REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2024 m. Kovo 31 d. 07:00

Žmogus, kuris meldžiasi, – laimingesnis

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT


296343

„Nesvarbu, šv. Velykų stalas bus kuklesnis ar turtingesnis. Svarbiausia, koks patiekalas tavo viduje – atgimimas, meilė, artumas, kuriuo dalijiesi su kitais“, – sako Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos klebonas kunigas Gintaras Antanas Jonikas. Besiartinant svarbiausiai krikščionių šventei, su kunigu, 15 metų tarnavusiu JAV lietuvių bendruomenėse, kalbamės apie šv. Velykų tradicijas anapus Atlanto, tikėjimą ir vertybes, gyvenant vis labiau besimaišančių tautų pasaulio katile.

„JOY“

Kunigas verčia fotografijų albumą, kuriame įamžintos lietuvių išeivijos Velykų šventės Detroite. Bažnyčia, kurioje Velykų laikotarpiu stovi dabar jau a. a. Mykolo Abariaus – buvusio Šaulių sąjungos išeivijoje vado – išdrožtas didelis kryžius, altorius ir pati bažnyčia labai gausiai išpuošta baltais lelijų žiedais. Lelijos – šv. Velykų gėlės.

Kitose nuotraukose – pasipuošę lietuviai žingsniuoja procesijose, vaikai ir suaugusieji lituanistinėje šeštadieninėje mokyklėlėje gaminasi verbas, vaišinasi salėje, gražiausiai Amerikoje margina margučius, o vaišių stalus papuošia balto avinėlio formos saldžiu pyragu. Avinėlio vilna išradingai sukurta iš baltų kokoso drožlių ir simbolizuoja Dievo avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes.

„O čia užrašas „JOY“ – „džiaugsmas“. Tai yra Jėzus, kiti ir tu. Visada per Kalėdas ir Velykas giedama giesmė, kad Jėzus yra džiaugsmas pasauliui, kad pirma yra Jis, tada kiti ir tik tada tu. Tikrai ne aš“, – nusišypso kunigas.

– Trejus metus dirbote Ročesteryje, Niujorko valstijoje, vėliau dvylika metų tarnavote lietuvių parapijai Detroite.

– Taip, 15 metų atidaviau lietuvių išeivijai, jų sielovadai. Šv. Jurgio parapijos Ročesteryje jau nebėra. Todėl, kad sunyksta bendruomenės, ištirpsta. Apskritai stebuklas, kad lietuviai JAV turi bendruomenių bažnyčias, šeštadienines mokyklėles, šokių grupes, chorus, kurie ruošiasi Dainų šventėms. Viskas vyksta prie parapijų, bet jos mažėja. Vyresnioji karta išmiršta, jaunesnieji ištirpsta, susimaišo...

Man dar teko būti Kunigų vienybės (kunigų organizacija JAV) pirmininku, nes Kunigų vienybė 1906 m. įsisteigė. Kunigai pirmabangiai statė bažnyčias, kūrė parapijas. Dabar jau yra kita generacija, ekonominiai emigrantai lengvai atvyksta dėl sumažėjusio pasaulio, paprasto susisiekimo, bet Amerikos lietuviai stengiasi gyventi pagal tėvų tradicijas.

a. Ame­ri­kos lie­tu­viai per šv. Ve­ly­kas vai­šių sta­lus pa­puo­šia bal­to avi­nė­lio for­mos sal­džiu py­ra­gu. (G. Jo­ni­ko as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

– Apie kokius skaičius lietuvių parapijose kalbame?

– Nedidelės tos parapijos, per ypatingas šventes sueina apie 100 žmonių. Ročesteryje bažnytėlių lietuviai nebeišlaiko, renkasi į nuomojamas, ateina jų 20–30. Kiti iš apylinkių į bažnyčią važiuoja ir kelias valandas, nes gyvena tarp kitų kultūrų, įvairių religinių konfesijų. Lietuviai bažnytėles juk kadaise statė prieinamas pagal kainas rajonuose, vėliau tie rajonai pasidarė ne patys geriausi, lietuviai išsikeldavo toliau, kur saugiau, bet į bažnytėlę atvažiuodavo.

O Detroite sekmadieniais ateidavo 60–70 žmonių, per šventes apie porą šimtų, bet apie 70 vaikų lanko lituanistinę mokyklėlę. Parapijose žmonėms dažniau reikia tarnauti per laidotuves, labai mažai santuokų, šiek tiek sakramentų: Krikšto, Komunijos, Sutvirtinimo.

Bet jie sako, kad myli savo lietuvybę, saugo lietuviškas šaknis ir stengiasi išlaikyti lietuviškas bažnyčias. Nes jei sunyksta parapijos bažnyčia, sunyksta viskas, pasilieka grupelės žmonių, kurie privačiai bendrauja, bet nebeturi bendruomeninės veiklos, lietuviškų renginių, mokyklos, pamaldų.

– Nuvykus į JAV lietuvių parapijas, jus nustebino kitokios šv. Velykų tradicijos?

– Amerika yra daugianacionalinė, daugiakultūrinė, daugiareliginė šalis. Velykos ten nėra pagrindinė šventė. Kaip ir Kalėdos nėra svarbiausios. Pagrindinė yra Padėkos diena, visi dėkoja Amerikai už suteiktas galimybes siekti amerikietiškosios svajonės. Toliau yra Nepriklausomybės diena, o turbūt trečioje vietoje yra Kalėdos ir Velykos. Atvykus apsidairai: štai ten daug katalikų, ten baptistų dauguma, o ten liuteronai... Žiūri, kaip jie švenčia, bet Kalėdos ir Velykos krikščionims svarbiausios. Juk tai ne kažkokios pavasario ar žiemos šventės. Jos – egzistencinis įvykis. Čia Dievas per Kalėdas gimė pasauliui, o per Velykas atpirko pasaulį, atvėrė žmogui amžinybės perspektyvą. Tu esi Dievo išganytas, Dievo atpirktas, nuplautas Kristaus krauju ant kryžiaus, nuplautos tavo nuodėmės ir atvertas tau dangus – aukščiausia dimensija, į kurią mes visi žengsime. Nėra šis pasaulis vienintelis ir galutinis.

Velykos švenčiamos visų konfesijų ir švenčiamos labai gražiai. Ypač baptistai mane nustebino, jie ateina išsipuošę pačiais gražiausiais rūbais – skrybėlėtos damos, vyrai lakuotais batais. Lietuvių Velykos panašios kaip ir čia, švenčiamos pagal visas tėvų ir senelių tradicijas. Yra procesijos, giedamos giesmės, tik, pavyzdžiui, per Verbų sekmadienį mes nešame kadagio šakeles, verbas, o ten kai kuriuose regionuose kadagio rasti apskritai neįmanoma. Bažnyčiose būna palmių šakų ir visi, atėję į bažnyčią, pasiima palmių lapų ir prisideda prie verbų. Iš palmių lapelių žmonės išpina kryželį, gėlytę – labai gražiai padaro, tokios verbos, išdekoruotos žmogaus talentu, padarytos dėl Dievo, puikiai atrodo.

Dar vienas skirtumas nuo amerikiečių Velykų šventimo – amerikiečiai į bažnyčią ateina, kai pailsi, išsimiega. Lietuviai jau nuo ankstaus ryto, saulei tekant, pagal seną tradiciją, skuba į bažnyčias. Po
šv. Mišių jie susirenka į salę, pasivaišina. Ir man labai gražus toks dalykas – niekas neskuba į namus, nes atvažiuoja iš toliau su vaikais ir ten draugus, pažįstamus susitinka. Gal kartą per metus. Toks socialinis ryšys yra.

Šau­lių są­jun­gos išei­vi­jo­je va­do – iš­drož­tas di­de­lis kry­žius, o al­to­rius ir pa­ti baž­ny­čia la­bai gau­siai iš­puoš­ta bal­tais le­li­jų žie­dais. (G. Jo­ni­ko as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

– O Amerikoje lietuvaičiai pasninkauja, lanko rekolekcijas?

– Pasninko per gavėnią laikomasi, taip pat dalyvaujama Biblijos pažinimo renginiuose. 40 dienų duota ne šiaip laikui dėl laiko. Tikintieji siekia pažinti, ką kalba pranašai, ką pateikia Evangelijos, Bažnyčia. Mes turime pažinti malones, todėl rekolekcijų namuose žmonės praleidžia po kelias dienas. Rengiamos ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos, nes jos yra mano, kaip tikinčio žmogaus, laikas, skirtas Dievui.

Amerikiečiai turi ir kitokį supratimą apie pasninką. Tai ne tik mėsos nevalgymas, o daugiau vidinio atsivertimo ženklai, kai siekiama negyventi dėl kūno, o gyventi dėl sielos. Daroma gerų darbų, kurių, tiesa, ir mūsų Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje yra. Labai noriu padėkoti Radviliškio „Norfai“, kuri dovanojo mums duonos, jos daug žmonėms išdalijome. Maisto davinių – gerumo krepšelių, – padedant mūsų „Caritui“, taip pat daug išdalijome. Pavieniai žmonės net atneša krepšelių negendančio maisto, o tie, kuriems sunku, ateina pas mus ir pasiima. Iš Amerikos parsivežiau žinojimą, kad aš turiu tarnauti. Su meile. Aš esu kunigas, mes esame katalikai ir turime gerumo darbus daryti. Nes mus to išmokė Kristus.

– Šiauliuose vis daugiau įsikuria iš kitų šalių atvykusių žmonių. Ar tai reiškia, kad pamažu atsiras ir kitų tikėjimų maldos namų?

– Kiekvieną sekmadienį į bažnyčią ateina keletas indų tautybės vyrų. Kartais matau juos paprastą dieną ateinant, atsiklaupia ir meldžiasi. Lietuvių tiek nematau, kad jauni vyrai ateitų ir melstųsi giliai atsiklaupę.

Kitų tautybių žmonių atvykimas mums leidžia labiau pamatyti savo tapatybę. Tie, kurie ateina į šv. Mišias, nesupranta lietuviškai, bet ateina, jiems neprailgsta laikas su Dievu, Jėzumi Kristumi, Išganytoju. Ateina ir ukrainiečių, nors jie dažniau ortodoksai.

Mūsų gyvenimo pyragas darosi įdomus, bet globalinis pasaulis nėra neskanus, nes matai Dievo pasaulį, Dievo žmones, nesvarbu, kokia jų rasė. Tik mums labai svarbu suprasti, kiek aš myliu Lietuvą, savo kraštą, tradicijas, net savo užrašą ant marškinėlių. Juk retai pamatysi lietuvišką užrašą... Kalbant apie Ameriką, ten kiekvienas turi tautinius rūbus, didžiuojasi savo tapatybe. Net amerikoniukai lietuviškose vestuvėse išmoksta šokti „Blezdingėlę“. Kitas pasaulis, su kuriuo susiduriame, gali leisti išryškinti, ką mes, kaip lietuviai, turime geriausio, vertingiausio.

Mes negalime galvoti, kad kiti žmonės mums svetimi. Visi esame Dievo vaikai. Matome įvykius, kurie vyksta, karai – ne Dievo ženklai. Dievo žmonių pašaukimas – nešti meilę artimui. Viso pasaulio žmonės turi transliuoti, kad esame broliai ir seserys.

Ku­ni­gas Gin­ta­ras An­ta­nas Jo­ni­kas: „Di­džiu­lis džiaugs­mas, kad Kris­tus pri­si­kė­lė. Kris­tus mums švie­čia. (L. Nekrašo nuotr.)

– O jaučiate žmonių baimę dėl karo grėsmės, kad šv. Velykų laukiama neramybėje?

– Aš pats jaučiu baimių, negaliu likti nuošalyje, negaliu ramiai žiūrėti į tai, kas vyksta. Todėl mes turime branginti savo laiką, stengtis dėl mūsų šeimų ramybės. Juk pats didžiausias karas ne ten, kur bombos sproginėja. Didžiausias karas vyksta žmogaus viduje, kai jame yra pyktis ir blogis, neapykanta, diktatas kitam žmogui, kito žeminimas. Čia prasideda visi karai. Kai laimėsime karą viduje, ir kitus karus užgesinsime.

Todėl viltis šioms Velykoms – dar karščiau melsimės, prašysime Dievo taikos dovanos. Mes turime surasti didesnę Dievo meilę ir save aukoti, vienas kitam tarnauti kaip broliai ir seserys. Velykos mums yra vilties šventė, mes turime prisikelti.

Į bendruomenes ateina žmonių, kurių vieni nori tarnauti kitiems, o kiti tarnaudami trokšta sau garbės. Vieni yra vartotojai, o kiti turi idealizmo dvasią, dirba ne dėl pinigų, nori, kad parapija būtų švari, graži ir kt. Jei tikiu Kristų, turiu padėti. Man pačiam labai gražus pasakymas, kad negalima į žmogų žiūrėti iš aukšto. Tu iš aukštai į jį gali žiūrėti vienu atveju – kai lenkiesi, jam tiesdamas ranką, kad jis atsikeltų. Bažnyčia yra kaip motina ir ten turi ateiti, kad ištiestum ranką padėti, pakelti, pasidalinti.

Vi­sa­da per Ka­lė­das ir Ve­ly­kas gie­da­ma gies­mė, kad Jė­zus yra džiaugs­mas pa­sau­liui, kad pir­ma yra Jis, ta­da ki­ti ir tik ta­da tu.

– Kokios šv. Velykos išaušta krikščioniui?

– Didžiulis džiaugsmas, kad Kristus prisikėlė. Kristus mums šviečia. Visuose įvykiuose. Bet tam turi atidaryti savo širdį, įsileisti Kristų. Yra toks gražus paveikslas – Kristus stovi prie durų ir beldžia, o durų rankena tik iš vidaus. Kristus neina pro tas duris, kol tu jų neatidarai... Kristuje yra gyvenimas, džiaugsmas yra viduje.

O žmogus, kuris meldžiasi, – žymiai laimingesnis. Tokia analizė JAV mokslininkų psichologų atlikta. Ir kunigas, kuris šalia savo darbų meldžiasi pusę valandos, – laimingas kunigas. Tas, kuris meldžiasi, savo gyvenimą pailgina. Amerikoje žmonės pamaldesni. Ir lietuviai, ir amerikiečiai JAV žymiai pamaldesni. Kai meldiesi Jėzui, tu supanašėji su Juo. Kaip gali būti nelaimingas, būdamas su Kristumi? Tai yra neįmanoma. Tave net nukryžiuoti gali, bet tu vis tiek būsi laimingas.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA