Vi­liaus Pu­ro­no „nu­si­kal­ti­mų“ pėd­sa­kais (galerija)

Šiauliai

(Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

204260

Šian­dien 75-ąjį ju­bi­lie­jų mi­nin­tis di­zai­ne­ris, dai­li­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, Šiau­lių is­to­ri­jos ži­no­vas, lai­dų ve­dė­jas, ra­šy­to­jas, „Lie­tu­vos re­kor­dų kny­gos“ 15 re­kor­dų au­to­rius Vi­lius Pu­ro­nas su­lauks dar vie­no ap­do­va­no­ji­mo – Va­sa­rio 16-ąją pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da iš­kil­min­go­je ce­re­mo­ni­jo­je V. Pu­ro­ną ap­do­va­nos Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no me­da­liu. „Ge­rar­das Bag­do­na­vi­čius ir­gi to­kį pat bu­vo ga­vęs iš An­ta­no Sme­to­nos ran­kų“, – šyp­so­si V. Pu­ro­nas.
 

Foto galerija:

Džiaugsmo ir liūdesio svarstyklėse

Viliaus Purono ir jo žmonos muzikės Virginijos namuose – lyg senovinėje bibliotekoje. Kone visuose kambariuose, menančiuose dar sovietmečio madas, lentynos su knygomis, albumais, brėžiniais ir fotografijomis – nuo grindų iki lubų. Ir nors pro vieno šeimos buto langą galima pamojuoti Fotografijos muziejaus lankytojams, o pro kitą – paglostyti bulvaro sparnuotį, Šiaulių herbu papuoštą metalinį jautį, namai retkarčiais pavirsta vaikų žaidimo aikštele. Nes Vilius šalia jo visų veiklų yra ne tik keturių anūkų senelis, bet jau ir prosenelis.

Viliaus žmona Virginija kol kas tegali pasivadinti prosenelio žmona. Naujos „pareigos“ jai atiteko, nes proanūkį Viliui padovanojo dabar jau šviesios atminties jo 50-metės dukros Vilijos sūnus. Diplomuota politikė, gimusi Viliaus trumpoje pirmojoje santuokoje, neseniai iškeliavo anapilin, nors nesirgo koronavirusu. Virginija dalyvavo laidotuvėse, vyrui išlydint dukrą į paskutinę kelionę, netgi kantriai atsakinėjo į užuojautų žinutes. Mat žmonės, perskaitę feisbuke žinią, kad mirė Viliaus Purono duktė, užuojautas suskubo rašyti jo žmonai Virginijai.

Ir nieko nuostabaus – Virginija su Viliumi gruodžio 31-ąją atšventė 45-erių metų santuokos sukaktį. Pažymėjo taip pat kukliai, kaip kukliai ir susituokė. Nors galėjo kaip nors madingai, pavyzdžiui, Maltos pajūryje, prezidentiniame viešbučio numeryje. Tai nesudėtinga, nes Maltoje gyvena jųdviejų dukrytė Ugnytė. Architektės Puronaitės pavardė Vella, ji – Maltos prezidento Vellos bendrapavardė. Ištekėjusi už prezidento pusbrolio, ji tapo Maltos prezidento giminijos dalimi.

„Mergužėle, ateik nusifotografuoti“, – žmoną pakviečia Vilius, bet ji atsiprašo. Tik atneša arbatos, pačios kepto lietuviško pyrago ir nusijuokia – vyras ją mergužėle, mylimąja ar dar kokiu kitu švelniu žodeliu dažniau nei vardu pavadina. Visą gyvenimą taip. Ir ji net nepamena, kada buvo su Viliumi susipykusi, o gyventi su vyru, kuris iki ausų būna paniręs į kūrybą ir visokias kitokias fundamentalias veiklas, painiojantis dienas su naktimis, jai niekada nebuvę sunku.

„Manau, kad Virginijai iki šiol 26-eri, kadangi jos amžiumi niekada nesidomėjau, net sapne neigiamo atsiliepimo apie ją nepastebėjau. Kodėl mano pirmosios vedybos subyrėjo per pusantrų metų? Dėl patirties stokos. Juk mes, vyrai ir moterys, dažnai tuokiamės ne su žmogumi, o su įvaizdžiu, savyje susikurtu. Kai atsiveria realybė, belieka skirtis. O santuoka vyrui – tai su bendražyge gyvenimą nugyventi, turėti stiprų užnugarį kasdienybėje. Kiekvienas generolas tau tą pasakytų“, – šypsosi jis.

„Vilius labai patikimas ir sąžiningas. Būtų kitoks, nebūčiau už jo tekėjusi“, – šypsosi Virginija, anksčiau Šiaulių universitete (dabar VU Šiaulių akademija, – aut. past.) dirbusi, o dabar vaikus muzikos Šiaulių menų mokykloje mokanti moteris.

25x.jpg

„Galiu atsakyti tylėjimu“

Pakvietęs į darbo kambarį, kurio ne tik sienos, bet ir lubos apklijuotos plakatais, fotografijomis, iškarpomis ir kt., Vilius sako, kad čia glūdi kiti jo gyvenimo „nusikaltimų“ įkalčiai. Visi dokumentai, parašytos ir dar neparašytos knygos, istorijos, brėžiniai, apdovanojimai, papeikimai, įvairiausios kolekcijos – surūšiuoti, sudėlioti preciziškai, tvarkingai. O kad niekas tos tvarkos nesugriautų, seifas slepia net kelis šaunamuosius ginklus: tenedrįsta niekas tos visos jo gyvenimo išminties paliesti! Nušaus?!

„Šeimos reikaliukai, autorinių knygų leidinukai, heraldikos klausimai, Šiaulių istorijos rinkiniai, knygos apie Šiaulius, rimtos ir nelabai, – štai tos mano tylių nusikaltimų formos, už ką dažnai esu baudžiamas, kad verkčiau“, – šypsosi jis.

Norint išvardyti visus V. Purono darbus, kiek sukaupta kolekcijų, kokia milžiniška jo asmeninė biblioteka, kiek parašyta straipsnių, sukurta laidų, kiek jis gavo apdovanojimų ir sukūrė dizaino kūrinių, nepakaktų viso laikraščio puslapių.

Vilius apibendrina, kad jo veiklos sritys tokios plačios ir aukštos neatsitiktinai. Jis – pramoninis menininkas, dizaineris, profesionalus dailininkas-konstruktorius, kuriantis ne formą, o funkciją. Anuomet, kuriant mylimą miestą, buvo privalu viską žinoti apie miesto praeitį. Žinoti ne tik datas, bet ir sentimentus, justi miesto mistines vibracijas, žinoti apie žmones. Dizaino sąvoka dabar dažnai supaprastinama iki rūbų ar interjero kūrėjo sampratos.

Prieš 10 metų, kai V. Puronas šventė 65-metį, jubiliejaus proga jis Šiauliams padovanojo milžinišką kraštotyros rinkinį, keturis „Saulės miesto veido“ tomus – „Įdomiosios Šiaulių istorijos“ rinkinius apie miesto įvaizdį, miesto dizainą, dailę, papročius, jo savitumą.

rtk00784.JPG

Antroji dovana, kurią menininkas padovanojo Lietuvai, – daugiau nei 1 200 antikvarinių knygų iš asmeninės bibliotekos. Knygos, išspausdintos 1765–1945 metais, atiteko buvusio Šiaulių universiteto bibliotekai ir tai buvo tik penktadalis asmeninės bibliotekos. Kartu su bendrininkais jubiliejaus proga Šiaulių universiteto bibliotekai Vilius dar padovanojo ir „Aukurą Salduvei“ – didžiausią ir sunkiausią, net 113 kilogramų sveriančią, knygą.

O dabar, švenčiant 75-metį, Šiauliams dovanų bus?

„Visoms valdžioms esu velniškai paklusnus, todėl į jūsų klausimą atsakysiu tylėjimu – laisvės sąvoka leidžia ne tik plepėti. Akys taip pat daug ką atskleidžia, todėl man tenka ir akis nusukti į šoną“, – atsako.

Kai 2015-ųjų lapkritį prie Šiaulių arenos stovėjęs skulptūrinis akcentas „Penktasis kėlinys“ buvo iškilmingai nugriautas, Vilius pagarbiai apsižvalgė: juk atsivėrė kūrybinė begalybė tiems, kurie anuomet garsiai rėkė: „Kodėl tik Puronui viskas galima, o mums – ne?!“

Vilius šypteli: „Už juos ir save tešneka toji dabartinė epocha, kuri miestą dovanomis apipylė. Juk per ilgaamžę miesto istoriją į miesto biudžetą niekada tiek daug pinigų nebuvo „įplauta iš viršaus“. Matome kokybiškai statybininkų įgyvendintus architektūrinius brokus, mieste dalis meno kūrinių tapo anekdotais, jei kiekvienas mūsų išvardytų pastaruosius meno kūrinėlius, kuriais tenka didžiuotis dabarties Šiauliams. Pabandykime... Buhalterės tegu patyli.“

rtk00654.JPG

„Kovojantiems garbė!“

Per daugelį metų Šiaulių gamyklose užgimė skulptūrinio dizaino sritis, originalus ir savitas dizaino reiškinys Lietuvos meno istorijoje – „puronizmas“. Nors V. Purono „erdvinis miesto folkloras“ kai kuriems diletantams, pavyduoliams ir povams-kritikovams pradžioje buvo neįprastas, Vilius dėl to ramus. „Dievas taip protą žmonėms išdalijo, kad niekas nesiskundžia jo trūkumu. Mačiau kelias labai, arba ne visai, protingas burnas, norinčias diskusijų. O kas yra diskusija? Tai dviejų durnių monologai. O su specialistais specialistams privalu šnekėtis kūriniais, žiniomis, rezultatais. O jei jie to neturi?“ – šelmiškai kalba jis.

Kaip ten bebūtų, Viliaus talento, žinių ir idėjų prireikė kitiems. Naisiuose, pagonybės parke, įsitaisė „Karališkųjų žalčių šeima“, Pajevonyje, šalia Vilkaviškio, iškilo paminklas „1863–1864 metų dalgininkams“, kitur – kiti... Neatsitiktinai Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, atsidarė Viliaus Purono fondas F-440. Ir ne tik Vilniuje...

Antradienį, vasario 8 d., Kupiškyje buvo atidaryta milžiniška V. Purono archyvuotų dokumentų paroda, mat jis gali didžiuotis giminystės saitais su architektu Laurynu Stuoka-Gucevičiumi. Jo tėvelio mama buvo Emilija Žekonytė, Lauryno mama – Kotryna Žekonytė, abi buvo kilusios iš tos pačios sodybos Kupiškio apylinkėse.

Viliaus talentas skleidžiasi ir Panevėžyje – jis miestui, kuriame gimė, yra net himną sukūręs. Himnas nuaidėjo atidengiant V. Purono kompoziciją „Pane-VĖŽYS!“ Iš viso Panevėžyje stovi turbūt septyni dizainerio kūriniai. Vienas jų – akmens monumentas „Miesto įkūrimo obeliskas – 1503“, stovintis Senamiesčio ir Venslaviškio g. istorinėje sankryžoje.

Pernai Karaliaus Mindaugo husarų batalionui Vilius padovanojo „Kardą milžiną“. Pajuostyje, karinio dalinio teritorijoje, įkurdintas neįprastas ginklas buvo užfiksuotas net iš kosmoso JAV palydovų. Kardo ilgis 8,5 metro, svoris – apie 350 kilogramų, jis iškeltas ant keturių stulpų 5 metrų aukštyje, o geležtėje išpjaustytas istorinis lietuvių bajorijos karinis devizas: „In Adversitate Etiam Gloriosi“ – „Kovojantiems garbė!“

Nežinia, ar šiemet V. Puronas sugebės išleisti knygą „Tėvynė ne eilinė“, kurią jau yra įpusėjęs. Knygoje bus sukaupta istorinė medžiaga, kuo mes, lietuviai, įdomesni už kitas tautas. O šiuo metu dizaineris užbaiginėja dar vieną metalinį savo kūrinį – „Aitvarą“.

„Jis teneša laimę Lietuvai. Kol kas neišduosiu, kurioje Lietuvos vietoje jis mirksės, riaumos, dūmus leis ir rūtas mylės“, – šypsosi jubiliatas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt