Vil­niaus gatvė – ženk­lai ir žmonės (III d.)

Šiau­lių bul­va­ro 45-erių metų pro­ga tęsia­me pa­si­vaikš­čio­jimą po senąją Vil­niaus gatvę, žings­niuo­da­mi iš rytų į va­ka­rus. At­kar­po­je tarp Tilžės ir Var­po g. iš prie­ška­rio užs­ta­ty­mo yra iš­likęs vie­nin­te­lis bu­vu­sio Spau­dos fon­do pa­sta­tas. Vi­si ki­ti ten esan­tys pa­sta­tai yra sta­ty­ti jau po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, kitų vie­tas te­ga­li­ma nu­pa­sa­ko­ti.

Organizuodavo motociklų lenktynes

Vilniaus g. dalis nuo Milšteino kavinės iki Nuroko banko buvo pati judriausia, tai ir seniausia dar XVIII a. pabaigoje susiformavusi gatvės atkarpa.

Vilniaus ir Tilžės g. kampe iš prieškario užstatymo yra išlikęs vienintelis buvusio Spaudos fondo pastatas. Visi kiti pastatai per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauti.

Vokiečiams pasitraukus, iš miesto buvo likę tik griuvėsiai, nes sovietų armija su savo aviacija, siekdama palaužti nacių pasipriešinimą, miestą bombardavo be gailesčio. Teigiama, kad po šių atakų miestas degė tris paras. Šiauliai karo metais tapo labiausiai sugriautu Lietuvos miestu, ypač nukentėjo centras. Karo buvo paliesti arba visiškai sunaikinti 85 proc. visų miesto pastatų (pusė pramonės pastatų). Mieste nebebuvo elektros, sugriautas vandentiekis ir krašto ūkis.

Tačiau tarpukariu viename iš Vilniaus g. pastatų – dviejų aukštų mūriniame name – buvo įsikūrę keletas įstaigų. Šv. Kazimiero draugijos knygyne buvo prekiaujama vadovėliais, raštinės reikmenimis, veikė specialus devocionalinių prekių skyrius. Skirtingu metu veikė net dvi fotoateljė – „Menas“ ir fotografo Rubinšteino. Jis fotopaviljoną turėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

1924 m. pastate įsikūrė naujai įsteigtas Šiaulių smulkaus kredito bankas. Kaimynystėje veikė Levino moterų kirpykla, greta buvo „Zinger“ siuvimo mašinų kompanijos prekybos atstovybė ir 1940 m. į šalia esantį pastatą įsikėlęs Žydų liaudies bankas.

Kitoje gatvės pusėje buvo 1845 m. iš bajorų visuomenės aukų ir valdžios subsidijų pastatyta gimnazija, vadinta bajorų mokykla. Ji turėjo ir neoficialų Normanto gimnazijos pavadinimą, kilusį nuo pastato sargo Normanto pavardės.

Bajorų mokykla veikė iki 1851 m., kai buvo pastatyta berniukų gimnazija, vėliau čia prisiglaudė stačiatikių cerkvė.

1919 m. name dirbo Šiaulių apskrities karo komisariatas, antrajame aukšte nuo 1921 iki 1934 m. veikė Onos Bugailiškienės vadovaujama biblioteka, vadinta Šiaulių centriniu knygynu. Pastate buvo ir chemijos farmacijos laboratorija „Galin“, kavinė „Viktorija“, Epšteino moteriškų rūbų siuvykla, Klevanskaitės galanterijos prekyba ir kitos įmonėlės.

Greta Normanto gimnazijos buvusio puošnaus pastato pirmajame aukšte tarpukariu buvo įsikūrusi akcinė bendrovė „Dubysa“, prekiavusi motociklais, dviračiais, rašomosiomis mašinėlėmis, radijo imtuvais ir elektros reikmenimis. Čia buvo įsikūrusios ir radijo dirbtuvės, kuriose buvo gaminami vienos, dviejų ir trijų lempų radijo imtuvai „Dubysa“.

Detalių šiems imtuvams bendrovė užsakydavo iš Vokietijos, o medines dėžutes radijo imtuvams gamino vietinis stalius Sutkus iš Kalniuko rajono. Kaip skelbia reklama viename prieškario laikraščių: „Vietinės gamybos aparatai savo technišku tobulumu pilnai atstoja užsieninius, o kainuoja žymiai pigiau.“

Bendrovė „Dubysa“ buvo Anglijos motociklų B.S.A. generalinė atstovė Lietuvai, tad reklamos tikslais organizuodavo Šiauliuose šios firmos motociklų lenktynes. Vis dėlto populiaresnė prekė bendrovės „Dubysa“ parduotuvėje, ko gero, buvo dviračiai.
1927 m. duomenimis, Šiauliuose buvę tik 14 motociklų, o dviračių net 678.

Menininkų atvykdavo net iš Varšuvos

Tame pačiame pastate buvo įsikūrusi dar Zubovų prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsteigta Šiaulių savitarpio kredito prekybos draugija verslų operacijoms remti.

Greta „Dubysos“ prieš Pirmąjį pasaulinį karą stovėjo tuomet didžiausias mieste viešbučio „Berlynas“ pastatas. Šalia „Berlyno“ viešbučio 1894 m. įsikūrė Aleksandro Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvė bei knygų ir devocionalinių prekių krautuvė.

Joje prekiauta aliejiniais dažais bažnytiniams altoriams, paveikslais kilnojamiesiems altorėliams, bažnytiniais baldais, skulptūromis ir kitais bažnyčios puošybos dalykais. Čia dirbę net iš Varšuvos atvykę samdyti menininkai.

Pats savininkas Zaborskis vėliau įsitraukė į priešišką Lietuvai Lenkijos karinę organizaciją „Polska organizacja woiskowa“, netgi buvo numatytas kaip būsimas Šiaulių-lenkų komendantas. Tačiau už šią veiklą buvo nuteistas kelerius metus kalėti.

Pasitaikydavo ir kurioziškų atsitikimų

Po Pirmojo pasaulinio karo pastate veikė Zilbermano optikos, fotografijos ir laikrodžių krautuvė bei fotolaboratorija. Čia buvo didžiausias mieste fotografijos reikmenų asortimentas.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, krautuvė tapo valstybine ir veikė maždaug iki 1941 m. Po karo pastatytame name buvo atidarytas „Vojentorgo“ knygynas, daugybė krautuvėlių ir įvairių dirbtuvių buvo įsikūrusios Vilniaus gatvės dalyje buvusiuose pastatuose. Miesto svečius čia sutikdavo Rauzos viešbutis skambiu pavadinimu „Kurliandija“.

Neišlikęs šiandien ir senosiose fotografijose užfiksuotas Vilniaus ir Varpo g. kampe stovėjęs išraiškingos architektūros pastatas. Taip pat greta jo buvęs kino teatras „Rekord“.

Kino teatre ne visada buvo laikomasi įstatymu nustatytos tvarkos dėl bilietų kainų. 1930 m. kovo 22 d. laikraštis „Mūsų momentas“ pranešė: „Šiaulių miesto policija surašė protokolą kino „Rekord“ savininkui už tai, kad jis išleidęs ekstra telegramas ir jose pažymėjęs, kad kainos nepakeltos, o tikrumoje reikalavo iš kino lankytojų primokėti ir už primokėtus pinigus neišdavė kvitų.“ Kino teatras „Rekord“ Šiauliuose veikė iki 1931 m., dėl finansinių sunkumų jis savo veiklą nutraukė.

Kino teatre pasitaikydavo ir kurioziškų atsitikimų. Laikraštis „Momentas“ 1929 m. spalio 19 d. pranešė: „Spalio iš 12 į 13 d. naktį apie 2 val. vienas šiaulietis gatvėj ties kino „Rekordu“ išgirdo vaiko šaukimą pagalbos. Šauksmas sklido iš kino teatro salės pro langą. Praeivis su sargais atidarė langą ir ištraukė vaiką, kuris buvo apie 10 metų amžiaus. Pasirodo, kad seansui einant salėje vaikas užmigo, o pabudęs ir pastebėjęs aplink klaikią tamsumą, vienumą ir užrakintą salę, išsigando ir ėmė šauktis pagalbos.“

Pasimatymų ir madų demonstravimo vieta

Antrojo pasaulinio karo metu sugriautas ir prabangus XX a. pradžios statinys, kuriame 1921 m. Finansų ministerijos sutikimu buvo įsteigti fabrikantų brolių Nurokų bankiniai namai. 1933 m. bankas turėjo 300 indėlininkų, kurių įnašus Nurokai naudojo savo fabriko gamybos nuostoliams padengti ir asmeniniams reikalams.

Nors Nurokų odų fabrikas kasmet duodavo nuostolių, bet savininkai, siekdami privilioti daugiau indėlininkų, metiniuose balansuose pateikdavo klaidingų žinių. Esą jie turi daug pelno. Išaiškėjus apgaulei, 1934 m. brolių Nurokų bankiniai namai paskelbti bankrutavusiais.

Pastate įsikūrė provizoriaus Juozo Valančiaus, kuris 1931–1938 m. buvo miesto burmistru, vaistinė. Priešais Nuroko banką tarpukariu išaugo pramonininko Antano Poškaus trijų aukštų gyvenamasis namas. Čia buvo įsikūrusios ir savininko avalynės dirbtuvės, firminė „Bato“ avalynės krautuvė, „Gubernijos“ alaus daryklos gamykla, baras. Taip pat akcinės bendrovės „Maistas“ krautuvė, Zareckienės kosmetikos kabinetas ir moterų kirpykla, dažų ir bakalėjos krautuvė, bendrovės „Marginiai“ įvairių liaudies dirbinių prekyba.

Atkarpa nuo dabartinės Vasario 16-osios iki Dvaro gatvės, einant į turgaus pusę, vadinosi „Vilenska“ ir buvo pasimatymų ir madų demonstravimo vieta. Po pietų, į pavakarę, kada darbininkės baigdavo darbą, kai nukaukdavo Ch. Frenkelio fabriko sirenos, jos pasipuošusios čia vaikštinėdavo. Kaip teatre vaikščiojo porelėmis – nueidavo iki Dvaro gatvės, apsisukdavo ir tuo pačiu šaligatviu dešine puse keliaudavo atgal. „Vilenska“ atkarpoje tuomet būdavo nuolat pilna žmonių.

Čia susitikdavo jaunimas, kavalieriai į pasimatymus paneles pakviesdavo. O ponios eidavo parodyti savo madų – suknelių, batelių. Vėliau, net pokario metais, gatvė buvo vieni griuvėsiai, bet žmonės vis tiek vaikščiojo.

Tokie pasivaikščiojimai trukdavo iki 20 val., o prie visų namų buvo įrengti vandens čiaupai. Vandeniu iš jų buvo plaunami šaligatviai.

Pati gatvė, nors buvo grindinys, būdavo švari – arkliukų mėšlas surenkamas, grindinys šluojamas. Šaligatvio neleisdavo šluoti, kad nekiltų dulkių, todėl jį ir plaudavo.

Tęsinys kitame numeryje.