Angle down Atgal

Jėzus iš Na­za­re­to. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad esa­me is­to­ri­kai (I d.)

Be­siar­ti­nan­čios šventės vie­niems – pro­ga gau­ti kalė­di­nių do­vanų, ap­ka­bin­ti ar­ti­muo­sius, o ki­tiems – Jėzaus gi­mi­mo die­na. Su­ti­ku­sie­ji gyvąjį Jėzų įro­dymų, kad jis gimė, gy­ve­no ir yra pri­si­kėlęs, ne­rei­ka­lau­ja. O ką da­ry­ti tiems, ku­riems vis­kam rei­kia moks­li­nio paaiš­ki­ni­mo?

„Įsivaizduokite, jog visi esame aukšto lygio išsilavinę istorikai ir, be to, netikintys. Ką mes, kaip faktų ieškantys istorikai, galime „atkasti“ apie Jėzų Nazarietį?“ – intriguoja VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. Artūras Lukaševičius.

Ką mes žinome apie Jėzų?

A. Lukaševičius prisimena sovietmečio mokyklų istorijos vadovėlius, kuriuose buvo rašoma, kad, nepakeldami sunkios priespaudos, Romos vergai išsigalvojo gelbėtoją – Jėzų Mesiją. Taip gimė krikščionybė. Anot tuometės sovietinės versijos, Jėzus nebuvo istorinė asmenybė, jis yra išgalvotas mitinis herojus, kaip Heraklis ar Prometėjas.

Sovietmečio istorikai labai stengėsi, kad krikščionybės istorinis pagrindas būtų paneigtas, nes tada ji pati sugriūtų kaip kortų namelis. Tačiau yra pernelyg daug istorinių duomenų apie tai, kad Jėzus tikrai gyveno. Net sovietų propaganda nepajėgė to paneigti. Lygiai kaip ir istorinių šaltinių apie Napoleono ar Hitlerio egzistavimą yra tiek daug, kad jų egzistavimo neįmanoma paneigti.

Todėl ir sovietiniai istorikai galiausiai turėjo pripažinti, kad Jėzus – istorinė asmenybė. Tai – ne tikėjimo, o istorinis faktas, istorijos mokslo klausimas. Tam nereikia būti tikinčiam.

Taigi, ką gi mes dar žinome apie Jėzų iš Nazareto?

Jis buvo žydas, gyveno prieš daugmaž 2 tūkst. metų, priklausė vidurinei klasei. Jo šeimos maitintojas buvo Juozapas – dailidė, šiandienos terminais – statybininkas. Dar yra žinoma, kad kai Jėzus perprato tą patį amatą, tada jau du žmonės maitino šeimą, tad ji tikrai neskurdo ir nebadavo.

Pagal žydų tradiciją, 30 metų sulaukusiems žydams buvo leidžiama sinagogoje pamaldose skaityti Šventąjį Raštą ir jį komentuoti. Pasak lektoriaus, netrukus Jėzus tapo keliaujančiu žydų tikėjimo mokytoju – rabinu. Tokių mokytojų buvo nemažai, dažnai jie turėdavo mokinių grupeles.

„Tačiau Jėzaus žinios skyrėsi nuo kitų, jis elgdavosi taip, lyg būtų pats svarbiausias autoritetas. Judaizme aukščiausias autoritetas yra pats Dievas, o Jėzus elgėsi ir kalbėjo taip, lyg ir būtų buvęs aukščiausias“, – komentuoja A. Lukaševičius, patikslindamas, kad, pavyzdžiui, Senajame Testamente yra mokymas „Akis už akį, dantis už dantį“, o Jėzus į tai teigė: „Mylėkite savo priešus.“ Jėzus nesivaržydamas save statė aukščiau už Šventąjį Raštą ir elgėsi, tarsi būtų jo autorius, tad jo sekėjams kilo klausimas: „Kas tu toks?“

„Judaizme Dievo samprata buvo monoteistinė. Dievas – griežtai vienas ir jis visiškai nepasiekiamas. O Jėzus kalba taip, tarsi jis ir būtų pats Dievas, atėjęs į žemę ir tapęs žmogumi. Dėl to kilo didelis susidomėjimas ir draugams, ir priešams“, – sako lektorius.

Evangelijoje aprašyta istorija, kai Jėzui atneša pagydyti paralitiką. Dėl grūsties jį nešantys draugai nepraeina, todėl nuleidžia Jėzui ligonį pro stogą. Ir Jėzus sako: „Sūnau, tavo nuodėmės tau atleistos.“ Aplink sėdėję rabinai pasišiaušia, nes atleisti nuodėmes gali tik Dievas. Labai teisinga pastaba. O Jėzus būtent taip ir elgėsi.

Apaštalai tikėjosi tapsią ministrais

Mesijas – hebrajiškas žodis, reiškiantis „pateptasis, įgalintas atlikti Dievo užduotį“. Judaizme žmonės laukė Mesijo, nes jis turėjęs atstatyti santykį tarp žmonių ir Dievo.

Buvo kelios skirtingos Mesijo sampratos. Pavyzdžiui, nemažai kas tikėjo, jog Mesijas bus karinis, politinis veikėjas, kuris įves tvarką ir išvarys Romos okupantus.

„Danieliaus knygoje (viena iš Senojo Testamento knygų) yra simboliškai nurodytas laikas, kada ateis Mesijas, ir tai yra Romos okupacijos metu. Todėl žmonės labai jo laukė. Tai šen, tai ten atsirasdavo žmogus, kuris sakėsi esąs Mesijas. Todėl iškildavo klausimas, kaip atskirti tikrąjį Mesiją nuo apsišaukėlių. Buvo tikima, kad vienas iš pagrindinių kriterijų – mirtis negali pakenkti Mesijui. Todėl, jei tu mirei, tu – ne Mesijas“, – aiškina A. Lukaševičius.

Kai Jėzaus populiarumas augo dėl stebuklų, mokymų ir t. t., jis susilaukė pasekėjų. Kartu koja kojon užaugo ir priešiškumas. Viskas taip užaštrėjo, kad religinė vyresnybė nusprendė jį nužudyti ir tuo įrodyti, jog jis netikras Mesijas.

„Tokiu būdu jo visi išsišokimai prieš Šventąjį Raštą, šabą ir kitas šventenybes netektų reikšmės. Jėzus jau buvo sutelkęs bent keliasdešimt pasekėjų, iš jų išsirinko artimiausius 12 apaštalų. Šie 12 vyrų tikėjo, kad jis yra Mesijas. Apaštalai kartu buvo apie trejus metus, jų gyvenimuose vyko lūžiai. Jie patikėjo, kad Jėzus – šimtmečiais lauktas Mesijas ir kažkokiu būdu yra net kažkas daugiau“, – kalba lektorius.

Beje, apaštalai taip pat tikėjosi, jog Jėzus bus tas, kuris sukurs stiprią nepriklausomą valstybę ir jai vadovaus, o jie, kaip jo artimiausieji, taps ministrais. Nors jiems Jėzus ne kartą aiškino, kad nėra politinis išvaduotojas.

Mirties priežastis buvo uždusimas

Verbų sekmadienį žengiantis į Jeruzalę Jėzus sutinkamas kaip karalius. Pamaldūs žydai aiškiai supranta simbolinius gestus, rodančius, kad čia karalius Mesijas žengia į savo sostą. O apaštalai džiaugiasi, kad keliavimo vargai baigėsi ir artėja jų apdovanojimų laikas.

Šie lūkesčiai sužlunga po keturių dienų, Didįjį ketvirtadienį, kuomet Jėzus yra suimamas. Apaštalų mokytojas nuteisiamas nukryžiavimu, o nukryžiavimas buvo pati baisiausia mirtis, skiriama maištingiems vergams.

„Anksčiau žydas, kuris skelbdavosi lygus Dievui, būtų vietoje užmuštas akmenimis be jokio teismo. Dabar to nebuvo galima padaryti, nes žydai buvo okupuoti romėnų, tad reikėjo jų leidimo mirties bausmei. Todėl žydų vyresnybė ėjo pas romėnus ir sakė tikrąją priežastį – Jėzus skelbiasi Dievo Sūnumi, tai yra lygus Dievui. Tačiau romėnams tai neatrodė vertas dėmesio kaltinimas, nes jų tikėjimas politeistinis – jame daug dievų, pusdievių, dievų sūnų ir dukterų“, – paaiškina A. Lukaševičius.

Tada religinė žydų vyresnybė ieškojo kito kaltinimo ir jį suformulavo taip – jis skelbėsi žydų karaliumi. O Romos vietininkas Poncijus Pilotas juk privalo ginti imperatoriaus suverenitetą. Tad Pilotas pasikviečia Jėzų į apklausą.

Į klausimą, ar jis yra žydų karalius, Jėzus atsako: „Esu karalius, bet mano karalystė ne iš šio pasaulio. Mano karalystė – tiesos karalystė ir kurie jos ieško, išgirsta mano balsą.“

Pilotui visa tai pasirodė bausmės neverti religiniai ginčai, bet kai žydų vyresnybė pagrasino paskųsią jį Romai ir taip pakenksią jo karjerai, jis sutiko atiduoti Jėzų nukryžiavimui. „Pagal Romos tvarką, nukryžiavimas – nuogo vyro pritvirtinimas virvėmis ir prikalimas prie medžio; ir žmogus paliekamas nusibaigti“, – sako lektorius.

Nuo pozos, kurioje nukryžiuotasis yra, priklauso ir mirtis. Pasak A. Lukaševičiaus, toje padėtyje, kurioje buvo prikaltas Jėzus, mirties priežastis buvo uždusimas. Nes tam, kad įkvėptum oro, reikia įtempti visus raumenis ir pakelti krūtinės ląstą.

„Romėnai, gerbdami žydų teisinius reikalavimus, pridengdavo nukryžiuoto žydo kūną juosmens aprišalu. Specialiai kryžiuodavo viešose vietose, kaip įspėjimą kitiems. Dažniausiai žmonės gyvi išlikdavo gana ilgai – net parą ir daugiau, bet kadangi Jėzus buvo žiauriai nuplaktas, jis mirė greičiau – per maždaug tris valandas. Melo Gibsono filme „Kristaus kančia“ nuplakimo įrankiai yra perdėti, tačiau nuplakimo rezultatas – ne; šiaip tai gana tikslus filmas tiek istoriniu, tiek teologiniu požiūriu“, – sako lektorius.

"Niekas to nesitikėjo"
Jėzaus artimiausi sekėjai ir apaštalai buvo sugniuždyti. Be to, jie bijojo policijos. Nes jei pašalino vadą – Jėzų, tai ir jų laukė persekiojimai.
"Apaštalai išgąsdinti, demoralizuoti, nes jie tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas. O tas Mesijas, kuris turėjo būti galingas išvaduotojas nuo romėnų, mirė kaip paskutinis nusikaltėlis. Todėl tapo gėda būti net jo pažįstamu. Vienas iš svarbiausių apaštalų – Petras išsigynė, kad jo net nepažinojo. Nors dar ką tik žadėjo aukoti savo gyvybę dėl mokytojo", – kalba lektorius.
Nukryžiuotas Jėzus miršta ir iš istorikų akiračio dingsta (nepamirškime, kad esame istorikai ateistai, – A. Lukaševičiaus past.). Bet tada atsitinka nepaaiškinamas dalykas.
"Nepraėjus nė dviem mėnesiams, apaštalai, kuriuos mes matėme išgąsdintus, demoralizuotus ir įkalintus Jeruzalėje kaip spąstuose, pradėjo skelbti būtent tai, už ką jie visai neseniai bijojo būti nubausti: kad jie tikrai yra Jėzaus mokiniai, kad Jėzus tikrai yra Mesijas, kad jis tikrai mirė ir jis prisikėlė iš mirties. Tai buvo apaštalų skelbimo branduolys. Istorikai visuotinai pripažįsta, kad krikščionybė kilo būtent iš šio apaštalų skelbimo apie prisikėlimą", – kalba jis.
Pasak A. Lukaševičiaus, apaštalai tikėjosi, kad Jėzui, kaip Mesijui, mirtis neturės galios ir jis nemirs. O Jėzus pasirodė stipresnis už mirtį, bet kitokiu būdu, nei žmonės tikėjosi. Dažnai gyvenime mes matome tik du variantus, o Dievas sako: yra trečias. Niekas nesitikėjo, kad Mesijas prisikels iš mirties.
Kitas istorikams iškylantis klausimas: kodėl apaštalai tai skelbė ir nebijojo nukentėti? Istorikams neužtenka konstatuoti, kad apaštalai tai skelbė. Dar reikia paaiškinti, kodėl jie tai skelbė. Be to, šis skelbimas kertasi su ateistiniais įsitikinimais.

Apie tai – kitame numeryje.

 

comment Skaitytojų komentarai (0)

Taip pat skaitykite