš tikrųjų susitiko su prisikėlusiu Jėzumi

Štai ir visos hipotezės, kurios amžių tėkmėje buvo iškeltos, siekiant paneigti Jėzaus prisikėlimą.

„Nepamirškime, kad mes esame istorikai ateistai, nagrinėjantys apaštalų elgesį po Jėzaus mirties. O istorikams neužtenka vien konstatuoti fakto, jog apaštalai skelbė Jėzaus prisikėlimą. Mums, kaip kompetentingiems istorikams, reikia pateikti paaiškinimą, kodėl jie tai skelbė. Jei to nepaaiškiname, mes nesame kompetentingi, tai yra prarandame rimtų istorikų statusą“, – sako A. Lukaševičius.

Tačiau matome, kad nė viena nagrinėta hipotezė negali patenkinamai paaiškinti, kodėl jie tai skelbė. Vienintelė versija, adekvačiai pagrindžianti apaštalų elgesį, yra ta, kad apaštalai iš tikrųjų susitiko su iš tikrųjų iš mirties prisikėlusiu Jėzumi. Bet, pasak lektoriaus, priėmus šią versiją, mums tenka atsisakyti savojo ateizmo. Turime pasirinkti: arba atsisakome ateizmo, arba rimtų istorikų statuso. Pats istorijos mokslas ir jo argumentai įspaudžia mus į šį kampą.

Čia prasideda krikščionybė

„Iki čia atėjome tik istorijos žiniomis. Ir štai šioje vietoje įvyksta krikščionybės „sprogimas“: jeigu Jėzus iš tikro prisikėlė, tada yra tiesa viskas, ką jis apie save skelbė dar prieš savo mirtį. O jis kalbėjo ir elgėsi taip, tarsi būtų – nei daugiau, nei mažiau – pats Dievas“, – kalba lektorius.

Jėzus, dar vaikščiodamas su apaštalais, įspėjo, kad bus žiauriai nužudytas. Ir net keletą kartų nurodė, kad prisikels iš mirties, tik apaštalai nesuprato jo žodžių. Jei jis iš tikro prisikėlė iš mirties, tada yra tiesa ir viskas, ką jis apskritai kalbėjo ir darė.

„Tada jis yra pats Dievas, atėjęs į šią žemę išgelbėti mūsų. Jis turi atsakymus į visos žmonijos ir kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo giliausias problemas ir klausimus, nesvarbu, kokie painūs, skaudūs, ar baisūs jie būtų. Iš jo žodžių ir veiksmų mes sužinome, kad esame Dievo mylimi vaikai, pašaukti į dangaus laimę, kuri prasideda jau šioje žemėje. Sužinome, kad jokios mūsų gyvenimo žaizdos ir netektys nėra nepataisomos ir galutinės. Sužinome, kad Dievas nori atleisti mūsų nuodėmes ir išgydyti mūsų žaizdas“, – kalba lektorius.

Blogis ir mirtis neturi paskutinio žodžio, su Dievo pagalba viską galima ištaisyti. Dievas yra Gailestingasis Tėvas, visada siūlantis atleidimą ir duodantis jėgų naujai pradžiai.

Sužinome, kad eiliniai mūsų gyvenimai turi prasmę. Gauname ne tik gyvenimo kelionės žemėlapį ir kompasą, bet ir stiprybės keliauti. Jeigu Jėzus tikrai prisikėlė, tada jis ir dabar yra gyvas ir mes galime su juo bendrauti taip dažnai, kaip tik norime.

„Tada malda ir sekmadienio Mišios nustoja būti nemaloni pareiga, bet tampa susitikimu su Prisikėlusiuoju. Iš šio susitikimo gauname jėgų gyventi pagal tiesos kompasą ir pasitaisyti, kai nuklystame. Gauname jėgų atleisti ir priimti atleidimą. Trumpai sakant, čia prasideda krikščionybė ir naujas gyvenimas. Nes prisikėlimo įvykis meta šviesą visiems prieš tai buvusiems Jėzaus posakiams ir elgesiui bei patvirtina jų teisingumą“, – sako lektorius.