REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Sausio 20 d. 09:17

Vilius Biskis dabar ant bangos

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT


289448

Kai ūkiško žmogaus kieme išverčiama priekaba rąstų, jis džiūgauja būsimų malkų kaitra. O kai šiaulietis Vilius Biskis paima nesvarbu kokį pagalį į rankas, jo fantazija ima ploti katučių: čia išryškėja veidas, čia – gracingas judesys, angelo sparnas ar pasakiško laivo burė. Skulptorius, juvelyras, tapytojas, grafikas, restauratorius šypsosi – jau liepą pakvies į parodą Šiaulių dailės galerijoje, kurioje „plukdys“ smalsuolių vaizduotę net 40 laivų. Kokios bangos siūbuoja paties menininko gyvenimo laivą?

„Aš pats pasakas seku“

Gruodžio viduryje 69-erių V. Biskis Šiaulių „Laiptų galerijoje“ buvo apdovanotas savaitraščio „Etaplius“ prenumerata. Šventiniam renginiui „Jau atvažiuoja šventa Kalėda“ dailininkas pristatė miniatiūrų triptiką, puoštą juvelyrikos elementais „Praeitis. Dabartis. Ateitis“ ir pelnė redakcijos simpatijas.

Vyras neslepia praėjusių metų gale net tyčia nusipirkęs savaitraštį, kurio turinys jam tikęs ir patikęs. Svarbiausia – laikraščio puslapiuose jis radęs informacijos apie garsių šiauliečių gimimo sukaktis. Tai buvo proga prisiminti bičiulius, su kuriais mokytasi, kurta, daug keliauta, pramogauta, kurių darbais puošia savo namus, ir juos pasveikinti.

Ir kokių bei kieno tik kūrinių nerasi Viliaus ir jo žmonos Angelinos namuose: mokytojo ir bičiulio E. Juchnevičiaus darbai, N. Ošurkovienės gobelenai, V. Janulio, G. Martinionio, S. Prancuičio, S. Kuzmos, B. Šalčio, P. Rakštiko, J. Burbos ir kitų kūryba... O paties skulptoriaus darbų kur tik nėra – jie pasklidę po visą pasaulį meno mylėtojų namuose ar kolekcionierių rinkiniuose. V. Biskio sukurtų antkapių nesuskaičiuojami kiekiai įvairiose šalies kapinėse, daug kryžių, kuriuos užsakė politikai ar paprasti žmonės, garsiajame Kryžių kalne statyti.

„Ką iš mū­sų vi­sų per ko­ro­ną da­rė? Į kon­ser­vų dė­žu­tę vi­sus ki­šo. Tai va, taip ir pa­da­riau“, – juo­kia­si skulp­to­rius. (A. Rutkausko nuotr.)

Gal tėvai jam daug pasakų vaikystėje sekė, labai jį mylėjo? „Aš pats pasakas seku. Va, kai prisekiau pasakų, jau 45-erius metus žmoną turiu. Ir verkti per tiek metų neteko“, – juokiasi Vilius, kuriam sąmojo tikrai gali pavydėti. Puikiai dėsto mintis, šmaikštauja, nutyli užsakovų paslaptis ir šelmiškai šypsosi.

Angelina irgi žodžio kišenėje neieško. Sako, kad tiek ilgai pavyko drauge išgyventi, nes namas, kuriame gyvena, kuriame užaugino dvi talentingas dukras, labai didelis. Būna dienų, kad nė nesusitinka... Kiekvienas turi savo valdas, o jei koks reikalas – telefonu pasiskambina. Tai ir yra gyvenimo su talentingu menininku laimingos santuokos paslaptis. „Taip, labai gražu, bet dulkes gi nuo skulptūrėlių vis tiek kiekvieną šeštadienį reikia valyti“, – juokiasi moteris.

Nors dai­li­nin­ko na­me įvai­rių skulp­tū­rų ir mi­nia­tiū­rų ap­stu, Vi­lius dau­giau­sia yra pa­da­ręs ant­ka­pių. (V. Biskio asmeninio archyvo nuotr.)

Kas gali būti geriau?

O Biskių namas neeilinis, jis turi savo istoriją. Vilius namą savo rankomis pasistatė. Gubernijos rajone stovėjo jo senelių, tėvų namelis, o kai aplink pradėjo dygti dideli namai, naująjį šeimos namą V. Biskis pasistatė prie senojo šono ir senąjį pradėjo naudoti kaip dirbtuves.

Iš pirmo karto net nesusigaudysi, kuriuo koridoriumi pasukti, kuriais laipteliais lipti, kad rastum gyvenamąją dalį ir dirbtuves. Bet pirmiausia menininkas kviečia į svetainę. Rodo rokošo skulptūrą, žynio skulptūrą ir miniatiūras, kurių tokia galybė, kad visų per dieną neapžiūrėtum...

„Ve­ža žmo­ge­lis sa­vo naš­tą“, – paaiš­ki­na skulp­to­rius, kū­ri­nį pa­ga­mi­nęs iš juo­do­jo ąžuo­lo, kau­lo, ju­ve­ly­ri­kos ele­men­tų. (A. Rutkausko nuotr.)

Medis, akmuo, varis, žalvaris, bronza, kaulas ir kt. – visos medžiagos pasitarnauja, kuriant skulptūras, kurios ne tik gražios, bet ir trykštančios išmintimi. Pavyzdžiui, minkštiems, moterims paklūstantiems ar šiaip moteriškiems vyrams skirtos skulptūrėlės, kuriose vyras – lagamine arba lyg rūbas, kuris kabo spintoje ant pakabo.

„Gal kokie 300 darbų namie, o dabar 70-mečio proga darysiu vien laivų parodą. Bus apie 40 laivų, dabar juos vien ir darau. Aš – buvęs jūreivis, trejus metus tarybinė valdžia buvo į laivyną mane armijai atidavusi. Klausimą uždavė: trys plaukai daug ar mažai? Sakau, jei ant galvos, tai mažai, o jei barščiuose – daug. O, sako, protinguolis.Ir atidavė mane trejiems metams į laivyną. Juodojon jūron“, – juokiasi vyras, prisimindamas, kad per trejus metus laivyne buvo nemenką pluoštą grafikos piešinių nupiešęs su laivais. Prieš pat išeinant, kažkas visą segtuvą ėmė ir pavogė...

O į sovietinę armiją jį paėmė, bedirbant dailininku Šiaulių pieno kombinate. Vėliau Vilius dailininku kur tik nedirbo – „Verpste“, „Vaire“, Reklamos biure, kol pradėjo skulptūras daryti. Dideles, aukštas, net ir 12 metrų aukščio, įvairioms įstaigoms, organizacijoms, bendruomenėms ir privatiems žmonėms. Vėliau drožė kryžius, gamino antkapius, namų puošybos elementus, miniatiūras, papuošalus.

„Va, čia juodasis ąžuolas. Jis lietuviškas, jam 3 tūkstančiai metų. Iš vandens ištrauktas, jo džiovinimas specifinis. Ištrauki iš Dubysos, kito vandens ir džiovini. Dvejus metus turi džiovinti, tada kietumas ypatingas, turi dirbti su stomatologų įrankiais“, – aiškina skulptorius, rodydamas skulptūrėles, ir vedasi į dirbtuves. O ten – visiška kūrybinė netvarka. Vilius sako, kad jam taip patinka – sėdi sau ramiai per dienas ir medį glosto. Kas gali būti geriau?

Ši V. Bis­kio skulp­tū­ra, pa­va­din­ta „Dvi­ly­pis“, kiek­vie­no­je pa­ro­do­je su­lau­kia ypač daug dė­me­sio ir su­si­ža­vė­ji­mo. A. Rutkausko nuotr.

„Išmokau jau neverkti“

Biskių namuose ypatingą vietą užima ir Viliaus, dar paauglio, nupiešti paveikslai ir rūpintojėlis. Jį Vilius išdrožė išsyk po kraupiosios Sausio 13-osios. Su dviem draugais, kurie dabar jau anapily, važiavo ginti Lietuvos širdies, tapo savanoriais, statė barikadas, o sugrįžęs į namus, per pusantros paros rūpintojėlio skulptūrą iš ąžuolo išdrožė. „Ne, neverkiau. Išmokau jau neverkti“, – trumpai tarsteli.

Didelė šiauliečio gyvenimo dalis atiduota bažnyčioms restauruoti. Sako, kur benuvažiuos, būtinai aplankys vietos bažnyčią ir kapines. „Man labai įdomu. Architektūra, visa kita. Tauragės, Lauksargių ir kt. bažnyčias restauravau. Sovietų laike, kai saugumiečiai visus gaudė. Buvo pagavę, bet su jais irgi susitari. Jie irgi pinigus mėgsta“, – šypteli vyras.

„Ne, čia ne kiau­lių ka­ra­lius, čia – val­džiaž­mo­gis. Pa­si­kin­ko kiau­liu­kus ir va­žiuo­ja per vi­sus rin­ki­mus, kaip da­bar yra“, – paaiš­ki­na me­ni­nin­kas. A. Rutkausko nuotr.

Anekdotų gyvenime būta ir daugiau. Atvažiavo kartą toks verslininkas ir, didelei dailininko nuostabai, paprašė kelias skulptūras savo name „pasimatuoti“ – parsivežti namo ir pasižiūrėti, kaip jos ten tinka. Vilius sutiko, verslininkas skulptūras parsivežė, „pasimatavo“, o tada paklausė, kiek nori už jas pinigų. Dailininkas pasakė, pinigus gavo ir pašmaikštavo besigailintis, kad iš karto brangiau neužsiprašė.

Istorija tuo nesibaigė. Po kokios savaitės tas verslininkas sugrįžo. Dailininkas išsigando, kad gal nori skulptūras grąžinti, o pinigai jau išleisti...

Pasirodo, verslininkas V. Biskio paprašė skulptūrose išgraviruoti, neva jis verslininkui jas dovanojęs. Ir 100 litų į saują Viliui įdėjo. „Kam jam reikėjo, taip ir nesupratau. Bet kokių tik žmonių gyvenime nesutikau. Būna, matai, kad pinigų neturi, pigiai atiduodi, o būna, padarai darbą turtingam, bet atsisako mokėti, nebenori, nors kelis mėnesius dirbai“, – sako skulptorius, tęsdamas, kad jam labai keista, ko tas lietuvis dabar vis dejuoja. Juk niekada taip gerai negyvenome, esame pavalgę, visko pilna.

„Mama iš žirnių miltų blynus kepdavo. Dabar žmonės užmiršę, kad batono negalėdavome nusipirkti. Vasaromis vaikai dirbdavome, problemų nebuvo. O kiek draugų susirasdavai“, – juokiasi vyras.

Vilius kuria visam pasauliui – dirbo Vokietijoje, ltalijoje, Vengrijoje, daug savo darbų yra pardavęs, daug išdovanojęs. Pavyzdžiui, Italijoje vyras restorane tokį drožinį sukūrė, kad interjeras atrodo lyg karaliaus rūmai...

Galiausiai Vilius nustebina dar vienu pomėgiu – trintukų kolekcija. Sako, kad dienos neužteks juos visus apžiūrėti, nes jų surinko per tris tūkstančius. „Nuo sovietų laikų, kokių tik nėra“, – šypteli menininkas, kol kas kolekciją laikantis maišuose ir dėžėse. Kada nors ir ją eksponuoti ateis laikas.


Foto galerija:

Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.
Audronio Rutkausko nuotr.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA